Malta: amžinos vasaros šalis (I) (0)

2013-01-13

Malta yra mažiausia ir beveik toliausiai į pietus nutolusi Europos Sąjungos valstybė (piečiausiu ES tašku laikomas Kipro Akrotiri pusiasalio Cape Gata iškyšulys). Bato atspaudo linkį primenančia forma išsidėsčiusios salos yra apie 316 kv. km dydžio, gėlo vandens ištekliai – 0,001 %. Gyventojų – apie 400 200, o tankis – 1 266,5 žm./km² (Lietuvoje – 52 žm./km²). Šalies sostinė Valeta, kalba – maltiečių ir anglų. Nuo 1964 m. Malta – nepriklausoma valstybė, ES ir NATO narė.

Mažos valstybės didelė istorija 

Šalis be rudens ir medžių – pagalvoji, kai lėktuvas nusileidžia vieninteliame Maltos tarptautiniame Lugos oro uoste. Žaliuojančios palmės, žydinčios gėlės ir vasariškai apsirengę žmonės visai neprimena darganoto advento, nebent lietuvišką vidurvasarį. Tik vieniši ir popiečio saulėje įkaitę kalėdiniai papuošimai primena apie artėjantį metų galą.

Šiek tiek iš arčiau susipažinęs su šalimi, labiau primenančia ištisinį miestą su fortifikaciniais įtvirtinimais, jos istoriją norom nenorom suskirstai trimis etapais: gyvenimas iki Šv. Jono Jeruzaliečio ordino riterių atsikėlimo į salas, ordino valdymo laikai ir periodas ordinui nusilpus.

Spėjama, kad pirmieji žmonės čia greičiausiai atplaukė daugiau nei prieš 5 tūkst. m. pr. Kr. iš Sicilijos. Tuo metu salos buvusios miškingos ir pilnos įvairios gyvūnijos, net egzotiškų mažųjų dramblių. Deja, žmogus sunaikino ir medžius, ir gyvūnus. Šiandien Maltoje gali tik kur ne kur pamatyti kokį medelį.

Apie čia klestėjusią civilizaciją liudija maždaug 3600 m. pr. Kr. ant jūros kranto netoli Dingli uolų, laikomų vienomis aukščiausių ir vaizdingiausių Viduržemio jūros regione, pastatytos akmeninės šventyklos. Iki šių dienų jų išlikę 11, o 7 įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mokslininkų teigimu, šie paslaptingi akmens statiniai yra senesni ir už Didžiosios Britanijos Stonhendžą, ir net už Egipto piramides. 

Vieni pirmųjų Maltos istorijoje atspaudą paliko jūreiviai ir prekybininkai finikiečiai. Jie pavadino vietovę Malet, kas reiškė prieglaudą arba prieglobstį. Finikiečių įtaka iki šių laikų išliko žvejų laivų formose, kurias ir šiandien galima apžiūrėti Marsaxlokk žvejų kaimelyje, bei paveikė maltiečių rasę. 

Vėliau Malta pateko į kartaginiečių rankas, paskui atiteko romėnams. 

Maltiečiai apkrikštyti po to, kai plaukdamas pro salas sudužo Šv. Pauliaus laivas.

Silpnėjant Romos imperijai Maltoje daugiau kaip 200 m. šeimininkavo arabai, išmokę žemdirbių laukelius nuo vėjo ir lietaus erozijos apsaugoti čia gausiai esančių akmenų tvoromis ir auginti įvairesnių daržovių. Arabus keitė normanai, kurių architektūros pėdsakų dar galima aptikti senojoje sostinėje Mdinoje.

Riterių Malta ir naujoji sostinė Valeta

1530 m. Maltos dovanojimas Šv. Jono Jeruzaliečio ordino riteriams yra vienas svarbiausių istorinių posūkių šalies gyvenime, nes ordino valdymo laikais Maltos ekonomika klestėjo.

Tuo metu Viduržemio jūroje be gailesčio siautė musulmonų piratai, ne tik plėšę laivus, bet ir į vergiją ėmę belaisvius, kuriuos parduodavo Šiaurės Afrikos ir Rytų šalių turguose. Manoma, kad buvo pagrobta ir parduota daugiau nei milijonas europiečių. 

1565 m. Otomanų imperijos turkai pamėgino užimti Maltą, o iš jos toliau okupuoti Italiją ir likusią Europą. Riterių laukė mūšis be vilties jį laimėti, nes priešo kariuomenė, ginkluota modernia to meto technika, kelis kartus viršijo Maltos gynėjų skaičių. Tačiau ordinui susitelkus kartu su vietos gyventojais, sukvietus net vaikus, pavyko laimėti vieną žiauriausių ir kruviniausių skerdynių visoje to meto žmonijos istorijoje. Tokia nesuskaičiuojamų mirčių ir pralieto kraujo kaina buvo apginta ne tik Malta, bet ir visa Europa. 

Ordino riteriai ilsisi po barokinės architektūros nepaprastai gražiai išpuoštos Šv. Jono katedros grindimis. Jas sudaro marmurinės viena šalia kitos suguldytos antkapių plokštės. 

Netrukus buvo pastatytas naujas miestas, kuris mūšį laimėjusio ordino magistro Jean Parisot de la Valette garbei pavadintas Valeta – šalies sostinė iki dabar. Dėl savo grožio ir unikalumo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Vėliau, pakrikus ordino narių drausmei, Egipto nukariauti plaukiantis Napoleonas pakeliui lengvai perėmė Maltą į savo rankas. Daug turtų suradę prancūzai ėmė plėšikauti ir vežti iš šalies bažnyčių lobius. Neapsikentę tokio elgesio po poros metų maltiečiai sukilo, o vėliau paprašė britų pagalbos. Taip iki pat 1964 m. Maltoje viešpatavo angliška tvarka, kol galų gale šaliai buvo suteikta nepriklausomybė. Šiandien, būdama parlamentinė valstybė, Malta iki šiol oficialiai tebėra britų imperijos sandraugoje.

Beveik visi kalba ir angliškai

Kalba būna antras šokas pirmus žingsnius šiose salose minančiam turistui. Prisiskaitęs kelioninių gidų patiki, kad Maltoje oficiali kalba yra anglų. Bet beveik prieš 50 m. iš britų glėbio išsprūdę jie bent menkiausia proga kalba savo – maltiečių kalba, labiau primenančia arabų nei kokią europietišką. Ypač keistai pasijunti bažnyčioje, tarsi šv. Mišios būtų aukojamos Mekoje, o ne katalikų šventovėje.

Maltiečiai šią seną lotynų abėcėlės pagrindu suformuotą semitų kalbą labai myli ir ja didžiuojasi. Na, o turistui belieka džiaugtis, kad šalia savosios maltiečiai mokosi ir anglų, todėl beveik kiekvienas čionykštis daugiau ar mažiau save gali puikiai išreikšti ir angliškai su žaviu vietiniu akcentu. Jie draugiški, paslaugūs ir atidūs čia nuolatos ir visur šmirinėjantiems turistams.

Visus priglobianti

Malta – patogi jūrų kryžkelė: į ją plūdo ir tebeplūsta visi, nesuradę vietos, nubausti, ištremti, sužeisti mūšiuose, ieškantys ramybės ar nuotykių, taisantys sveikatą. Stiprinti sveikatą Maltoje įprasta nuo tų laikų, kai Šv. Jono ordino riteriai pirmieji pastatė ligoninę ir lazaretą sužeistiems bei sunkiai sergantiems gydyti. Ligonius higienos sumetimais maitinę iš sidabro indų. 

Būdamas Maltoje tarsi pamiršti laiką, todėl vietiniai tvirtina, kad legendoje apie nimfos Kalipsės meilės 7 metams įkalintą Odisėją kalbama apie šias salas. 

Šiuolaikinis priebėgos ieškojimas Maltai darosi ypač sudėtingas, nes į ją suplaukia daugiausiai nelegalių imigrantų iš visų ES šalių. Blogėjanti padėtis Afrikos ir Rytų valstybėse tą srautą didina nežmonišku greičiu. Šalies jūrų patruliams darosi ne tik sudėtinga kontroliuoti pabėgėlių srautus, bet ir suteikti jiems būtiną pagalbą. Šalis tiesiog dūsta nuo nelegalių pabėgėlių srautų.

Ant akmens ir iš akmens

Čia labai trūksta žalumos. Salos – tarsi dideli nuogi akmenys. Nuogi ir miestai, pastatyti iš akmens – saulę gelsva šviesa atspindinčių klintinių luitų. Salų pagrindas – gražios gelsvos nuosėdinė uoliena klintis, kuri yra ir pagrindinė statybinė medžiaga, ir eksportuojama prekė.

Tiesa, šiuolaikinėse statybose dabar naudojamos įprastos statybinės medžiagos, dėl to kai kurios naujai poilsiavietėmis ir viešbučiais apstatomos pakrantės praranda savo unikalumą ir primena bet kurios kitos Viduržemio jūros šalies daugiaaukščiais sugadintą pakrantės vaizdą.

Kasmet šalyje apsilanko apie 1 mln. 300 tūkst. turistų. Beveik pusę biudžeto pajamų ir sudaro būtent įplaukos iš turizmo. Jokių natūralių iškasenų nėra, medienos – taip pat, šalies gyvenimas visiškai priklausomas nuo įvežtinių žaliavų. Į atsinaujinančios energijos šaltinius žvelgiama atsargiai, kol kas statomos tik saulės jėgainės. Kietuoju įvežtiniu kuru kūrenamų katilinių šalies valdžia sakė sutiksianti atsisakyti tik tada, jei ES duos lėšų dujotiekiui tiesti ir garantuos dujų tiekimą.

Dėl dirbamos žemės stokos užauginama maždaug penktadalis reikalingo maisto išteklių, visa kita – įvežama.

Nors atrodo, kad salose visai nėra vietos ką nors auginti, Maltoje neblogai sekasi vyndariams, kurie šalies vynus net pristatys tarptautiniame vyno degustavimo konkurse Ispanijoje.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Fanerinis mąstymas 8 
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    J. Baltrušaitis. Eglės giesmė 10
  • Ta akimirka žavinga
    Šventasis Bo (Bodhi) medis 11
  • Miškas ir mes
    Eita teisingu keliu 12
    M. Parkonis. Pakruojo miškininkai garsėja darbo kultūra 14
    Kas naujo pasaulyje 19
  • Pokyčių verpetuose
    A. Paulauskienė. Gimtoji kalba:didžiavimasis ja ir išdavystė (IV) 20
    R. Adomonis. Istorija, giria ir mes 22
    L. Rumbutytė. Be teisės pasirinkti ilgaamžiškumą 25
  • Savas miškas
    R. Adomonis. Paglostytas kiekvienas medis 28
    A. Patašius, V. Mickevičius. Miškus sausinti verta 30
  • Pažintis
    A. Patašius. Ekologinės išminties ir sąžinės balsas 34
  • Verslas
    Medienos rinkos apžvalga 41
    V. Ilonis. Anapus ekrano 42
    Medienos kainos 45 
  • Technika
    Kirtaviečių technika (III) 48
    A. Dačkevičius. Žemaitijos miškuose – moderniausia technika 52 
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Hubertinės miesto Rotušėje 54
    V. Ribikauskas. Daugiau visuomenei negu medžiotojams 56
  • Knygų lentyna
    P. Mierauskas. Saugomų teritorijų politika ir valdymas 60
  • Mūsų žosmė
    A. Pletkuvienė. Kaip rašyti asmenvardžių bendrinius žodžius? 60
  • Mano medis
    G. Bleizgys: “Gamtą reikia mylėti, būnant jos dalimi” 61
  • Pirma buvo žodis
    E. Laurinaitis. Vaikaičiai jau tikrai gyvens kaip Švedijoje 62
  • Būkime sveiki
    A. Malovičko. Nuo visų negalių padės česnakas ir co 64 
  • Iš Raudonosios knygos
    Vijūnas 66
  • Medis ir aplinka
    Apie Varnių regioninį parką – naujoje ekspozicijoje 67
    G. Miško. Kankinimo laboratorija 68 
  • Laisvalaikis
    D. Srėbaliūtė. Amžinos vasaros šalis (I) 71
    Viskas žmogui 74 
  • Miško pavilioti
    N. Petrošiūtė. Tik nevok ir degtinę gerk ne iš kibiro 76 
  • Juokai
    ... nors griūk iš juoko 79

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Autoriai: Daiva Srėbaliūtė

(15)
(0)
(0)

Komentarai (0)

Susijusios žymos: