Neurologijos paslaptys: kartais tiesiog neįtikėtini pokalbiai su savimi (3)

2015-03-12

Žymaus britų neurologo Oliverio Sackso knyga „Haliucinacijos“ mus perkelia į slėpiningą haliucinacijų pasaulį. Šio fenomeno prigimtį jis aiškinasi remdamasis ne tik naujausiais mokslo tyrimais, bet ir konkrečiomis pacientų ligos istorijomis bei literatūriniais pavyzdžiais – nuo Fiodoro Dostojevskio „Demonų“ iki L. Carrollo „Alisos stebuklų šalyje“. Publikuojame ištrauką iš šios knygos.

Žmonėms yra įprasta kalbėtis su savimi, nes esame rūšis, turinti kalbos dovaną. Puikus rusų psichologas Levas Vygotskis manė, kad „vidiniai pokalbiai“ yra būtina sąlyga bet kokiai savarankiškai veiklai. Kaip ir visi, aš didžiąją dienos dalį prasikalbu su savimi – peikiu save (kvaily! Kur palikai akinius?), skatinu (tau pavyks!), skundžiuosi (kodėl tas automobilis atsidūrė mano juostoje?) ir kiek rečiau – pasveikinu save (baigta!). Šie balsai niekieno. Niekada jų nepalaikyčiau Dievo ar kieno nors kito balsu.

Tačiau kartą, kai buvau pakliuvęs į bėdą – bandžiau leistis nuo kalno smarkiai susižeidęs koją, išgirdau vidinį balsą, kuris visiškai nepriminė mano įprasto vidinio veblenimo. Patyriau daug vargo bandydamas perbristi upelį su išnarintu ir sulenktu keliu. Šios pastangos mane pribloškė, porą minučių stovėjau nejudėdamas, kol apėmė saldi apatija, ir aš pagalvojau sau – o kodėl nepailsėjus. Galbūt reikėtų numigti? Tam iškart pasipriešino stiprus, aiškus ir įsakmus balsas, kuris tarė: „Negali čia ilsėtis – negali niekur ilsėtis. Privalai eiti į priekį. Rask patogų tempą ir nenustok judėti į priekį.“ Šis geranoriškas balsas – gyvybės balsas – palaikė mane ir suteikė ryžto. Aš nustojau drebėti ir daugiau nepraradau tvirtybės.

Kopdamas į Andus Joe Simpsonas patyrė katastrofišką atsitikimą. Jis nukrito nuo ledo atbrailos į gilų plyšį ledyne ir susilaužė koją. Knygoje „Touching the Void“ jis prisiminė, kaip iš visų jėgų stengėsi išgyventi, – jam padėjo skatinantis ir vadovaujantis balsas:

„Aplink tvyrojo tyla, sniegas, tuščias, negyvas dangus ir aš, sėdintis ten, bandantis suprasti, kas nutiko, bei tai, ką man teks padaryti. Prieš mane neveikė jokios tamsios jėgos. Tai pasakė balsas, esantis mano galvoje, kirsdamas per minčių kratinį savo šaltai racionaliu garsu.

Atrodė, tarsi manyje tuščiai ginčytųsi du protai. Vienas balsas buvo švarus, aiškus ir įsakmus. Jis visuomet buvo teisus, – kai tik prakalbdavo, – aš klausiau ir vykdžiau jo sprendimus. Kitas balsas kliedėjo padrikas vaizdinių, prisiminimų ir vilčių serijas. Jo klausiausi tarsi svajodamas ir drauge ruošiausi vykdyti kito balso įsakymus. Privalėjau pasiekti ledyną.

Balsas man tiksliai pasakė, kaip tai padaryti, ir aš paklusau, o kitas mano protas abstrakčiai šokinėjo nuo vienos idėjos prie kitos. Balsas ir laikrodis ragindavo judėti tuomet, kai ledyno skleidžiama šiluma sukeldavo mieguistumą, nuovargį ir svaigulį. Buvo trečia valanda dienos – iki saulės laidos likusios trys su puse valandos.

Aš nenustojau judėti, tačiau greitai supratau, kad į priekį slenku lėtai ir gremėzdiškai. Tai, kad judėjau kaip sraigė, kažkodėl man nekėlė nerimo. Tol, kol paklusau balsui, nieko blogo nutikti negalėjo.“

Tokių balsų gali pasigirsti visiems, atsidūrusiems ypač grėsmingose ir pavojingose situacijose. Freudui pasitaikė du tokie atvejai, kurių metu jis girdėjo balsus. Apie tai jis užsiminė knygoje „On Aphasia“:

„Pamenu, jog gyvenime buvau du kartus pakliuvęs į pavojų, ir kas kartą suvokimas apie grėsmę ateidavo staiga. Abu kartus jaučiau, kad „atėjo galas“. Paprastai mano vidinė kalba prasidėdavo nuo neaiškių garsavaizdžių ir nežymių lūpų judesių, tačiau šiose grėsmingose situacijose žodžius girdėjau taip, tarsi man kas būtų juos šaukęs į ausis, ir tuo pat metu mačiau juos, lyg jie būtų išspausdinti ant popieriaus, kabančio ore.“

Grėsmė gyvybei gali kilti ir iš vidaus, ir, nors nežinome, keliems bandymams nusižudyti kelią užkirto balsas, manau, jog tokių atvejų pasitaiko. Mano draugė Liz, žlugus jos meilės romanui, jautėsi siaubingai prislėgta. Ji ruošėsi praryti saują migdomųjų, užsigerdama stikline viskio, bet krūptelėjo išgirdusi balsą: „Ne, tu visai nenori taip elgtis. Atmink, kad to, ką jauti dabar, vėliau nebejausi.“

Atrodė, kad balsas sklistų iš išorės – tai buvo vyro balsas, tačiau Liz nežinojo, kas kalba. Ji tyliai paklausė: „Kas taip pasakė?“, bet nesulaukė jokio atsakymo, ir, pasak jos, kėdėje priešais materializavosi „grūdėta“ figūra. Tai buvo jaunas vyriškis, vilkintis XVIII a. kostiumą. Jis porą sekundžių pamirgėjo ir dingo. Liz apėmė neįtikėtinas palengvėjimas ir džiugesys.

Nors ir žinojo, kad balsas atsklido iš jos pačios gelmių, tačiau kalbėdama apie jį, Liz žaismingai vadindavo balsą „angelu sargu“.

Žmonės įvairiai aiškina girdimus balsus, ir visi skirtingi paaiškinimai gali tikti priklausomai nuo aplinkybių. Atrodo, priešiškiausių ir labiausiai persekiojančių psichozės balsų pagrindas radikaliai skiriasi nuo girdėjimo, kaip kažkas taria jūsų vardą tuščiame name. O šio balso kilmė irgi skiriasi nuo tų, kurie girdimi kritinėse ar beviltiškose situacijose.

Klausos haliucinacijos gali būti susijusios su neįprastu aktyvumu pirminėje klausos sistemos žievės srityje. Ši tema turėtų būti giliau nagrinėjama, ir ne tik žmonių, sergančių psichoze, kontekste, bet ir sveikųjų taip pat. Didžioji dalis tyrimų kol kas nagrinėjo tik psichinėmis ligomis sergančių žmonių klausos haliucinacijas.

Kai kurie mokslininkai mano, kad klausos haliucinacijos atsiranda dėl nesugebėjimo atpažinti vidinės kalbos kaip savos. O galbūt tai kyla iš klausos sričių kryžminio jaudinimo. Tai reiškia, kad daugelio mūsų mintys tampa „įgarsintos“.

Galbūt egzistuoja kokia nors fiziologinė kliūtis ar slopinimas, kurie trukdo mums girdėti tokius vidinius balsus kaip išorinius. Galbūt tiems žmonėms, kurie nuolatos girdi balsus, ši kliūtis yra kaip nors pažeista ar neišsivysčiusi. Tačiau galbūt reikėtų apversti klausimą ir pasiteirauti, kodėl dauguma mūsų balsų negirdi.

Julianas Jaynesas savo didelę įtaką turėjusioje knygoje „The Origin of Consciousness in the Breakdown of the Bicameral Mind“, išleistoje 1976 m., mąstė apie tai, kad ne per seniausiai visi žmonės girdėjo balsus, kylančius viduje iš dešiniojo smegenų pusrutulio, tačiau juos suvokė (kairiuoju pusrutuliu) kaip išorinius ir manė, kad su jais tiesiogiai bendrauja dievai. Pasak Jayneso, apie 1000 m. pr. Kr., modernėjant žmonių sąmonei, mes tuos balsus internalizavome ir pradėjome atpažinti kaip savus.

Kiti mokslininkai spėja, kad klausos haliucinacijos gali kilti dėl per didelio dėmesio, sutelkto į subvokalinį srautą, kuris lydi žodinį mąstymą. Akivaizdu, kad „balsų girdėjimas“ ir „klausos haliucinacijos“ yra terminai, aprėpiantys daugybę skirtingų reiškinių.

Nors balsai ir turi prasmę, nesvarbu, ar tai kas nežymaus, ar reikšmingo, kai kurios klausos haliucinacijos sudarytos beveik vien iš keistų garsų. Turbūt labiausiai paplitęs yra spengimas ausyse, beveik nesustojantis švilpimo ir cypimo garsas, kuris dažnai atsiranda praradus klausą ir kartais gali būti nepakenčiamai garsus.

Įvairaus triukšmo – dūzgimo, dundesio, čirškimo, beldimo, šnarėjimo, spengimo ir duslių balsų girdėjimas paprastai siejamas su klausos problemomis. Situaciją gali apsunkinti daugybė veiksnių, įskaitant kliedesius, silpnaprotystę, toksinus ar stresą.

Kai medicinos rezidentai dirba be pertraukų, miego trūkumas gali jiems sukelti aibę haliucinacijų, kurios apima bet kokius jutiminius procesus. Vienas jaunas neurologas rašė man, kad tais atvejais, kai dirbdavo daugiau nei trisdešimt valandų be perstojo, girdėdavo ligoninės telemetrijos ir ventiliatorių signalus, o kartais, kai jau būdavo grįžęs namo, patirdavo skambančio telefono haliucinaciją.

Nors muzikines frazes ar dainas galima girdėti drauge su balsais ir kitu triukšmu, daugelis žmonių „girdi“ vien muziką ar muzikines frazes. Muzikinių haliucinacijų gali atsirasti dėl insulto, auglio, aneurizmos, infekcinės ligos, neurodegeneracinio proceso arba dėl toksinų sutrikus medžiagų apykaitai. Tokiais atvejais haliucinacijos paprastai išnyksta, kai tik jas sukėlęs sutrikimas nuslūgsta arba yra išgydomas.

Oliver Sacks. Haliucinacijos. Iš anglų k. vertė Austėja Banytė. K.: Kitos knygos, 2015.

Aut. teisės: Lrytas.lt

(38)
(7)
(33)

Komentarai (3)

Visi šio ciklo įrašai