Psichologės požiūris į modernią kultūrą: „Pirma sunkūs, rimti dalykai, o paskui jau galėsime atsipalaiduoti. Klausimas, ar dar norėsime ir ar turėsime tam jėgų?“ (1)

2016-08-17

Bet jeigu jautiesi tarsi pakliuvęs į spąstus ar kaip voverė bėgantis rate? Net jei myli savo darbą, galbūt pamanysi, kodėl turiu visus gerus dalykus gyvenime vis atidėti? Nors ir gyvenu saugioje visuomenėje, nežinau, kiek gyvensiu, gal nebeturėsiu galimybės to padaryti?

Neturiu recepto, kaip tai išspręsti, bet manau, visuomenė turėtų bandyti pereiti nuo šito segmentuoto gyvenimo modelio (karjera, darbas, šeima, pensija) į integruotą, į kurį jau dabar įterptume gerų ir mums malonių dalykų. Esu tikra, kad tai pasiekti labai sunku ir kol kas nežinau, kaip tai padaryti.

Gyvename ilgiau ir esame sveikesni, todėl daugelyje šalių nematau priežasties, kodėl kaip išprotėję turime dirbti iki 65-erių ir staiga sustoti? Kodėl? Galbūt galėtume dirbti ilgiau, iki 70 ar 75-erių (žinoma, priklausomai nuo darbo specifikos). Galime dirbti ilgiau, bet ne kiekvieną dieną ar pusę darbo dienos, tada žmonės turėtų daugiau laiko vaikams, susitikimams su draugais, keliauti, daryti, kas jiems patinka.

Tikriausiai galimi ir kiti modeliai. Pavyzdžiu galėtų tapti tai, kaip skirtingos šalys tvarkosi su galimybe motinoms dirbti ir prižiūrėti vaikus. Vienoms valstybėms sekasi geriau, siūlo lankstesnius darbo modelius, kitoms prasčiau.

Skirtingais gyvenimo tarpsniais šitas darbo modelis galėtų keistis dėl įvairių priežasčių, ne tik vaiko priežiūros atveju. Jeigu gyventume ne taip segmentuotai, ir kaip individai, ir kaip visuomenė gautume daugiau. Tada dingtų tas spaudimas, nesijaustume taip skubinami viską padaryti dabar.

„Galima keisti ne tik darbo, bet ir gyvenimo valandas“

Kaip šis pokytis turėtų vykti? Individai atskirai turi ieškoti, siekti įvairesnių darbo ir laisvalaikio derinimo modelių ar visuomenė turėtų siekti pokyčių, tarsi parodyti savo nariams kelią?

Matau vieną šansą, kaip tai padaryti. Daugybėje veiklos sričių ieškome vis kvalifikuotesnių darbuotojų. Jeigu jie reikalautų kitokių, lankstesnių darbo sąlygų, prasidėtų pokyčiai. Pastaruosius dvidešimt metų įmonės daug lanksčiau žiūri į darbą iš namų, kai kurios suteikia darbo iš namų dieną, kitos dar lankstesnės, leidžia išeiti po pietų ir tęsti darbą namuose.

Pamažu link to einame, bet dar turime daug nuveikti. Turiu vilties, kad šį tikslą pasieksime. Žinoma, yra kompanijų, kurioms visiškai nepatinka darbas iš namų, jie nori visą dieną matyti ir kontroliuoti savo darbuotoją, bet ir jos priverstos keistis, nes supranta, kad taip gali prarasti svarbius darbuotojus.

Taigi šis modelis įmanomas, bet užtruks jį įgyvendinti, nes esame pernelyg įsikibę tradicijų, tradicinio požiūrio. Kas labiausiai trukdo pokyčiams?

Tai nebus greitas ir lengvas procesas. Šis modelis įmanomas (jeigu dirbtume mažiau, bet ilgiau), tai gerokai pakeistų mūsų gyvenimo kokybę.

Viskas priklausys ir nuo darbuotojų, ir darbdavių. Mumyse įsikūnijo šis visuomenės lūkestis – dirbk dabar, linksminkis vėliau. Mums labai sunku jo atsikratyti. Dėl globalizacijos šis raginimas dar sustiprėja, nes manome, jei tik dar labiau pasistengčiau, tikrai gaučiau svajonių darbą. Tai glūdi mumyse, ir kol mūsų aplinkoje, ar kur toliau pasaulyje, yra žmogus, kuris nori dirbti dvigubai daugiau nei aš, jis gaus tą darbą, o ne aš.

Ši nuolatinė konkurencija irgi trukdo pokyčiams. Sprendimas keistis turėtų būti priimamas bendromis jėgomis. Dar viena problema yra profesinės sąjungos. Jos dėl labai gerų priežasčių ir su geriausiais ketinimais stengiasi socialiai apsaugoti darbuotojus, kai siekiama aiškiai nustatyti darbo valandas, nes bijoma, kad darbdavys pasinaudos lanksčiu grafiku ir privers dirbti daugiau, tai didins išnaudojimą. Jie mato pavojų, o ne galimybes susitarti dirbti lanksčiau.

Šiuo metu pas mus vyksta šios diskusijos dėl naujo Darbo kodekso. Jūsų pamąstymai laiku. Galima matyti pavojus, bet ir siekį išnaudoti naujas galimybes?

Aš suprantu pavojus, bet matau, kad taip galima būtų keisti ne tik darbo, bet ir gyvenimo valandas. Šį „naują“ laiką panaudotume šeimai, laisvalaikiui, kitaip bus sunku išlipti iš šitų mažų dėžučių „darbas“, „šeima“, „laisvalaikis“, į kurias sudėliojame savo gyvenimą.

Sunku nuo jų išsivaduoti, nes esame prie jų pripratę, tai aiškiai sudėlioja mūsų dieną, suteikia jai struktūrą ir tvarką. Žinoma, tai iš dalies palengvina mūsų gyvenimą, nes suteikia aiškias gaires, ką daryti, bet ir kelia mums įtampą skubėti.

Kai žvelgiu į studentus ir prisimenu save, jie labiau mąsto apie profesinę ateitį, karjerą, mes tiesiog ieškojome, norėjome pabandyti, kas mums patiktų.

Taigi, kaip sako vokiečiai, „selber Schuld“, patys kalti, kad taip save įspraudžiame?

Taip, bet juk ir visuomenės normos mus įspaudžia, esame socialios būtybės, negalime į viską numoti ranka ir pasakyti, man dabar nesvarbu. Nebus lengva, bet turime bandyti tas normas keisti, jeigu darysime tai pavieniui, sulauksime socialinių pasekmių – nepritarimo ar atstūmimo.

Kalbame, kaip turėtume jausti vienį su pasauliu, bet reikėtų ir savo gyvenimą matyti kaip vienį, o ne sukapotą nesusijusiais gabalais?

Tikrai taip. Manau, reikėtų pradėti labiau įsitraukti į artimiausią bendruomenę, tai būtų kaip vienas pavyzdžių. Daugybė mokslinių tyrimų įrodo, kad žmonės, kurie dalyvauja bendruomeninėje veikloje, užmezga stipresnį ryšį su aplinkiniais, todėl jaučiasi geriau ir yra laimingesni. Taip žmogus pasijaučia savo aplinkos, bendruomenės dalimi, „tai mano žmonės, mano bendruomenė“. Tačiau tam reikia turėti daugiau laisvės, daugiau laiko. Jeigu, darydami visą galybę darbų ir turėdami pareigų, dar užsikrausime ir šitą užduotį, nieko gero nebus.

Mes esame labai susirūpinę rezultatu, o persijungti į procesą ir juo mėgautis (šis persijungimas, beje, vyksta su amžiumi) nėra taip lengva. Nauji tyrimai rodo, kad jaunesni suaugusieji tampa vis labiau orientuoti į procesą. Jie supranta, kad pasilinksminimas su draugais yra ne rezultatas, o procesas, negali pasakyti „OK, jau pasilinksminome, viso”. Būtent tarpusavio, žmogiškuose santykiuose aiškiai pamatai, ką tau tai duoda, toks gyvenimo vientisumas.

Nors visais suaugusiųjų tarpsniais daugėja suvokimo, vis tiek esame dar labai orientuoti į rezultatus. Jie verčia mus skubėti. Turime bandyti, išmėginti įvairiausius būdus ir priemones, kad dėmesio centrą perkeltume iš rezultato į procesą. Kol kas neturime recepto, kaip tai padaryti, – kalbėjo Vilniuje viešėjusi Ciuricho (Šveicarija) universiteto psichologijos profesorė A. M. Freund.

Aut. teisės: alfa.lt

1 | 2

(12)
(1)
(11)

Komentarai (1)