Kaip medžioja lapės: tam pasitelkia „šeštąjį magnetinį jausmą“, o savo grobį po sniegu pagauna per 8 metrų atstumą (Video) (1)

2016-08-31

Įsivaizduokite, kad esate lapė. Jūs esate alkana, tačiau jūsų maistas yra 1 metro gylyje po sniegu. Maistas yra gyvas, juda, tačiau jis mažytis. Tai – pelė. Taigi kaip per sniego pusnis tapenanti lapė sumedžioja po sniegu pasislėpusią pelę?

Pagalvokite: įprasta lapė gali susekti savo grobį per 8 metrų atstumą, nepaisant to, kad grobis skleidžia vos girdimą šnarėjimą.

Lapė pašoka į orą, prieš tai kažkokiu būdu nustačiusi trajektoriją, sniego dangos storį ir grobio buvimo vietą, neria į sniego pusnį ir pataiko tiesiai ant grobio (šiuo atveju – pelės), pačiumpa ją  letenomis arba dantimis.

Būdama ore lapė gali reguliuoti savo nėrimo trajektoriją naudodama uodegą, tačiau ji visiškai nemato, koks grobis slepiasi po pusnimi.

Neseniai vienas čekų mokslininkas Jaroslavas Cerveny nusprendė stebėti, kaip raudonosios lapės gaudo peles laukinėje gamtoje. J.Cerveny pasamdė 23 medžiotojus ir laukinės gamtos biologus, kurie užfiksavo 600 šuolius siekiant sugauti peles, o juos atliko 84 lapės.

Tyrėjai pastebėjo vieną tendenciją: visų lapių šuoliai buvo nukreipti ta pačia kryptimi – į šiaurę. Dažniausiai lapės nepagauna savo grobio ir lieka sniegu aplipusiu snukučiu. Tačiau kai lapių šuolis būna nukreiptas į šiaurę, 73 procentai šuolių būna sėkmingi ir grobis pagaunamas.

Kai šuolis būdavo nukreiptas į pietus, tai yra į priešingą pusę, 60 procentų atvejų jis būdavo sėkmingas. Šokant visomis kitomis kryptimis puolimo sėkmė tesiekė 18 procentų.

J.Cerveny pastebėjo, kad lapės šiaurės ir pietų kryptimi šoka nepaisant oro, metų laiko, debesuotumo ar vėjo krypties. Mokslininkas mano, kad lapės turi savotišką šeštąjį – „magnetinį“ – jausmą. Kitaip sakant, jos gali jausti žemės magnetinį lauką.

Šį jausmą turi paukščiai, vėžliai, skruzdėlės, tačiau lapės yra vieninteliai gyvūnai, jį naudojantys medžioklėje. Jeigu ši teorija, kurią dar reikia įrodyti, yra teisinga, viskas veikia maždaug taip: pirmiausia lapė kažką išgirsta. Ji nutyla ir ištempia savo ausis. Ji laukia, kol išgirsta dar vieną garsą. Tuomet ji ima galvoti, iš kur sklinda šis garsas.

Turėdama „magnetinį jausmą“, ji tarsi turi prie pilvo pririštą žibintuvėlį, nukreiptą tinkama linkme, t.y. apie 60 laipsnių kampu. Tarsi lapė matytų kiaurai sniego pusnį. Pasirodo, lapės gali pamatuoti atstumą tarp savęs ir magnetinio spindulio.

Taigi, kai lapė išgirsta garsą, ji ima ieškoti magnetinio spindulio. Kai sklindančio garso spindulys susikerta su Žemės magnetiniu spinduliu, lapė žino, kur yra grobis, tarsi toje vietoje kažkas pažymėtų X.

Aut. teisės: Lrytas.lt

(11)
(2)
(9)

Komentarai (1)