Paskutinis etapas sprendžiant „kietas riešutėlis“ herojaus medicininę problemą: „paklausti sekretorės, kiek kainuoja implantai meilužei“ ()

2016-09-12

Aktorius Bruce‘as Willisas, visiems gerai žinomas kaip kietas filmų herojus, verkė, kaunietei logopedei pasakodamas apie savo problemą. Gydytoja Vilma Makauskienė, dalyvavusi JAV vykusiuose mokymuose, skirtuose mikčiojantiems žmonėms, susitiko ir su daugiau vietos įžymybių, kenčiančių dėl šios problemos. Praktinius seminarus Niujorke vedusi logopedė atskleidė naujausią požiūrį į mikčiojimą.

Programą kuravo Kazickų fondas

„Buvau maloniai nustebinta, kai gavau Augie Kazicko laišką. Jis taip pat yra mikčiojantis žmogus, prieš kelerius metus dalyvavęs panašioje programoje“, − kaip buvo atrinkta dirbti JAV vykusioje programoje, prisiminė logopedės ir psichologės išsilavinimą turinti V.Makauskienė. A.Kazicko senelis – šviesios atminties verslininkas ir filantropas Juozas Kazickas – yra įkūręs šeimos fondą, jis pagrindinį dėmesį skiria švietimui ir socialiniams projektams. Šeimos fondo veikloje dalyvauja 11 J.Kazicko anūkų.

Gydytoja logopedė V.Makauskienė ir anksčiau dalyvavo mikčiojimo programose Amerikoje, Kanadoje bei Europoje. „Ši programa buvo išskirtinė, nes joje pagrindinis dėmesys buvo nukreiptas ne į technikų mokymą, kaip sklandžiai kalbėti, bet dirbama su žmonėmis: keičiamas jų požiūris į mikčiojimą ir bendravimą“, − skirtumą pabrėžė pašnekovė.

JAV Mikčiojimo instituto šūkis – „Kalbėk laisvai, gyvenk be baimės“. Pagrindinis terapijos tikslas – padėti mikčiojantiems žmonėms kalbėti su įvairiais pašnekovais skirtingose kalbinėse situacijose.

Imitavo realias situacijas

JAV Mikčiojimo institutas parengė programą mikčiojantiesiems, jie galėjo praktikuotis grupiniuose seansuose ar individualiose pratybose. Programos dalyviai turėjo atlikti daug praktinių užduočių, susietų su sunkumais, kuriuos kasdien patiria mikčiojantys žmonės. Buvo daug kalbama apie vengimo reakcijas.

„Vienos merginos vardas buvo Taylor, „Starbucks“ kavinėje užsisakydama kavą ji pasakydavo vis kitą vardą, kad nesumikčiotų. Ilgainiui ji nebeatsiminė, kurioje kavinėje kokį vardą pasakė“, − vieną iš realių situacijų prisiminė V.Makauskienė.

Praktinės programos užduotys buvo atliekamos tiesiog gatvėje, užduodant labai paprastus klausimus: kiek dabar valandų, kur rasti „Empire State Building“ (Niujorke esantis dangoraižis – aut. past.)

„Paskutinė užduotis buvo įlipti į metro ir be jokių triukų, nes mikčiojantys labai greitai randa sinonimų, pasakyti: „Laba diena, mano vardas V-v-v-v-vilma, aš m-m-m-m-mikčioju, man reikalinga auditorija. Ačiū visiems už dėmesį“. Jūs įsivaizduojate, ką reiškia įlipti į perpildytą troleibusą ir pasakyti tekstą girdint visiems žmonėms?! Daugelis dalyvių po šios užduoties sakė: „Man jau niekas nebebaisu, nes peržengiau per save.“ Tai ir buvo programos tikslas“, − atskleidė logopedė.

Per seminarą buvo gilinamasi ir į psichologinius dalykus.

„Reikėjo pasakoti, ką išgyvenu, kokią gėdą patiriu (susijaudinimą, nerimą), kaip mano mintys veikia mano elgesį, kaip mano emocijos susijusios su mano elgesiu ir pan.“ − V.Makauskienės nuomone, daugelis dalyvių tik dalyvaudami šioje programoje sugebėjo priimti save, kaip mikčiojantį asmenį.

Su iššūkiais susiduria kasdien

Kiekvieno mikčiojančio žmogaus užsikirtimų dažnis ir iššūkiai, kuriuos jam tenka įveikti, skiriasi. Vyresniems žmonėms, jei jie turi paskambinti dėl darbo pokalbio, kyla išankstinis nerimas. Mintys veikia emocinę būseną, kalbėti tampa dar sunkiau. Studentai nuolat susiduria su iššūkiu kalbėti prieš auditoriją.

„Jie repetuoja namuose, bet kartais sako dėstytojui, kad nepasiruošė tik tam, jog išvengtų kalbėti viešai“, − specialistė pasakojo, kaip mikčiojimas veikia žmogaus gyvenimo kokybę.

Į kaunietės logopedės vedamus praktinius užsiėmimus susirinkę Niujorko, Majamio ir Bostono gyventojai bandė pakartoti įvairias gyvenimiškas situacijas. Pavyzdžiui, paskambinus reikėjo rezervuoti staliuką, vėliau perskambinus – atšaukti užsakymą.

„Programoje dalyvavo pora merginų, kurių mikčiojimo dažnas nepastebėtų, nes jų defektas užslėptas, jos yra puikios sinonimų ieškotojos“, − pasakojo V.Makauskienė. – Kelias, kai bandoma rasti sinonimą, visada priveda prie aklavietės. Pavyzdžiui, lankydamasis pas gydytoją esi priverstas pasakyti savo vardą ir pan.“

Susitiko su Holivudo aktoriumi

Ko gero, nustebsite, bet aktorius B.Willisas taip pat mikčioja. Laimei, jis yra puikus sinonimų ieškotojas. Tapęs vienu iš Amerikos mikčiojimo instituto mecenatų, per „Galla Dinner“ vakarienę aktorius bendravo ir su kauniete logopede.

„Kalbėdamas apie savo mikčiojimą, B.Willisas verkė. Pamačiau visiškai kitokį žmogų nei per „Kietą riešutėlį“, jis galbūt prisiminė laikus, kai mikčiojimas jam trukdė. Kai vaidina, jis nemikčioja. Kaip Marilyn Monroe, kuri irgi buvo mikčiojanti, arba Winstonas Churchillis“, − pasakojo V.Makauskienė.

Bilietai prie staliuko į įspūdingą vakarienę, kurioje dalyvavo Niujorko aukštuomenė, kainavo nuo 50 tūkst. dolerių.

„Žmonės skyrė pinigus suprasdami, kad mikčiojantis aukšto intelekto žmogus, turintis didžiulį potencialą, stabdo save, nes bijo pasakyti tai, ką nori pasakyti“, − teigė logopedė.

Kaip gydomas Lietuvoje?

„Anglų kalba yra išleista daugybė knygų apie mikčiojimą. Kai baigiau studijas ir pradėjau dirbti Kauno Centro vaikų poliklinikoje, apie mikčiojimą lietuvių kalba buvo parašyta 23 puslapiai, − prisiminė V.Makauskienė. − Knygose rusų kalba buvo patariama, ką daryti, jei vaikas mikčioja: „Reikia tylėti 2 savaites, jei mažas vaikas nenori tylėti, reikia pasakyti, kad skauda gerklę.“

Gydytoja logopedė suprato, kad toks mikčiojimo gydymo būdas – ne tik neįmanomas, bet ir nepasiteisinantis: „Kabinete mes galime lėtai sakyti skiemenis, bet gatvėje nekalbėsime nenatūraliai skiemenuodami.“

V.Makauskienė pirmoji Lietuvoje atidarė privatų logopedinės pagalbos centrą ir siekė, kad jame dirbtų kvalifikuoti logopedai, kurie turėtų galimybę gilintis į skirtingus kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimus, nes kiekviena problema yra skirtinga.

Mikčiojimas kelia problemų ne tik dėl užsikirtimo kalbant, bet ir dėl nepagrįstai stiprios emocinės reakcijos arba nepagrįstų lūkesčių.

„Šita Vilma, mokslų daktarė, ims ir sutaisys mane kaip laikrodį. Tai – logopedo ir mikčiojančiojo kelionė kartu, nes daug dalykų priklauso nuo žmogaus motyvacijos, vidinio nusiteikimo ir atvirumo. Kai žmogus jau gali sklandžiai tarti žodžius kabinete, einame praktikuotis į gatvę, pereiname prie vis sudėtingesnių situacijų. Dirbu viename aukšte su plastikos chirurgais, todėl mano užduotis vyrams, kurie jaučiasi pažengę ir nori taikyti įgūdžius situacijose, keliančiose baimę, − nueiti ir paklausti sekretorės, kiek kainuotų implantai meilužei. Įvykdę šią užduotį jie sako, kad nieko nebebijo“, − juokdamasi pasakojo logopedė.

Mikčiojimas – fenomenas

Kai mikčiojantis žmogus dainuoja, deklamuoja, vaidina, jis neužsikerta, nes dainavimas arba deklamavimas turi ritmą, iš anksto žinomus žodžius. Kalbant lėtai mikčiojimas mažėja, bet tai nėra natūralus bendravimas. Šiuolaikinės programos siekia pakeisti žmogaus požiūrį, padėti jam įveikti nerimą, gėdos, kaltės jausmus, nes baimė, kad kiti vertins neigiamai, dažnai susijusi su mikčiojimu.

V.Makauskienė – apie mikčiojimo priežastis

Daug metų mikčiojimo priežastys buvo tyrinėjamos, kuriamos psichologinės teorijos. Naujausi moksliniai tyrimai atskleidė, kad žmogus gimsta, turėdamas tam tikrą polinkį mikčioti. Dažnai tai prasideda nuo 5 metų, nes tada vystosi vaiko kalba ir pažintiniai procesai.

Daug žmonių mano, kad šeimoje turėjo įvykti problema, stresinė situacija, kas nors išgąsdino vaiką, todėl jis pradėjo mikčioti. Tai – mitas. Jei tikėtume šia teorija, vaikai, augantys asocialiose šeimose ir patiriantys nuolatinį stresą, turėtų mikčioti, bet taip nėra. Įrodyta, kad visi turime genetinę kombinaciją, tik vieni „atsineša“ polinkį alergijai, kiti – virškinimo sutrikimams, treti – kalbos defektams.

Pasaulyje nėra sudarytų aiškių kriterijų, leidžiančių 100 proc. tikslumu nuspręsti, ar vaikas įveiks mikčiojimą. Kai tik pasireiškia simptomai, vaikui iškart reikia teikti pagalbą, kad neatsirastų negatyvių emocinių reakcijų. Jei jums reikia pasakyti savo vardą, bet negalite jo ištarti, imsite jausti diskomfortą. Anksčiau buvo manoma, kad maži vaikai nereaguoja į tokius dalykus, jų nepastebi. Mano praktika rodo kitaip: akių kontakto praradimas, burnytės dengimasis kalbant, jaunųjų pacientų pasakymai: „Aš nemoku kalbėti“, „Kažkas atsitiko su mano burna“, „Burna manęs neklauso“ ir pan.

Savaitraštis Kaunui

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Aušra Župerkaitė

(11)
(6)
(5)

Komentarai ()

Susijusios žymos: