5 pasaulio pabaigos scenarijai, kurie gali išsipildyti kad ir rytoj (Video) ()

2017-06-05

Lavą ir milijonus tonų pelenų į aptemusį dangų spjaudantis ugnikalnis – kvapą gniaužiantis reginys, primenantis nežabotą gamtos galią. Bet kad ir kokius dramatiškus filmuotus vaizdus regime, tokie išsiveržimai yra smulkmena, palyginus su kai kuriomis prognozuojamomis gamtos nelaimėmis. Nuo supervulkanų iki megacunamių – tokios katastrofos paveiktų milijonus gyventojų ir gali įvykti anksčiau nei manote.

1. Pamirštas Indonezijos supervulkanas

Apie Jeloustono superugnikalnį JAV rašyta ne sykį. Tačiau tik nedaug žmonių žino (ar suvokia), kad tai – tik vienas iš daugelio superugnikalnių, keliančių katastrofinę grėsmę planetai. Toba ežero supervulkanas Sumatros saloje Indonezijoje yra didžiausias vulkaninis ežeras pasaulyje, susiformavęs prieš 74 000 metų, kai įvyko paskutinysis stambiausias per 25 milijonus metų išsiveržimas. Vertinama, kad tada į atmosferą buvo išsviesta apie 2 800 kubinių kilometrų vulkaninių pelenų ir lavos, 12 proc. daugiau nei per pastarąjį Jeloustono išsiveržimą prieš 2,2 mln. metų.

Ir jis gali vėl rengtis išsiveržti. Kaip ir visų superišsiveržimų atveju, milžiniški pelenų ir sieros dioksido kiekiai gali drastiškai pakeisti pasaulio klimatą. Bet dėl kai kurių faktorių Toba superišsiveržimo perspektyva gąsdina labiau nei Jeloustono. Toba yra tankiai apgyvendintoje Sumatros saloje, kurią namais vadina per 50 mln. galinčių nukentėti žmonių, be to, jis tėra už 40 km nuo Indijos vandenyno, kuriame kiltų katastrofiškas cunamis.

7 ugnikalniai, keliantys grėsmę žmonijai

2. Hilina nuošliauža

Pamirškite plačiai ištrimituotas megacunamių grėsmes, kilsiančias dėl galimo Cumbre Vieja ugnikalnio griuvimo La Palmoje, Kanarų salose. Daug didesnę grėsmę kelia galimas pietinės Kilauea ugnikalnio dalies Didžiojoje Havajų saloje griuvimas.

Vadinamoji Hilina nuošliauža galėtų į Ramųjį vandenyną suversti 12 000 kubinių kilometrų uolienų ir sukelti megacunamį, kuris sklistų Ramiuoju vandenynu ir, per kelias valandas pasiekęs vakarines JAV pakrantes, jas nusiaubtų. Yra žymių, rodančių, kad panaši nuogriuva gretimame Mauna Loa ugnikalnyje maždaug prieš 120 000 metų sukėlė aukštesnį nei 400 m aukščio cunamį.

Netgi palyginus nesena, 1975 metų, Hilina nuošliauža sukėlė mažesnį, tačiau griaunantį cunamį, pasiekusį Kaliforniją. Žinant, kad ši nuošliauža aktyvi ir juda, tektoniškai aktyvioje valstijoje įvykęs žemės drebėjimo sukeltas stumtelėjimas galėtų sukelti katastrofišką įvykių grandinę.

3. Šiaurės jūros cunamis

Šiaurės jūra neatrodo tikėtina pražūtingų cunamių vieta, bet klimato pokyčiai kelia nerimą, kad povandeninė nuošliauža gali sukelti būtent tai. Ir tai nebūtų pirmas kartas. Mokslininkai įtaria, kad prieš daugiau nei 6 000 metų dėl kintančio klimato sparčiai pakilęs jūros lygis destabilizavo Norvegijos kontinentinį šelfą dengusį ledą ir sukėlusį 300 km ilgio nuošliaužą.

Taip kilusio cunamio 20 metrų aukščio bangos užgriuvo Šetlando salas, 10 metrų – Norvegijos pakrantę ir 6 m – šiaurinę ir vakarinę Škotijos pakrantę. Jei Žemės klimatas vėl taip sparčiai šils ir tirpdys ledynus, panašus nutikimas gali pasikartoti ir paveikti Škotijos ir Norvegijos pakrančių gyventojus (apie 3 mln.), o gal netgi Londoną.

4. Didysis drebėjimas

Ramiojo vandenyno dugne, išilgai vakarinės Šiaurės Amerikos pakrantės, nuo Kalifornijos šiaurės iki Vankuverio salos yra subdukcijos zona – vieta, kur Ramiojo vandenyno dugno plokštė stumiama po Šiaurės Amerikos žemynu.

Vandenyno dugnas slenka vos 40 mm per metus greičiu, bet viršutinė sistemos dalis dabar užstrigusi, o tai reiškia, kad Šiaurės Amerikos plokštė yra spaudžiama. Kažkuriuo metu besikaupiantis slėgis turės išsilaisvinti, o tai sukels galingą, iki 9 balų pagal Richterio skalę, žemės drebėjimą. Dėl to pakrantės gali nusileisti per 2 metrus ir pasislinkti horizontaliai per 30 metrų.

Netrukus po intensyvaus drebėjimo pakrantę užlietų cunamis, daug galingesnis už 2011 metais Japoniją užgriuvusią bangą. Šiame regione gyvena apie 7 mln. žmonių, nuo Vankuverio ir Sietlo iki Portlando. Ar tai labai tikėtina?

Mokslininkai suskaičiavo, kad per pastaruosius 10 000 metų regioną sukrėtė 41 didelis žemės drebėjimas, o tarp jų vidutiniškai būdavo 244 metų intervalas – o paskutinysis buvo 9 balų stiprumo ir įvyko prieš 315 metų.

5. Nežemiška grėsmė

Tikriausiai, didžiausią grėsmę šiuolaikiniam pasauliui kelia mūsų žvaigždė. Saulėje periodiškai vyksta žybsniai, vienu metu sprogstančių milijonų vandenilio bombų galingumu į kosmosą išsviedžiantys fotonų ir įelektrintų dalelių debesis. Šie debesys viršutinę Žemės atmosferą pasiekia per parą ar dvi ir dažniausiai daugumai eilinių žmonių nuo to nei šilta nei šalta.

Tačiau galinga Saulės audra gali sugadinti elektros sistemas tiek orbitoje, pavyzdžiui, palydovuose, tiek ant žemės, nes energingi elektronai gali perkrauti sistemą. Vienas iš didžiausių žinomų tokio tipo įvykių atsitiko 1921 metais ir sugadino JAV telegrafą; bet mokslininkų skaičiavimais, jei kas panašaus nutiktų dabartinėje, nuo technologijų daug labiau priklausančioje visuomenėje, galėtų sugesti daug palydovinių sistemų, išsijungtų pasaulinės komunikacijos, internetas ir GPS. Įsivyrautų chaosas.

Saulės audrų intensyvumas kinta maždaug 11 metų ciklais ir, laimei, pastarasis 2014 metų suaktyvėjimas praėjo be sunkesnių pasekmių. Telieka viltis, kad galėsime tą patį pasakyti ir apie būsimas Saulės audras. Straipsnio autorius – Matthew Blackettas, Koventrio universiteto fizinės geografijos ir gamtos nelaimių vyr. lektorius. 

Pagal Theconversation.com inf. parengė Vytautas Povilaitis.

Aut. teisės: Lrytas.lt

(22)
(2)
(20)

Komentarai ()