Fantastinius filmus primenanti plėšriųjų kirminų invazija, kuri vyksta realybėje: sučiupę auką per savo burną į aukos kūną išverčia savo „skrandį“ ir susiurbia viską atgal (Video) ()

2018-05-30

Prancūzija garsėja savo išskirtine virtuve, vynais ir menais. Netrukus šios šalies vardą pradėsime gretinti ir su rankos ilgio plėšriais kūjagalviais kirminais, rašo earther.com.

Naujo tyrimo duomenys rodo, kad į Prancūziją veržiasi iškart kelios invazinės plokščiųjų kūjagalvių kirmėlių rūšys. Nors labiau turėtų stebinti tai, kad invazija vyksta jau kelis dešimtmečius, o mokslininkams akys atsivėrė tik dabar.

Kūjagalviai kirminai yra labai išskirtinės išvaizdos: atrodytų, kad jie labiau tinkami mokslinės fantastikos filmams apie mirtinai pavojingus nežemiškus sutvėrimus, nei įprastinėms mūsų planetos ekosistemoms. Daugelis šių kirminų yra ganėtinai kuklaus sprindžio dydžio, tačiau kai kurie gigantai gali pasiekti metro ar netgi didesnį ilgį.

Tai yra itin ėdrūs ant žemės gyvenančių bestuburių plėšrūnai, medžiojantys sliekus ir sraiges, kuriuos iš pradžių imobilizuoja galingais raumenimis (o kartais – ir galingu paralyžiuojančiu nuodu tetrodotoksinu, kurį gamina ir žuvys fugu). Sučiupę auką šie kirminai per savo burną į aukos kūną išverčia savo „skrandį“, kuris išskiria virškinimo fermentus ir tuomet susiurbia suskystėjusius aukos audinius.

Madagaskare, Indijoje ir Pietryčių Azijoje, iš kur kilę šie kirminai, toks medžioklės būdas nieko per daug nestebina. Tačiau pastaraisiais metais šie nepasotinami plėšrūnai pradėjo plisti ir į kitas pasaulio dalis ir medžioja vietines rūšis, kurios nėra pasiruošusios gintis nuo tokių sutvėrimų. Tyrime, kurį publikavo žurnalas „PeerJ“, mokslininkai aprašė, kaip toli šie plėšrūnai sugebėjo išplisti už jiems įprastų gyvenamųjų vietovių ribų.

Pirmasis plokščiuosius kūjagalvius kirminus Prancūzijoje 2013 m. pastebėjo Prancūzijos nacionalinio gamtos istorijos muziejaus parazitologas Jean-Lou Justine'as. „Kolega man atsiuntė jam nepažįstamo sausumos plokščiojo kirmino, nufotografuoto prancūzijoje, nuotrauką. Tai buvo labai neįprasta ir netikėta. Po apsikeitimo keliais laiškais supratau, kad egzistuoja net kelios tokios rūšys ir niekas į jas nekreipia dėmesio“, – aiškino mokslininkas.

Parazitologas suorganizavo piliečių mokslo akciją: nacionalinę plokščiųjų kirminų stebėjimo programą. Jis su kolegomis informavo visuomenę, kad ieško šių keistų kirminų, ir per artimiausius ketverius metus mokslininkus iš Prancūzijos ir kitų šalių pasiekė šimtai ataskaitų apie Prancūzijos žemyninėje teritorijoje ir kolonijose pastebėtus nevietinius plėšrūnus. Kai kurie žmonės mokslininkams siuntė savo daržuose pastebėtų neįprastų, nepažįstamų kirminų nuotraukas. Bet buvo ir tokių retesnių atvejų, kaip 2013 m. iš vaikų darželio atkeliavęs pranešimas apie šimtus žolėje besirangančių „mažų gyvačių“, kurios įvarė nemažai siaubo vaikams.

Kiti piliečiai paštu siuntė ne nuotraukas, o visus kirminus – mokslininkams tai buvo labai reikalinga siekiant atlikti genetinius kirminų tyrimus ir priskirti juos konkrečiai rūšiai.

Galų gale J.-L.Justine'as su kolegomis išsiaiškino, kad Prancūzijos žemyninėje dalyje ir kolonijose galima rasti penkių rūšių kūjagalvių kirminų, visi jie apgyvendintose teritorijose yra nevietiniai bei veikiausiai invaziniai.

Nemaloniausia staigmena mokslininkams buvo tai, kad dvi invazinės rūšys iš Azijos – Bipalium kewense ir Diversibipalium multilineatum – buvo dažniausiai pastebimos Prancūzijos miestų teritorijose. Teoriškai nepastebėti tokių kirminų turėtų būti sunku – jie yra ryškiaspalviai, jų ilgis gali siekti iki pusmetrio. Tačiau nei mokslo bendruomenė, nei gamtosaugos institucijų atstovai į juos dėmesio nekreipė dvi dešimtis metų.

J.-L.Justine'as negali paaiškinti, kaip tokie į akis krintantys gyvūnai sugebėjo taip ilgai išvengti dėmesio taip tankiai apgyvendintose teritorijose, tačiau jis spėja, kad iš dalies dėl to galima kaltinti visuomenės ir net mokslininkų žinių apie plokščiuosius sausumos kirminus trūkumą.

„Piliečiai mums pranešė, kad surinko šiuos plokščiuosius kirminus į dėžutes ir nunešė juos į universitetus, tačiau niekas jų atneštų gyvūnų rimtai nevertino. Galbūt asmenys, kuriems tiesiogiai buvo parodyti šie kirminai, tiesiog nežinojo, kas tai per sutvėrimai“, – svarstė parazitologas.

Faktas, kad tokia didelė invazinių rūšių įvairovė sugebėjo taip ilgai išvengti mokslininkų dėmesio, uždegė riebią raudoną šviesą. Kol kas nėra tiksliai žinoma, kaip užsienietiški plokštieji kirminai paveiks vietinę dirvos ekologiją, tačiau įvertinus tai, kuo šie kirminai maitinasi, jų plitimas tikrai kelia susirūpinimą.

„Sliekai yra itin svarbi dirvos biomasės dalis ir labai svarbus dirvos ekologijos elementas. Todėl bet koks plėšrūnas, gebantis sumažinti sliekų populiaciją, yra grėsmė dirvos ekologijai“, – tvirtino parazitologas.

Aut. teisės: 15min.lt

(31)
(0)
(31)

Komentarai ()