Vienas svarbiausių pasaulio protų buvo ir labai jautrus - paskaitykite šį Richardo Feynmano laišką žmonai (1)

2019-07-11

Richardas Feynmanas – garsiausias savo kartos fizikas, dalyvavęs kuriant atominę bombą penktajame dešimtmetyje, o 1965 m. gavęs Nobelio premiją už darbą kvantinės elektrodinamikos srityje.

Mokslininkas išsiskyrė nepaprastu humoro jausmu. Savo autobiografiją jis pavadino „Jūs, žinoma, juokaujate, pone Feynmanai!”

Be fizikos, mokslininkas dar domėjosi chemija, mikrobiologija, grojo bongo būgnais, tapė portretus, tyrinėjo majų rašmenis. Kartą jam netgi pavyko iššifruoti Pentagono seifų kodą ir į juos įsilaužti.

Žinoma, šalia tokio žmogaus buvo mylima žmona – Arline. Mylimieji buvo kartu nuo mokyklos laikų, tačiau jaunosios moters gyvybę pasiglemžė mirtina liga. Ji mirė 1945 m., būdama vos 25 m. Praėjus beveik metams po skausmingos netekties Richardas parašė jai laišką, kurį visur su savimi nešiojosi neatplėštą iki pat mirties 1988 m.

Jei amžina meilė egzistuoja, laiškas jau turėtų būti pasiekęs adresatą. Pateikiame visą laiško tekstą (Paimta iš Jameso Gleicko knygos „Genijus: Richardo Feynmano mokslas ir gyvenimas“).

„Brangioji Arline,

dievinu tave, mieloji.

Žinau, kaip tau patinka tai girdėti, bet rašau ne tik dėl to, kad tave nudžiuginčiau. Rašau todėl, kad tai pripildo mano vidų šilumos. Nerašiau tau kankinančiai ilgai – beveik dvejus metus. Bet aš žinau, kad tu suprasi mane, užsispyrusį pragmatiką. Maniau, kad nėra jokios prasmės tau rašyti. Bet dabar, mano brangioji žmona, aš žinau, kad turiu padaryti tai, ką taip ilgai atidėliojau, ir ką taip dažnai dariau anksčiau. Noriu pasakyti, kad myliu tave. Aš noriu tave mylėti. Aš visada tave mylėsiu.

Protu man sunku suprasti, ką reiškia tave mylėti po to, kai tu išėjai iš šio gyvenimo, bet aš iki šiol noriu tave saugoti ir rūpintis tavimi. Aš noriu, kad tu mylėtum mane ir manimi rūpintumeisi. Noriu aptarinėti su tavimi savo problemas. Noriu, kad mudu kartu užsiimtume bendra veikla. Bet iki šios akimirkos man tai neateidavo į galvą. O juk mes galėjome labai daug ką veikti kartu: siūti drabužius, mokytis kinų kalbos, nusipirkti kino projektorių. O ar šiandien galiu tai daryti? Ne. Be tavęs esu visiškai vienas. Tu generavai visas idėjas ir įkvėpei visus mano beprotiškus nuotykius.

Kai tu sirgai, nerimavai, kad negali man duoti to, ko man reikia, to, ką tu būtum norėjusi man duoti. Nevertėjo dėl to jaudintis. Nebuvo jokio poreikio. Visada tau sakiau, kad labai tave myliu tiesiog už tai, kad esi. Ir dabar tai suprantu labiau nei kada anksčiau. Tu jau nieko negali man duoti, o aš tave myliu taip stipriai, kad niekada nesugebėsiu pamilti nieko kito. Ir aš noriu, kad taip ir liktų. Nes net ir mirusi tu daug geresnė už visas gyvas.

Žinau, tu pasakysi, kad esu kvailas, ir tu nori, kad aš būčiau laimingas, ir nenori stovėti man skersai kelio. Tu ko gero nustebsi sužinojusi, kad per šiuos dvejus metus neturėjau net draugės (be tavęs, mano brangioji). Ir tu nieko negali padaryti. Ir aš negaliu. Aš nieko nesuprantu. Susipažinau su daugeliu merginų, tarp jų buvo ir labai simpatiškų, ir aš nenoriu likti vienas, bet po poros-trejeto pasimatymų aš suprasdavau, kad man jos – tuščia vieta. Aš turiu tik tave. Tik tu tikra.

Mano brangioji žmona, aš tave dievinu.

Myliu savo žmoną. Mano žmona mirė.

Richas

P. S.: Prašau man atleisti už tai, kad neišsiunčiau tau šio laiško – nežinau tavo naujo adreso.

Aut. teisės: delfi.lt

(33)
(2)
(31)

Komentarai (1)