Karaliaus Mindaugo paslaptys: nuo gimimo ir karūnavimo – iki charakterio ir mirties ()

2019-07-08

Karalius Mindaugas yra vienas iš garsiausių mūsų šalies valdovų, kuris ne tik faktiškai įkūrė Lietuvos valstybę, bet surizikavo ir priėmė krikštą. Nepaisant to, archeologinių įrodymų ir istorinių įrašų apie jį turime itin mažai – ir dėl to Mindaugas su visa savo šeima vis dar gaubiamas pakankamai miglotu paslapties šydu.

Manoma, kad Mindaugas gimė apie 1200 metus, tačiau tikslesnės datos kol kas niekas negali nurodyti. Nežinoma ir Mindaugo žmonos Mortos gimimo data.

„Lietuva tuo metu buvo pagoniška valstybė, nebuvo jokių rašytinių tradicijų. Žinoma tik tiek, kad jis galėjo gimti apie 1200 metus, o mirti sulaukęs savo 7-o dešimtmečio“, – sako Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja, istorikė Jolanta Karpavičienė.

1990 metų spalio 25 dieną buvo nuspręsta, kad liepos 6-oji turi tapti valstybine švente, nors yra žinoma, kad Mindaugo karūnavimo diena buvo švenčiama ir nepriklausomoje Lietuvoje, dar prieš sovietinę okupaciją. Lietuvos himno giedojimo tradicija per šią šventę prasidėjo 2009 metais, kai buvo minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis. Panašu, kad daugeliui tokia idėja patiko ir „Tautišką giesmę“ giedame iki šiol.

Archeologinių ir istorinių šaltinių trūkumas

Archeologinių įrodymų, o taip pat ir istorinių šaltinių iš Mindaugo epochos yra labai mažai – o ir tie, kuriuos mokslininkams pavyko rasti, nėra labai išsamūs ar labai patikimi. Daugiau apie Mindaugą buvo rašoma vėlesniuose amžiuose, todėl istorikai gretindami ir lygindami šiuos šaltinius bando nustatyti, kas gi Lietuvoje vyko XIII a.

„Jei kalbėtume apie Mindaugo epochos šaltinius, tai vienas pagrindinių yra „Eiliuotoji Livonijos kronika“, kuri, beje, iš senosios vokiečių kalbos yra išversta ir į lietuvių kalbą. Antrasis šaltinis – Voluinės arba Ipatijaus metraštis, parašytas Pietų Rusioje ir saugotas Kostromos (Rusija) vienuolyne“, – teigia J.Karpavičienė.

Kitokių mokslinių įrodymų mažoka, ir archeologas Aleksiejus Luchtanas sako, kad egzistuoja tik hipotezės, kur galėjo būti Voruta – Voluinės metraštyje apie 1251 metus paminėta lietuvių pilis ir Mindaugo buveinė.

„Yra keliolika piliakalnių, pretenduojančių į Vorutos vietą, vienas iš tokių būtų Šeimyniškėlių piliakalnis netoli Anykščių“, – sako A.Luchtanas.

Jis taip pat pamini, kad yra nemažai teorijų apie tai, kur galėjo vykti Mindaugo karūnavimas. Kai kurie mini Naugarduko vardą, tačiau A.Luchtano nuomone, istorikai nelabai tiki šia versija. Taip pat manoma, kad iškilminga ceremonija galėjo vykti Kernavėje.

„Yra daugybė vietų, kurios pretenduoja į Mindaugo karūnacijos vietą – nes šaltiniuose nėra aiškiai nurodoma tiksli vieta. Aprašomi mūšiai, pilys, kaip kariuomenės iš šių pilių išeina, bet kurioje tiksliai vietoje tai vyko – kol kas nežinome, o archeologiškai tai irgi yra sunkiai patvirtinama“, – teigia A.Luchtanas.

Žinoma, viena garsiausių vietų, kurioje galimai buvo karūnuotas Mindaugas – tai pirmoji Vilniaus katedra. Tačiau įrodymų trūkumas irgi neleidžia pasakyti kur ji stovėjo – ir ar išvis stovėjo.

„Manoma, kad Mindaugas galbūt pastatė mūrinę katedrą, nes krikštas ir karūnacija turėjo vykti būtent katedroje – tačiau tai irgi yra viena iš istorinių versijų“, – sako J.Karpavičienė.

„Po dabartine mūsų Arkikatedros bazilika yra rasta senesnės bažnyčios pamatinė dalis. Kai kurie mano, kad tai galėjo būti Mindaugo pastatyta katedra, tačiau mes seniausius archeologinius įrodymus turime ne iš karaliaus Mindaugo, bet kunigaikščio Traidenio laikų“, – teigia A.Luchtanas.

„Kita vieta, kurioje galėjo būti Mindaugo katedra yra Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje stovėjusi nedidelė mūrinė romaninio stiliaus katedra, tačiau tuo labai abejojama“, – tęsia archeologas.

A.Luchtanas pamini, kad užuominų apie Vilniaus katedrą gali nebūti dėl to, kad dabartinė mūsų sostinė yra gana naujas centras, išaugęs kunigaikščio Vytenio – o ypatingai, kunigaikščio Algirdo laikais. Maždaug tuo metu čia pasirodė ir pirmieji mūriniai pastatai.

Karūnavimas taip pat apgaubtas paslaptimis

Karūnavimo data, kaip ir daugelis kitų faktų apie Mindaugą, nėra žinoma – šaltiniuose tai neužfiksuota. Tačiau 1990 metais nusprendus Mindaugo karūnavimo dieną laikyti Valstybės švente, taip kartu parodant, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė jau nuo pat atsiradimo buvo lietuviška – datos reikėjo.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) išplatintame pranešime spaudai šio universiteto istorijos katedros docentas Rūstis Kamuntavičius teigia, kad tuo metu Vilniaus universiteto profesorius Edvardas Gudavičius, remdamasis savo tyrinėjimais ir tradiciniais krikščionių karalių karūnavimo papročiais, pasiūlė du variantus: liepos 6 arba 13 dieną. Jis nebuvo užtikrintas savo spėjimu, tačiau Seimas pasiūlymą priėmė ir nubalsavo už liepos 6-ąją. Todėl ir šiandien vadovėliuose ši diena yra pateikiama kaip faktas, pernelyg neakcentuojant, kad tai tik hipotezė. Karūnavimo vieta taip pat nėra niekur užfiksuota – nežinia ar tai nutiko Vilniuje, ar Kernavėje, ar Vorutoje, ar kažkur kitur.

Pasak. R.Kamuntavičiaus, tuo tarpu baltarusiai niekada nekėlė klausimo dėl valstybinės šventės, susietos su Mindaugu – jie turi kitas šventes. Tačiau jiems irgi buvo svarbu parodyti, kad LDK yra sava, baltarusiška, susieti Mindaugą su baltarusiška tradicija, todėl maždaug nuo XVI amžiaus ten gajus mitas, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke – dabartinės Baltarusijos mieste, kuriame tuo metu lietuviai tikrai negyveno.

VDU istoriko teigimu, miesto pavadinimas – Navahrudak – yra slaviškas ir pasak jo, šis mitas, kad tai buvo pirmoji LDK sostinė, gyvuoja iki šiol: baltarusiškuose vadovėliuose rašoma, jog karūnavimo tiksli data nėra aiški, tik kažkada 1253-iaisiais, tačiau įvardijama jo tiksli vieta – Naugardukas, lyg tai būtų faktas.

Ką galvojo Mindaugas?

Istorijų apie garsiausius Lietuvos valdovus turbūt mėgstame klausytis kiekvienas, tačiau juk įdomiausia, koks gi buvo Lietuvos valstybės kūrėjo charakteris? Žinoma, patvirtinti tokią informaciją yra nelengva, tačiau lyginant ir siejant įvairiausių šaltinių duomenis, istorikams pavyksta rekonstruoti bent dalelę valdovų kasdienybės.

„Šaltiniai nėra tokie dėkingi ir nesuteikia mums tokios informacijos, iš kurios galėtume konkrečiai pasakyti ,kaip Mindaugas mąstė, ką iš tiesų galvojo, kaip priimdavo sprendimus. Manyčiau, kad Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“ pakankamai teisingai rekonstruoja tai, koks galėjo būti mūsų valdovas. Šį kūrinį rašydamas autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais“, – sako J.Karpavičienė.

Mindaugui atėjus į valdžią, jis ėmė vienyti ne tik tuometines Lietuvos žemes, bet ir aplinkines teritorijas. Be abejonės, priešams tai nepatiko, dėl to jie jį vaizdavo kaip žiaurų, niūrų, kietą, bet ir išmintingą žmogų.

„Greičiausiai jo charakterio savybės ir turėjo būti tokios, nes kitaip jam nebūtų pavykę padaryti to, ką jis padarė. Esmė ta, kad lietuviai tuo metu jau keliavo link savo valstybės sukūrimo, o Mindaugui viskas taip supuolė – ir, matyt, jo charakterio savybės taip lėmė, kad sugebėjo tapti ne tik Lietuvos žemių valdovu, bet ir Lietuvos valstybės įkūrėju“, – teigia J.Karpavičienė.

Ji taip pat pamini, kad vienas svarbiausių Mindaugo bruožų turėjo būti įžvalgumas, gebėjimas mąstyti strategiškai, greitai orientuotis situacijose ir išnaudoti pasitaikiusias galimybes.

„Jis sugebėjo užmegzti kontaktą su Livonijos ordino krašto magistru Adriumi fon Štirlandu tam, kad priimtų krikštą. Norint tapti krikščionių karaliumi, legitimuoti savo valdžią ne tik gentainių akivaizdoje, bet ir tarptautiniu mastu, tai yra labai svarbus žingsnis“, – pasakoja istorikė.

J.Karpavičienė sako, kad šiuolaikiškai kalbant, karalius Mindaugas įvedė Lietuvą į Europos Sąjungą. Tuo metu jau buvo įsigaliojusi tradicija, kad tik bažnyčios palaiminimą turintis ir krikščionybę priėmęs valdovas yra teisėtas valstybės valdovas.

Mindaugo Lietuva

Mums, lietuviams, priimtina manyti, kad Mindaugas yra tas žmogus, kuris sukūrė Lietuvos valstybę – tačiau kai kurie istorikai sako, kad Lietuva kaip valstybė egzistavo jau ir anksčiau. Pirmą kartą Lietuvos vardas buvo paminėtas XI a. pradžioje, kai į Europai beveik nežinomas žemes atvyko šv.Brunonas ir bandė to meto lietuvius supažindinti su krikščionybe. Jis buvo nužudytas Lietuvos-Rusios pasienyje.

„Nors lietuviai tuo metu ir buvo pagonys, jie vis tiek artėjo prie savo valstybės sukūrimo. Deja, bet aplinkybės susiklostė taip, kad kaimynystėje turėjome itin stiprią valstybę – Kijevo Rusią, apjungusią didelę dalį rytų slavų teritorijų. Kijevo Rusia privertė Lietuvą mokėti duoklę, o dėl to lietuviams nepavyko sukurti valstybės“, – teigia J.Karpavičienė.

Ilgainiui prasidėjo įvairūs socialiniai, politiniai procesai, kūrėsi teritoriniai dariniai, kuriuos ėmė kontroliuoti tam tikra kunigaikščių giminė. Šie dariniai vedė Lietuvą link valstybės statuso. J.Karpavičienės nuomone, Mindaugas buvo tas valdovas, kuriam paprasčiausiai pasitaikė tinkamos istorinės aplinkybės ir jis sugebėjo apjungti to meto Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių žemes, taip sukuriant Lietuvą.

„Tačiau itin svarbu yra suvokti, kad, valstybė nesusikūrė vieno kalavijo užmoju arba per vieną dieną. Tai labai ilgas procesas, kurį vainikavo Mindaugas. Kai kuriuos jis privertė jam paklusti, kai kurie galbūt patys pripažino Mindaugo valdžią“, – sako J.Karpavičienė.

Ilgą laiką buvo manoma, kad Mindaugas, kaip karalius, iškilo 1236 metais, kai vyko garsusis Saulės arba Šiaulių mūšis – bet J.Karpavičienė teigia, kad Mindaugas ten tikrai nedalyvavo, o žemaičius tuo metu greičiausiai į mūšį vedė kunigaikštis Vykintas.

„Dar anksčiau, 1219 metais, kada buvo sudarytas lietuvių ir žemaičių konfederacijos sutartis, tarp 21 kunigaikščio buvo minimi ir penki vyresnieji – tarp jų ir Mindaugas su broliu Dausprungu. Akivaizdu, kad tuo metu jų giminė tapo vis svarbesne ir svarbesne“, – teigia istorikė.

Nepaisant to, kad Mindaugas buvo minimas jau gana ankstyvais laikais, aukščiausiu karaliumi jis pradėtas vadinti tik XIII a. 5-ojo dešimtmečio viduryje. Dėl to istorikai daro prielaidą, kad Lietuvos karaliumi Mindaugas tapo apie 1240 metus.

Nors dažnai kalbame apie Mindaugo sukurtą Lietuvą, tikriausiai įdomu ir kaip gi viskas tuo metu atrodė. J.Karpavičienė pateikia labai gerą pavyzdį – garsioji Paryžiaus Dievo Motinos katedra buvo pabaigta statyti būtent Mindaugo valdymo laikais. Tuo tarpu Lietuvoje dar nebuvo net mūrinės statybos apraiškų.

Lietuviai tuo metu neturėjo ir tvirtos rašto sistemos, kas yra vienas iš svarbiausių civilizacijos bruožų. Vakarų Europoje tokiu metu jau ėmė kurtis universitetai, tuo tarpu Lietuvoje nebuvo net mokyklų.

„Mokyklos, rašto kultūra, valstybės administravimas atėjo kartu su krikštu ir katalikybe. Taigi, pas mus viskas vyko gerokai vėliau“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Nepaisant to, Lietuva vis tiek turi kuo didžiuotis. Jei lygintume savo istoriją su kaimynais latviais ar estais, jų valstybingumas prasidėjo tik moderniais laikais – 1918 metais, tuo tarpu Lietuva prieš 100 metų tik atkūrė savo istorinį valstybingumą.

„Tai mus gerokai skiria mus nuo kaimynų“, – sako J.Karpavičienė.

Karaliaus mirtis

Mindaugui atėjus į valdžią, Lietuva dar buvo pagoniška valstybė, o sprendimas priimti krikščionybę buvo ne tik asmeninis Mindaugo pasiekimas, bet ir didžiulis šokas visiems lietuviams. Žmonės nuo tikėjimo daugybe dievų turėjo pereiti prie monoteizmo, jie taip pat turėjo pakeisti savo mąstymą ir gyvenimo būdą bei prisitaikyti prie krikščioniškų tradicijų. Naivu būtų tikėti, kad toks Mindaugo sprendimas nebūtų susilaukęs neigiamų reakcijų.

Nepraėjus nė dešimčiai metų, Mindaugas susilaukė dar daugiau neigiamų reakcijų. Po to kai žemaičiams, vadovaujamiems Almino, pavyko sėkmingai užkariauti keletą teritorijų, užimti keletą pilių, sudalyvauti keliuose mūšiuose prieš vokiečių ordiną, kilo idėja sujungti žemaičius ir Mindaugo žemes – tačiau jei tuometinis Lietuvos karalius norėjo jiems visiems vadovauti, turėjo atsisakyti krikščionybės. Manoma, kad tai nutiko apie 1261 m.

Deja, bet šios sąjungos rezultatai nebuvo tokie, kokių buvo tikimasi. Kilo dar didesnis pasipriešinimas, o Mindaugo seserėnas Treniota bei kiti jaunesnės kartos žmonės itin nepalaikė Mindaugo. Iš tiesų būtent Treniota buvo Mindaugo ir jo dviejų sūnų nužudymo iniciatorius.

„1262 metais mirė Mindaugo žmona Morta – manoma, kad ji paprasčiausiai neatlaikė visų to meto politinių peripetijų. Be to, ji buvo tik už tai, kad Mindaugas liktų krikščionimi ir kad jų vaikai galėtų paveldėti krikščioniškos karalystės valdžią“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Ipatijaus metraštyje rašoma, kad prieš mirtį Morta paprašė, kad jų su Mindaugu vaikus prižiūrėtų Mortos sesuo, kunigaikščio Daumanto žmona. Jai atvykus į sesers laidotuves, Mindaugas nusprendė savo mirusios žmonos seserį vesti, tuo tarpu Daumantas negalėjo nieko dėl to padaryti – juk Mindaugas buvo Lietuvos valdovas.

„Daumantas tapo Mindaugo nužudymo įrankiu. 1263 metais į Brianską (dabartinė Rusija) buvo išsiųsta kariuomenė, tačiau Daumantas grįžo ir Mindaugą nužudė“, – sako J.Karpavičienė.

„Jokių archeologinių duomenų apie Mindaugo kapą neturime. Tačiau tokia pati problema yra su visais Lietuvos kunigaikščiais. Negalėčiau pasakyti ir kur yra palaidotas Vytenis, Traidenis, Algirdas, Kęstutis. Nė vienos iš mūsų valdovų kapų nerandame, tiksliai žinoma tik kur ilsisi Jogaila“, – teigia A.Luchtanas.

Archeologas sako, kad kai kur minima, jog didieji kunigaikščiai buvo laidojami Šventaragio slėnyje Vilniuje, bet kol kas ten jokių kapų irgi nepavyko rasti. Tiesa, A.Luchtanas tikina, kad archeologai tikrai rankų nenuleidžia ir toliau stengiasi rasti mūsų didžiųjų valdovų kapus.

„Būtų gerai, kad turėtume kokią nors specialią programą, pavyzdžiui, „Ieškome didžiųjų kunigaikščių kapų“. Panašias programas turėjome, kai ieškojome Adolfo Ramanausko Vanago kapo, taip pat ir paskutinio ginklu kariavusio partizano kapo. Žinoma, čia buvo remiamasi ilgalaikiais tyrimais, kapinių schemomis, kalbinami liudininkai“, – pasakoja A.Luchtanas.

Bet pasak jo, vilties prarasti nereikia – juk Rusijos imperijos valdžia galvojo, kad visiems laikams paslėpė mūsų sukilėlių kapus, slėpė juos to meto karinėje teritorijoje, Gedimino kalne. „O va, prašom, prasidėjo ten tyrimai ir ne tik radom kapus, bet dar ir sugebėjome identifikuoti – tik dėl dviejų brolių vis dar kyla abejonių. Galime tikėtis, kad kažkada pavyks surasti ir mūsų didžiųjų kunigaikščių bei vienintelio Lietuvos karaliaus kapą“, – optimistiškai nusiteikęs A. Luchtanas.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Autoriai: Brigita Budrytė

(21)
(3)
(18)

Komentarai ()