Blogiausias darbas pasaulyje? Jei manote, kad kaminkrėčio darbas yra prastas, tik paskaitykite apie jų mokinius ()

2019-08-27

Kadaise trylikto amžiaus Europoje kaminai buvo retenybė. Ugnis kūrenosi laisvai kuriame nors kambaryje, o dūmai rūko kur papuolę. Vėliau atsirado paprasti kaminai, o dar vėliau - vingiuotos jų sistemos. Ir tada prireikė specialistų, kurių darbą galima pavadinti prasčiausiu pasaulyje - vėžys, aklumas, sugadinti sąnariai ir maudynės triskart per metus net nebuvo prasčiausia tokio gyvenimo dalis.

1666 metais Londoną nusiaubė gaisras. Jis pakeitė ne tik miesto veidą, bet ir žmonių požiūrį į saugumą namuose. Kaminų valymas buvo būtinybė i kaminkrėčių mieste staiga padaugėjo. Juk kaminuose kaupėsi ne tik suodžiai, bet ir kreozotas.

Tačiau čia buvo ir problema. Kai kaminai atliko tik vieną funkciją - leisdavo dūmus laukan - į juos tilpdavo ir suaugęs žmogus. Tačiau kai kaminams teko ir ventiliacijos šachtos vaidmuo, jie staiga susiaurėjo, kad užtikrintų trauką ir leistų ugniai kvėpuoti. 23 x 23 cm išmatavimų kaminai Anglijoje nebuvo reti, nors dažniau sutinkami buvo 23 X 36 cm kaminai. Kaip juos išvalyti, kai jie vingiuoja, o suodžiai juose yra kieti? Reikia pasiųsti berniuką.

Kaminkrėčiai berniukus, įprastai 6 metų amžiaus, gaudavo įvairiai. Kartais juos parduodavo tėvai, o kartais jie juos pasiimdavo iš našlaičių namų. Kaminkrėtys įsipareigodavo berniuką išmokyti amato, jį maitinti, suteikti drabužių pamainą ir neleisti jam dirbti degančiame kamine. Tuo tarpu berniukas įsipareigodavo paklusti. Sąžiningas sandoris, tiesa? Retais atvejais kaminkrėčių berniukai būdavo vos 4 metų amžiaus, nors dauguma buvo bent 6, kad būtų pakankamai stiprūs.

Kaminkrėčio berniukai dieną pradėdavo vaikščiodami po rajoną rėkaudami apie siūlomas paslaugas. Tuomet kliento namuose pasirodydavo pats kaminkrėtys ir uždengdavo krosnį ar židinį audeklu. Berniukas nusirengdavo visiškai arba beveik visiškai nuogai ir lipdavo kaminu į viršų, šepečiu ir mentele valydamas suodžius. Lipti reikėdavo įsirėmus keliais ir alkūnėmis, kurie būdavo nutrinami iki kraujo. Tačiau blogiausia būdavo tai, kad įstrigti buvo labai lengva.

Paslydimas ar patirties trūkumas galėjo berniuką pasiųsti į pražūtį. Jei jo keliai staiga pasispausdavo tarp liemens ir kamino, pats jis ištrūkti jau nebegalėdavo. Mažus berniukus apidavo panika, jie imdavo muistytis, taip ant savęs užsimesdami gabalus suodžių, kurie juos dažnai uždusindavo. Juos išgelbėti buvo galima tik stumiant iš apačios, traukiant iš viršaus ar griaunant kamino šoną. Patekęs į tokią padėtį ar netyčia įsispraudęs į žemyn numestus suodžius berniukas dažniausiai žūdavo.

Diena nebuvo daug geresnė nei jei pavykdavo nežūti. Kaminai visada buvo karšti, o kartais ir degantys. Kaminkrėtys skubindavo savo mokinius degindamas juos žvake ar pasiųsdamas kitą mokinį pagaliu badyti jam pasturgalio. Išlindęs iš kamino berniukas turėjo apsirengti ir suvalyti numestus suodžius. Tuomet prausimasis? Na, priklauso nuo metų laiko.

Pamenate tą įsipareigojimą maudyti savo mokinius kartą per savaitę? Jo beveik niekas nesilaikė. Vienas Notingamo kaminkrėtys teigė, kad maudynes savo berniukui parūpina tris kartus per metus. Kitiems tekdavo maudytis ežere - jei žinote, kada miestelėnai prisimena išsivalyti kaminus, suprasite, kad metų laikas tam dažniausiai nebūdavo tinkamas.

Kitas kaminkrėčio įsipareigojimas berniukui buvo mokslai, tačiau ir jų nebuvo tiek daug. Daugiau apie šį amatą berniukai išmokdavo, kai nebetilpdavo į kaminą. Tiesa, kaminkrėčiai ruošdavo vaikus darbui - mušimu ir tinktūromis storino alkūnių ir kelių odą, kad ši taip nekraujuotų.

Kaminkrėčių berniukai retai užaugdavo sveiki. Jau 1817 metais buvo rašoma, kad kaminkrėčių berniukų kaulai yra trapesni, trumpesni, o sąnariai - netiesūs. Pasirodo, augančio vaiko negalima kišti į karštą ribotą erdvė tarp akmenų ir plytų. Jie patys dažnai trindavo nešvarias akis, taip pažeisdami vokus ir net sukeldami aklumą. 18 amžiuje buvo pastebėta, kad visi iki vieno kapšelio vėžio atvejų yra nustatyti kaminkrėčiams - jis net vadintas kaminkrėčių vėžiu.

Suodžiai yra karcinogenas, o su jais vaikai susidurdavo ne tik darbe. Naktį kaminkrėčių vaikai miegodavo tarp suodžių maišų ir tų audinių krosnims bei židiniams. Taigi, jokio poilsio nuo tos juodos ligas keliančios medžiagos.

Kaminkrėčių berniukai dirbo ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Italijoje, Belgijoje, Prancūzijoje bei JAV. Tiesa, 19 amžiaus pabaigoje įstatymai šią praktiką galutinai uždraudė. Didžiojoje Britanijoje tai įvyko 1875 metais, nors žmonės tam ir priešinosi. Tačiau tuo metu buvo suvokta, kad vaikų sveikata yra svarbiau, o kaminus galima valyti ir mechaninėmis priemonėmis.

Aut. teisės: Technologijos.lt

(65)
(4)
(61)

Komentarai ()