Ilgiausiai išliekantis maistas – ką valgytume jei įvyktų apokalipsė? Ir po tūkstančių metų valgomas pelkių sviestas, šampanas iš Baltijos jūros dugno ir kas buvo, kai mokslininkai bandė valgyti užšalusį mamutą (Video, Antra dalis) ()

2020-04-08

Kas būtų, jei civilizacija – tokia, kokią turime dabar – rytoj išnyktų? Ar maistas, kurį šiandien valgome, galėtų išsilaikyti taip ilgai, kad jį tolimoje ateityje atrastų archeologai? Ir jei taip – ar tas maistas dar būtų valgomas? Šiame straipsnyje sužinosite apie tai, koks valgis išsilaiko ilgiausiai – ir kokį seniausią maistą išdrįso valgyti modernus žmogus.

Tai – antroji straipsnio dalis. Pirmąją dalį galima rasti čia.

Pelkių sviestas – valgomas ir po tūkstančių metų

Dėl to, kad žinome kodėl ir kaip maistas genda, dabar galime atsidaryti savo virtuvės spinteles ir patys pagalvoti, kuris maistas galėtų išlikti taip ilgai, kad jo likučius dar atrastų ateities archeologai.

„Puikiai išlieka daug riebalų turintis maistas. Tokie dalykai kaip sviestas, sūris, taukai ir aliejai – juose praktiškai nėra vandens, dėl to jie išsilaiko labai ilgai“, – sako evoliucinės genetikos profesorius Markas Thomas.

Štai Airijoje ir Škotijoje net buvo rasti pelkių sviesto paavyzdžiai, kurie yra 4000 metų senumo. Manoma, kad senovėje žmonės užkasdavo sviestą ar kitus produktus tam, kad jie išsilaikytų ilgiau arba tam, kad paslėptų juos nuo vagių.

Bet įdomiausia tai, kad nors šis sviestas ir primena vašką, teoriškai jis vis dar yra valgomas. Rūgštus ir mažai deguonies turintis pelkių vanduo apsaugo sviestą taip pat kaip ir medieną ar net žmonių kūnus – jei randami pelkėse, dažniausiai būna labai gerai išsilaikę net ir po ilgo laiko.

Kai kurie žmonės šį seną pelkių sviestą yra net ir išbandę. Tiesa, jie skonį apibūdino kaip ne patį maloniausią, dėl to niekas kitas ir nepuola išbandyti šio senovinio maisto. Bet kas, jei sviestas po žeme būtų gulėjęs ne kelis tūkstančius metų, o kelis mėnesius? Toks eksperimentas irgi buvo atliktas, tačiau žmonės, kurie paragavo tris mėnesius pelkėje išbuvusio sviesto, sakė, kad jo skonis buvo pikantiškas ir šiek tiek priminė saliamį.

Nepaisant to, maisto užkasimas yra puikus būdas jį išlaikyti ilgą laiką – tiesa, sąlygos turi būti palankios. Štai Kinijoje buvo rasta mumijų su puikiai išsilaikiusiais sūrio vėriniais ant kaklo. Ekspertai sako, kad sausa ir sūri žemė padėjo išsilaikyti ne tik mumijoms, bet ir sūriui. Žinoma, pats sūris tikrai neatrodo patraukliai – tačiau M.Thomas sako, kad neturėtume iš karto sakyti, jog jis būtų neskanus.

„Kai kurie žmonės mano, kad ir tas sūris, kurį gaminame šiandien, yra neskanus, turi nemalonų kvapą ir atrodo neskaniai“ – teigia M.Thomas.

Šampanas iš Baltijos jūros dugno

Kol kas seniausias žinomas vyno butelis buvo rastas romėnų laikų kape Špajeryje, Vokietijoje. Vynas yra 1700 metų senumo, bet jei manote, kad kuo senesnis vynas – tuo jis geresnis, tai labai klystate. Šio butelio turinys yra tirštas, sustingęs ir praradęs spalvą – kol kas dar niekas neišdrįso jo atidaryti ir paragauti – ar pauostyti, kas yra viduje.

Tuo tarpu seniausias šampanas pasaulyje yra 200 metų senumo ir buvo rastas Baltijos jūros dugne esančiame sudužusiame laive. Vieną butelį 2010 metais atidarė ir išbandė naras Christianas Ekstromas. Vyras gėrimą apibūdino kaip labai saldų ir vis dar turintį burbuliukų. Ekspertai sako, kad šampanas puikiai išsilaikė dėl to, kad gulėjo giliai po vandeniu – ten tamsu ir šalta.

Tiesa, buvo ir daugiau šio šampano butelių. Vienas 2011 metais buvo parduotas aukcione už 30 000 eurų. Manoma, kad pats laivas sudužo apie 1825-1830 metus, dėl ko šis šampanas kol kas yra seniausias rastas ir vis dar geriamas alkoholinis gėrimas.

Bandymas valgyti mamutą

Nors yra nemažai pavyzdžių kaip tam tikras maistas sugeba išlikti ilgą laiką, bet ar yra panašių pavyzdžių su mėsa? Pirmiausia paiešką reikia pradėti amžino įšalo žemėse ir ledynuose, kuriuose gali būti įstrigę kažkada žemėje vaikščioję gyvūnai.

Ekspertai sako, kad radus sušalusį senovinį gyvūną, jo mėsa gali atrodyti valgoma, tačiau tą mėsą atšildžius ji papilkėja ir tampa bjauri. Tai patvirtina ir daugybė tyrėjų, kurie yra radę mamuto liekanas. Vienas iš pavyzdžių – Berezvokos mamutas. Jis 1900 metais buvo rastas Sibire ir yra 40 000 metų senumo. Jo mėsa vis dar buvo raudona su puikiai matomomis riebalų juostomis.

„Mėsa atrodė skaniai, todėl kurį laiką galvojome, ar nevertėtų jos paragauti – tačiau niekas nedrįso įsidėti nė gabalėlio į burną. Na, bet šunys suėdė visą mamuto mėsą, kurią jiems davėme“, – prisimena ekspedicijos vadovas.

Atšildžius mamutą, jo mėsa papilkėjo, ėmė skleisti keistą kvapą ir atrodė bjauriai. Tačiau kaip rašo BBC, vienas mokslininkas vis dėl to sugalvojo išbandyti mamutą – tačiau iškart po to jam pasidarė bloga. Taip pat rašoma, kad keli paleontologai sugalvojo mamuto mėsą kepti, tačiau ji greitai tapo dvokiančia ir ištižusia koše.

Mėsa papilkėja dėl bakterijų, kurios padengia mirusio žmogaus ar gyvūno kūną medžiaga, vadinamą „lavono varške“. Ši medžiaga atsiranda tada, kai anaerobinės bakterijos ima ardyti riebalus. Mokslininkai dažnai matuoja šios medžiagos kiekį tam, kad nustatytų prieš kiek laiko gyvūnas ar žmogus mirė.

Na o toliau kalbant apie mėsą, tai blogiausiai išsilaiko žuvis. Kai ji yra užšaldyta ilgą laiką, raumenys prarandą visą turimą vandenį ir dėl to bandant ją kepti žuvis tampa kieta. Žuvų raumenyse taip pat ima vykti daugybė įvairių cheminių pasikeitimų – būtent dėl to po ilgesnio laiko ji patampa beskonė.

Ekspertai sako, kad mėsa tikrai nėra tas maistas, kuris išliktų ilgą laiką. Joje visuomet yra daugybė mikroorganizmų, kuriuos sunku pašalinti. Tiesa, mėsą ilgiau išlaikyti gali padėti ne kas kita, o technologijos.

„Gali būti, kad po dešimties metų auginsime ne patį gyvūną, bet tik mėsą. Tokia mėsa būtų sterili ir išliktų ilgiau“, – teigia M.Sulu, kalbėdamas apie laboratorijose auginamą mėsą.

Dar viena saugykla

Panašu, kad žmonija bando apie viską pagalvot – kadangi Arktyje, Špicbergeno saloje yra Svalbardo sėklų saugykla (kažkas panašaus į pirmoje straipsnio dalyje minėtą Sankt Peterburgo augalų pramonės institutą). Šiame Svalardo bunkeryje yra saugomos 986 243 augalų sėklos iš viso pasaulio. Kiekvieno augalo sėklų čia yra apie 500, todėl galutinis saugomų sėklų skaičius siekia beveik 5 mlrd.

Visos sėklos yra laikomos -18 laipsnių temperatūroje, specialiose metalinėse dėžėse, apvyniotose aliuminio folija. Viskas šiame bunkeryje yra sukurta taip, kad sėklos išliktų amžinai. Net jei pasaulyje įvyktų katastrofa ir sutriktų elektros tiekimas – bunkeris turėtų išlikti šaltas, kadangi stovi atokiame Arkties kampelyje. Tiesa, jei bandytumėte čia įeiti ir rasti ką valgyti – turėtumėte rinktis atsargiai. Obuolių, abrikosų, vyšnių, persikų ir slyvų sėklos yra dengtos amigdalinu, kuris virškinant tampa cianidu.

Tiesa, suaugusiam žmogui reikėtų maždaug 75 abrikosų kauliukių, kad gautų mirtiną cianido dozę.

Ateities maistas

Taigi, vietoje kauliukų skaičiavimo, turbūt geriausia būtų ieškoti specialiai laboratorijoje sukurto maisto, kuris skirtas išsilaikyti ilgą laiką. Technologijos šiandien mums leidžia maisto produktus išlaikyti valgomus vis ilgiau ir ilgiau – o tai yra didžiausias skirtumas tarp mūsų ir mūsų protėvių.

M.Sulu sako, kad geriausias maistas per katastrofą būtų astronautams skirtas maistas. Jis lengvas, biofilizuotas, yra gerai supakuotas ir savyje neturi vandens. Kitas puikus dalykas yra sausi kariniai maisto daviniai, kurie galioja apie trejus metus. Jie taip pat yra sukurti taip, kad išsilaikytų įvairiomis sąlygomis.

„Visi parduotuvėse esantys produktai tikrai nėra skirti ilgam išlikimui. Juk pardavėjų tikslas yra kuo greičiau savo produktus parduoti. Astronautams ar kariams skirtas maistas tikrai būtų valgomas ilgą laiką – taip pat ir tie produktai, kuriuos gamina „Huel“ kompaniją bei viskas, kas bent šiek tiek į tai panašu“, – teigia maisto technologė Julie Smith.

„Huel“ gamina visą žmogui reikalingą maistą miltelių pavidalu. Šie milteliai yra biofilizuoti ir savyje neturi vandens. Tačiau net jei katastrofos metu neturite sausų savinių ar maisto miltelių pavidalų – parduotuvėse rasti vis dar valgomo maisto net ir po kelerių metų būtų įmanoma.

„Aš manau, kad vis dar būtų galima valgyti džiovintą maistą. Tačiau saldumynai ar koks kitas daugelio mėgstamas maistas jau būtų niekam tikęs“, – teigia M.Thomas.

Parengta pagal BBC.

Aut. teisės: Lrytas.lt

(14)
(1)
(13)

Komentarai ()

Visi šio ciklo įrašai