Kaip iš tikro „kepami“ daugelis mokslinių straipsnių: ar žinote, kaip viskas vyksta ir kodėl dauguma straipsnių atmetami (4)

2020-07-13

Moksliniuose žurnaluose publikuoti straipsniai yra šiuolaikinės medicinos žinių pagrindas – ir sveikatos apsaugos sistemoje dirbantiems profesionalams, ir paprastiems visuomenės nariams. O moksliniai/medicininiai žurnalai yra tarsi durininkai, kurių užduotis – nepraleisti nieko, kas neatitinka tikslumo ir patikimumo standartų, rašo „Science Alert“, remdamiesi „Business Insider“ publikacija.

Pasaulyje siaučiant koronaviruso pandemijai visi moksliniai straipsniai, kuriuose pateikiamos kokios nors žinios apie šio viruso sukeliamą ligą, galimybes nuo jos efektyviau apsisaugoti ar lengviau išgydyti pacientus sutinkami su dideliu susidomėjimu. Tačiau trūkumų turintys straipsniai sukėlė nesusipratimų, konfliktų, sąmokslo teorijų suaktyvėjimą ir netgi pacientų mirtis.

Kaip žurnalai įvertina mokslinius tyrimus

Geras mokslinis tyrimas yra konstruojamas ir patikrinamas taikant mokslinį metodą: nustatoma problema, surenkami duomenys, pateikiama hipotezė.

Tuomet, taikant griežtus kontrolės protokolus ir vertinant duomenis, išanalizuojama, ar duomenys patvirtina hipotezę, ar ją paneigia, ir pagal tai pateikiamos straipsnio išvados.

Norint savo mokslinį straipsnį publikuoti geros reputacijos žurnale reikia įveikti gana aukštai iškeltą kokybės kartelę. Pavyzdžiui, „Journal of the American Medical Association“ (JAMA) publikuoja vos keturis procentus iš visų redakcijai pateikiamų paraiškų – kiekvienais metais mokslininkai šio žurnalo leidėjams atsiunčia daugiau nei po 5300 straipsnių pasiūlymų.

„Du trečdaliai straipsnių yra atmetami dar be išorinio recenzavimo, o recenzentams perduodamas recenzentams“, – aiškino JAMA vyriausiasis redaktorius Howardas Bauchneris.

Recenzuojamus straipsnius analizuoja recenzentai – straipsnyje aprašomos temos ekspertai, kurie įvertina rezultatų patikimumą, straipsnio originalumą ir svarbą.

Tokie aukščiausios „prabos“ medicininiai žurnalai, kaip JAMA, „The New England Journal of Medicine“ (NEJM) ar „The Lancet“ yra recenzuojami. Anot H.Bauchnerio, recenzuoti straipsnius JAMA žurnalui nori daugybė medicinos profesionalų, tačiau pagalbos į juos kreipiamasi tik tuo atvejų, kai jų ekspertizė tiksliai atitinka straipsnyje aptariamą temą.

Po recenzavimo proceso būna suredaguojama straipsnio kalba, patikrinami jame dėstomi faktai, jį peržvelgia žurnalo redaktorių kolektyvas.

JAMA svetainėje nurodoma, kad vidutinė trukmė nuo straipsnio pateikimo redakcijai iki jo priėmimo būna apie 30 dienų. Dar 25 dienos praeina nuo priėmimo iki publikavimo internete.

Patikimo medicininio žurnalo požymiai

Anot H.Bauchnerio, medicininių žurnalų kokybė turėtų būti vertinama pagal „jų atliekamo recenzavimo kokybę, rankraščio redagavimo kokybę ir faktų (skaičių) tikslumo patikrinimo kokybę“.

Be to, anot redaktoriaus, rezultatus nusakanti straipsnio dalis turi būti tiksli, įskaitant paaiškinimą, ar rezultatai parodo kokį nors priežasties ir pasekmės ryšį, ar ne.

Patikimas medicininis žurnalas taip pat turėtų būti registruotas JAV Nacionalinėje medicinos bibliotekoje (National Library of Medicine), tvirtina medikas Williamas Li, kurio straipsnius publikavo ir NEJM, ir „The Lancet“ žurnalai.

Be to, tokio žurnalo redaktorių kolegijoje turėtų būti ekspertai, atstovaujantys būtent tai sričiai, kurios temos dominuoja žurnale. Ne mažiau svarbus ir gebėjimas išplatinti publikuotą informaciją – ar popieriniame formate, ar internetu.

Įdomu tai, kad net ir tokiems, atrodytų, nišiniams leidiniams jau būtinas aktyvus bendradarbiavimas su socialiniais tinklais. Pavyzdžiui, JAMA turi 367 tūkst sekėjų tviteryje ir kiekvieną dieną publikuoja ne vieną žinutę šiame tinkle.

Ne visuomet svarbu, kas suteikė finansavimą tyrimui

Labai dažnai išskirtinis dėmesys skiriamas tai straipsnio daliai, kurioje nurodoma, koks yra tyrimo finansavimo šaltinis. Ypač – jeigu šaltinis yra kokia nors farmacijos įmonė ar pramonės įmonių grupė.

Tačiau, anot H.Bauchnerio, jeigu straipsnio pagrindas yra originalus tyrimas, jeigu taikomas randomizuotų klinikinių tyrimų principas, redaktoriams dažniausiai ganėtinai nesudėtinga patikrinti gautų rezultatų tikrumą.

„Kuomet tyrimų pagrindas yra ne klinikiniai turimai, kuomet jų pagrindas yra stebėsenos rezultatai, skaitytojams reikėtų atidžiau įvertinti finansavimo šaltinį. Tą patį daro ir recenzentai bei redaktoriai. Gali būti, kad tokiais atvejais finansavimo šaltinis yra svarbus“, – aiškino H.Bauchneris.

Ir tą patį, anot redaktoriaus, galima sakyti bemaž visais atvejais – nesvarbu, ar finansavimo šaltinis yra farmacijos ar medicinos pramonės įmonė, ar akademinis šaltinis, ar vadinamosios „idėjų kalvės“.

JAMA itin detaliai sužymi visus potencialius interesų konfliktus, tvirtina žurnalo vyriausiasis redaktorius.

Kaip į žurnalus patenka prastos kokybės straipsniai?

Nobelio premijos laureatas, farmakologas Louisas Ignarro tvirtina, kad problemų su straipsniais atsiranda tada, kai „vertinimui pateikiami straipsniai mokslinio ar medicininio žurnalo redaktorių perduodami recenzuoti žmonėms, kurie nėra tikri savo srities ekspertai“.

„Dėl to gaunama prasta recenzija ir atsiranda galimybė publikuoti prastą straipsnį“, – sakė Nobelio premijos laureatas.

Anot jo, prasto straipsnio požymiai gali būti nepakankama rezultatus paveikti galinčių veiksnių kontrolė, nekvalifikuoti tyrėjai arba aklumo principų netaikymas, kas reiškia, kad pacientai ir/arba tyrėjai žino, kokiai tiriamųjų grupei jie yra priskirti.

„Skubiai surašytos išvados, kurios nėra pagrįstos grynai moksliniais ir medicininiais rezultatais“ taip pat gali lemti prastą straipsnio kokybę, teigia L.Ignarro. Ne mažiau svarbi ir kokybiška statistinė duomenų analizė.

Publikavimui parengtų nerecenzuotų straipsnių problema

Publikavimui parengtas nerecenzuotas straipsnis iš tiesų yra mokslinio darbo juodraštis, kuriuo viešai pasidalinama dar iki jo recenzavimo ir oficialaus publikavimo. Dažniausiai tokie straipsniai yra saugomi svetainėse „arXiv“, „medRxiv“ ar „bioRxiv“.

Tokia nerecenzuotų straipsnių publikavimo praktika mokslininkams suteikia galimybę pasidalinti savo atradimais su kolegomis ir įtvirtinti savo teiginius, savotiškai „įkalti vėliavėlę“ ties kokiu nors atradimu. Tačiau tą pačią informaciją gali perskaityti ir žurnalistai, su mokslu nieko bendro neturintys žmonės ar sąmokslo teorijų kūrėjai, kurie gali netinkamai interpretuoti rezultatus ir pateikti visuomenei netikrą, iškreiptą vaizdą.

Pavyzdžiui, sausio pabaigoje svetainėje „bioRxiv“ išplatintas nerecenzuotas straipsnis, kuriame nurodomas „aiškus panašumas“ tarp ŽIV ir naujojo koronaviruso baltymų. „The New York Times“ aprašė šio tyrimo rezultatus.

Bet kai kurie kritikai išreiškė, nuomonę, jog tokiu straipsniu „maitinami troliai“ ir kurstomos sąmokslo teorijos, kad koronavirusas buvo sukurtas laboratorijoje. Kiti skundėsi kad taikyta metodologija buvo nepakankamai gerai apsvarstyta, o sutapimas pateiktas kaip tikras giminingumo ryšys.

„Jeigu tas rankraštis būtų perėjęs tikrą recenzavimo procesą, šie trūkumai taptų neabejotina priežastimi straipsnį atmesti ir nebūtų kurstomos nei sąmokslo teorijos, nei baimė, susijusi su šio viruso protrūkiu“, – per tviterį skelbė Teksaso universiteto (JAV) Pietvakarių medicinos centro užkrečiamųjų ligų ekspertas Michaelas Shiloh. Vėliau M.Shiloh tame pačiame socialiniame tinkle nurodė, kad egzistuoja „potencialas piktnaudžiauti, kai turinys yra staigiai išplatinamas ir vertinamas kaip faktas, nors taip akivaizdžiai nėra“.

Tiesa, nerecenzuotas juodraštines straipsnių versijas publikuoja ir garsūs, geros reputacijos žurnalai. Pavyzdžiui, žurnalo „The Lancet“ svetainėje aiškiai pateikiamas atsiribojimas nuo atsakomybės, nurodant, kad „juodraštiniai straipsniai nėra recenzuoti ir neturėtų būti vertinami priimant klinikinius sprendimus ar naudojami rašant straipsnius plačiajai visuomenei“ kartu nenurodant, kad rezultatai yra preliminarūs.

Rimtos blogų straipsnių pasekmės

Sulig pandemijos ir susirgimų banga kilo ir mokslinių-medicininių straipsnių banga. „Kai kurie yra svarbūs ir gerai suprojektuoti, kai kurie suprojektuoti prastai, o jų išvados įtartinos“, – sakė W.Li.

O pasaulyje tvyrant nerimui bet koks nepatikimas straipsnis apie koronavirusa gali turėti katastrofiškų pasekmių.

Pavyzdžiui, kovą vienas optimistiškas straipsnis, publikuotas žurnale „International Journal of Antimicrobial Agents“, iškėlė hipotezę, kad chlorochinas gali būti vaistas nuo COVID-19. Tiriamųjų grupė buvo labai maža, be to, pačioje tyrimo pradžioje iš jos iškrito dar šeši pacientai.

Nepaisant to, vaistą ėmėsi reklamuoti JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Dėl to keletas žmonių, naudojusių ne medicininės paskirties chlorochiną akvariumams valyti, nusinuodijo „buitiniu valikliu“.

Įrodymais grįstos medicinos centras paskelbė, kad moksliniai tyrimai apie hidroksichlorochino ir chlorochino efektyvumą turėjo labai didelių trūkumų – ir protokoluose, ir metodologijos laikymesi.

Balandį JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) paskelbė, kad „nėra įrodyta, kad hidroksichlorochinas būtų saugus ir efektyvus preparatas COVID-19 gydymui ar prevencijai“. Vėliau FDA atšaukė skubiai priskirtą hidroksichlorochino indikaciją – taikymą COVID-19 gydymui, gavus pakankamai didelę duomenų masę pradėti stabdyti klinikiniai šio preparato tyrimai.

Geros reputacijos žurnalai labai metodiškai vykdo straipsnių vertinimo procesą, kad būtų išvengta prastų straipsnių publikavimo. Pavyzdžiui, žurnalas NEJM kasdien gauna nuo 100 iki 150 su naujuoju koronavirusu susijusių straipsnių publikavimo paraiškų, tvirtino žurnalo komunikacijos vadovė Jennifer Zeis.

Nepaisant tokio medžiagų antplūdžio, iki šiol NEJM publikavo tik apie 130 straipsnių apie virusą. „Turime patyrusią juodraščių vertinimo grupę – redaktorius, iliustratorius, klaidų tikrintojus, produkcijos grupę, kurie kartu dirbdami užtikrina, kad kiekvienas straipsnis atitiktų mūsų aukštus standartus.“

Aut. teisės: 15min.lt

(8)
(3)
(5)

Komentarai (4)