Dar vienas galimas jaukus mūsų planetų sistemos gyvasis kampelis (1)

2020-08-14

Tarp Marso ir Jupiterio skriejančioje nykštukinėje planetoje po paviršiumi yra sūrus vandenynas, todėl ji tampa dar viena nežemiškos gyvybės buveinės kandidate

  • NASA kosminiu zondu atrasta, kad giliai po asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio skriejančios nykštukinės planetos Ceres pluta yra sūrus vandenynas.
  • Naujas tyrimas rodo, kad blizgias druskų sąnašas Cereros paviršiuje paliko iš požemio besisunkiantis vanduo.
  • Mokslininkai mano, kad Cereroje kadaise galėjo būti nežemiška gyvybė. Tokia prielaida remiasi dabartiniu geologiniu aktyvumu, vandens buvimu, mineralais, kuriuose yra gyvybės susidarymui būtini ingredientai, ir galimybė, kad anksčiau joje buvo šilta.

NASA erdvėlaivis Saulės sistemoje atrado paslėptą vandenyną.

NASA Dawn zondas tris metus sukosi apie nykštukinę Cereros planetą, skriejančią asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio, kol 2018 metais baigėsi kuras. Vienu metu Dawn praskriejo 35 kilometrų aukštyje virš mažojo pasaulio paviršiaus. Mokslininkai tebetiria aparato surinktus duomenis, nes juose iš arti matomi kai kurie šviesūs Cereros regionai, gluminę tyrėjus ne vienerius metus.

Dawn tyrėjams jau padėjo išsiaiškinti, kad šviesias dėmes dengia natrio karbonatas (kalcinuota soda), sudarytas iš natrio, anglies ir deguonies (NaࠢCOࠣ). Ši druskinga pluta veikiausiai susidarė, išgaravus skysčiui Cereros paviršiuje.

Bet iš kur skystis radosi, liko paslaptimi iki pirmadienio, kai straipsnių serija pagaliau patvirtino, kad druskingas vadnuoiki nykštukinės planetos paviršiaus prasiskverbė iš maždaug 40 kilometrų gylio ir šimtų kilometrų pločio požeminio telkinio.

„Taip Cerera pakeliama į „vandenyno pasaulio“ rangą“, sako Dawn misijos vyr. tyrėja Carol Raymond Reuters.

Taip ši nykštukinė planeta atsiduria garbingoje Encelado (ledinio Saturno palydovo) ir Europos (ledinio Jupiterio palydovo) kompanijoje — po jų paviršiumi irgi yra vandenynai. Kaip ir jie, Cerera dabar tapo nauju nežemiškos gyvybės buveinės pretendentu.

„Cereroje aptikta medžiaga astrobiologijos požiūriu yra itin svarbi,“ The Guardian sakė Maria Cristina De Sanctis, Istituto Nazionale di Astrofisica in Rome tyrėja. „Žinome, kad šie mineralai yra itin svarbūs gyvybei atsirasti.“

Cereros vandenynas gali būti šiltesnės eros reliktas.

Dawn tirti šviesūs regionai yra Cereros Occator krateryje — druskų santalkos, pavadintos Cerealia Facula ir Vinalia Faculae. Jiems vos 2 milijonai metų, ir Dawn tyrėjai mano, kad juos sukūręs geologinis procesas tebevyksta.

Bet Encelade ir Europoje išlaikyti neužšalusius vandenynus padeda kitos jėgos, nei Cereroje. Kiti du vandenyno pasauliai jaučia stiprią savo planetų gravitacinę trauką: apie Jupiterį ir Saturną besisukančius palydovus planetos potvynio jėgomis tempia ir spaudžia. Dėl trinties palydovų vidus įkaista.

Bet Cereros atveju savo vaidmenį galėjo suvaidinti asteroidų smūgiai.

„Dideliame Cerealia Facula telkinyje, didžioji druskų dalis atsirado iš tižaus ploto iškart po paviršiumi, kurį ištirpdė prieš 20 milijonų metų kraterį suformavusio smūgio metu išsiskyręs karštis,“ sakė Raymond NASA pranešime spaudai. „Po kelių milijonų metų karštis atvėso; tačiau smūgis skėlė ir didelius plyšius, galinčius siekti gilų, ilgai gyvuojantį telkinį ir taip sūrymas galėjo sunktis į paviršių.“

Kitaip tariant, asteroido smūgis galėjo trumpam išlaikyti nykštukinę planetą pakankamai šiltą, kad po jos paviršiumi liktų skystas vanduo. Mokslininkai mano, kad Dawn atrasti požeminiai druskingi vandenys gali būti išlikusios kišenės globalaus vandenyno, kuris, atvėsus Cererai, užšalo.

Per šį trumpą laiką, kol sąlygos buvo pakankamai šiltos, čia galėjo rastis gyvybė.

„Tikimybė rasti gyvybę kitame pasaulyje vis auga,“ Twitter paskyroje sakė NASA administratorius Jim Bridenstine. „Cerera yra naujausias įrodymas, kad mūsų planetų sistemoje pilna senovinių gyvybei tinkamų aplinkų.“

Morgan McFall-Johnsen
www.businessinsider.com

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(13)
(0)
(13)

Komentarai (1)