„Tada, prisiekiu Dzeusu, tauta supras, ji kokį padarą pagimdė.“ Lukašenkos režimas kaip antikinė tironija (43)

2020-08-18

Lietuvos kaimynystėje vykstančios permainos negali nekelti minčių ir jausmų. Tačiau tironų tema jokiu būdu nėra vien šių dienų aktualijos. Tiesą sakant, paralelės kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

Be baimės ir samdinių, dabartinės tironijos turi „mokslo“ ir „ideologijos“ aparatus, kurie valdžią daro stipresne ir sudėtingesne. Tačiau nei vieno nei kito Lukašenkai nepavyko, todėl jo režimas gerokai panašesnis į antikinės Graikijos archontų tironijas, nei į totalitarizmą

Vos per kelias dienas po grubiai sufalsifikuotų prezidento rinkimų prieš Aleksandrą Lukašenką sukilo visa baltarusių liaudis – nepasitenkinimas nelegitimaus prezidento veiksmais suvienijo naciją kaip niekad. Protestų mastas augo kaip sniego kamuolys, ir savaitės gales tapo aišku, kad prezidentas neturi jokios paramos – prieš jį pasisakė netgi propagandinės žiniasklaidos darbuotojai, anksčiau nepajudinamai lojalios profesinės sąjungos ir diplomatai. Tačiau Lukašenkai kol kas pavyksta išlaikyti valdžią. Tai, kas vyksta kartais atrodo kaip kažkas neįtikimo, tačiau iš tiesų įvykiai klostosi pagal visiškai klasikinį scenarijų, kurį prieš beveik pustrečio tūkstančio metų aprašė senovės Graikijos politikos filosofai.

Samdiniai Minske

Rugpjūčio 13 dieną pasirodė vaizdo įrašas, kuriame Minske vykusiame mitinge sulaikyta mergina, tik ką išleista iš tardymo izoliatoriaus, pasakoja apie baisų fizinį ir psichologinį jėgos struktūrų atstovų („silovikų“) smurtą: „Dešimt omonininkų mušė mane lazdomis, grasino mirtimi, sakė, paleis ratu, sakė iš**is mane taip, kad gimta motina nepažins“.

Tai viena iš daugelio baltarusių kalėjimų ir izoliatorių pragaro istorijų, nuo kurių plaukai piestu stojasi. Tačiau būtent ji šiek tiek nušviečia Lukašenkos silovikų mąstyseną. Mergina mini vieną svarbią detalę: „[omonininkai] sakė, kad jūs visi prieš Lukašenką, kad visi esate buka banda, kad jiems moka ne 900, o 5000 rublių“. 5000 baltarusiškų rublių – tai beveik 150 000 rusiškų [~1700€]. O tai beveik 6 kartus daugiau už medianinę algą šalyje (848 rubliai, arba maždaug 25 000 rusiškų [~290€]).

Kodėl omonininkas pasakojo aukoms apie savo užmokestį? Galbūt taip norėjo savotiškai pasiteisinti ar pasiaiškinti prieš jas. Prezidento asmeninis saugumas jį ne tik maitina, tačiau ir suteikia materialines privilegijas, kurių dauguma baltarusių neturi ir todėl jis pasirengęs uoliai dirbti, mušti ir kankinti tuos, kurie bus nurodyti. Tokiame mąstyme nėra vietos nei tėvynei, nei liaudžiai, kuriai stodami tarnybon prisiekia, nei įstatymui.

 

Logika, kad „šeimininkas man moka ir saugosiu jį nuo bet kokių priešų“ paverčia baltarusių silovikus kanoniniais samdiniais, už pinigus saugančiais savo kontragentą. Minsko OMONo ar Kyivo „Berkuto“ kariai nedaug kuo skiriasi nuo žiaurių vėlyvųjų viduramžių žemvaldžių samdomų landsknechtų, kuriuos neretai samdydavo ir jų pačių šalies valdovai.

Toli gražu ne visi baltarusių silovikai tokie. Protestus viešai palaikė daugelis милиционеры, kariškių ir tardytojų. Samdiniai – visų pirma, VRM spec. paskirties dalinys – OMON, kuris, pasak protestuotojų, veikia žiauriausiai ir sadistiškai, už politinių Lukašenkos priešininkų pagrobimų ir nužudymųstovintys SOBR kovotojai, būrys „Almaz“ – tikėtina, būtent jo kareiviai Minske nužudė beginklius protestuotojus Aleksandrą Taraikovskį ir Mstislavą Černovą. Ir specialios paskirties KGB būrys „Alfa“.

Vykstant protestams, pirmame plane veikė būtent ši prezidento gvardija. Remiantis sulaikytų Minsko akcijų dalyvių pasakojimais, „RVRS darbuotojai lyg ir tapo OMON pavaldiniais“ – milicininkai paprasčiausiai stovėjo nudelbę akis, kol omonininkai kankino protestuojančius, tačiau kai jų nebūdavo, neretai su sulaikytaisiais elgėsi žmogiškai ir netgi jiems padėdavo. Kareivius veždavo į mitingus, tačiau beveik niekada jų paslaugomis nesinaudojo – protestuotojus sklaidė ir suiminėjo daugiausiai VRM darbuotojai. Ir netgi režimo šalininkų mitinge vienoje scenoje su prezidentu ir deputatais stovėjo visai ne armijos generolas ar VRM ministras, o OMON vado pavaduotojas papulkininkis Ivanas Jurkovas.

Tvirtai su prezidentu susijęs specialios paskirties būrys krizės metu tapo gerokai svarbesnis už miliciją ir armiją, kurių lojalumas kabo ant plauko. Būtent ši ganėtinai unikali silovikų konfigūracija pastarosiomis dienomis padeda Lukašenkos režimui išlaikyti stabilumą.

 

Omonininkų smurtas yra parodomasis ir visų pirma vertinamas kaip grasinimas, kurį prezidentas skiria ne tik protestuotojams, tačiau ir visiems abejojantiems smulkiems ir vidutiniams valdininkams, silovikams ir politiniam elitui. Vietiniai biurokratai paprasčiausia pasimetę ir nežino ką daryti – kai kurie iš jų bando bendrauti su protestuotojais ir kai kur netgi jiems nusileidžia, tačiau bendrai, priversti ginti veikiančią valdžią ir neturi teisės kirsti ribos, už kurios prezidentas juos imtų laikyti nelojaliais. Šios ribos realumą užtikrina omonininkai, galintys lengvai iš protestuotojų kankintojų virsti baudžiamaisiais būriais.

Patys omonininkai Lukašenkos sukurtoje matricoje pateko į spąstus – po viso smurto, jiems teks arba likti su šeimininku iki galo, tai yra, bėgti su juo, arba žūti mūšyje jo sosto papėdėje, arba sulaukti aukščiausios bausmės naujoje laisvoje Baltarusioje. Po žvėriškumų Minsko tardymo izoliatoriuose ir milicijos poskyriuose šiems žmonės nebeliko nei tėvynės, nei asmeninės laisvės – net jeigu kai kurie iš jų atsistatydins ir viešai palaikys protestus, jų nusikaltimai vargu ar bus pamiršti. Jie teturi šeimininką.

Baltarusia per antikos filosofijos prizmę

Lukašenkos valdymas niekada nebuvo demokratiškas, tačiau iki pat neseniai ją palaikė gan platus baltarusių sluoksnis. Amžių sandūroje, geriausiu savo metu, baltarusiškas režimas atitiko minimalius antikinės filosofijos geradariškos monarchijos įsivaizdavimą, kai valdovas šaliai vadovauja, remdamasis visuotinės gerovės siekiu, o ne savo įgeidžiais. Būtent tais sočiais ir ramiais laikais gimė Rusijoje ir posovietinėje erdvėje vis dar labai populiarus jaukios, saugios, socialiai teisingos Baltarusios mitas.

Situacija ėmė bjurti šio amžiaus pirmojo dešimtmečio antroje pusėje. 2010 metais Minske įvyko „plošča“ – pirmasis masinis pasisakymas prieš prezidentą. OMONas mitingus negailestingai išvaikė, ir režimui pavyko išlikti, išlaikius pasyvią piliečių paramą. Tačiau naktį iš 2020-ųjų rugpjūčio 9-os į 10-ą Baltarusios režimas galutinai pavirto tuo, ką antikos politikos filosofai vadino tironija.

Platonas savo „Valstybėje“ tironą aprašo kaip kadaise demokratiškai išrinktą vadą, įvedusį vienvaldystę ir valstybės galią naudojantį susidoroti su savo oponentais. Tironiją visų pirma charakterizuoja „politinio bendravimo tarp piliečių ir valdovo tvarka, o ne jo paskyrimo būdas – tironas valdžią gali ir paveldėti, ir gauti balsavimu.

 

„Tironas iškeliamas iš liaudies aplinkos, būtent liaudies masės prieš kilminguosius, kad liaudis iš jo nesulauktų jokios neteisybės“, – rašė Aristotelis „Politikoje“. Lukašenka būtent taip ir atėjo į valdžią, 1994 metais vykusiuose pirmuose ir paskutiniuose sąžininguose rinkimuose nugalėjęs savo primityvia, tačiau ganėtinai veiksminga antielitine retorika.

Filosofas Leo Straussas, pagrindinis Platono apologetas XX amžiuje, atskyrė antikinę ir dabartinę tironiją, tai yra, autoritarinį režimą – antroji, jo nuomone, gerokai sudėtingesnė, nors jos pagrindas ir sutampa su Platono aprašu. Be baimės ir samdinių, dabartinė tironija turi „mokslo“ ir „ideologijos“ aparatus, kurie šią valdžią daro stipresne ir sudėtingesne. Tačiau nei vieno, nei kito Lukašenkai sukurti nepavyko, todėl jo režimas daug panašesnis į antikos graikų archontų tironijas, nei į totalitarizmą.

Tironas valdo, vadovaudamasis išskirtinai asmeniniais interesais, spjaudamas į visuomenės nuomonę ir įstatymus. Jis naikia visus protingesnius ar doresnius už jį, galinčius tapti jo politiniais konkurentais. Įtakingus opozicionierius ir nepriklausomus žurnalistus Lukašenka pradėjo naikinti 1999 metais – žmonės paprasčiausiai dingdavo be žinios. Kiti sėsdavo į kalėjimą. Tačiau, sprendžiant pagal viską, tą kartą jam koją pakišo jo paties puikybė. Atsikratęs „protingų ir dorų“ Cepkalo, Babariko ir Tichanovskio, jis, galbūt vien dėl pasityčiojimo, būdamas tikras, kad jai nieko nepavyks, nusprendė leisti rinkimuose dalyvauti pastarojo žmonai.

Tirono valdymas remiasi vien ginkluota jėga – be to, jis naudoja išskirtinai samdinius, kurių lojalumas apmokamas auksu, o ne karius iš aplinkos, iš kurių tironas laukia išdavystės. Pasak Platono, šie samdiniai tam tikra prasme tampa jo vergais – jie neturi jokių teisių, tik šeimininko malonę, o polio gyventojai juos niekina ir bijo jų. Nepasitikėjimas ginkluotais tėvynainiais ir samdinių naudojimas skiria tironą nuo monarcho – doro vienvaldžio valdovo, kuris taikiai sugyvena su savo tauta ir jos nebijo.

Antikos laikais samdiniais tampa užsieniečiai, nes visi gerai ginkluoti polio kariai priklausė kilmingiesiems ir buvo natūralūs tokios tironijos priešai. Dabar tironui nebūtina samdinių ieškoti užsienyje – valstybinė ginklų monopolija, o taip pat daug kartų padaugėjus piliečių ir pasudėtingėjus socialinei struktūrai, galima verbuoti tinkamus, politiškai inertiškus ir agresyvius karius tiesiog iš gretimo kiemo.

 

Baltarusiška drama labai tiksliai atitinka universalų tironiško režimo raidos modelį, kurį Platonas aprašė beveik prieš du su puse tūkstančio metų:

– Ar netiesa gi, kad kuo labiau savo piliečiams šie jo veiksmai darosi nepakenčiami, tuo daugiau jam reikia ištikimų asmens sargybinių?

– Žinoma.

– O kas jam ištikimi? Iš kur jų paimti?

– Jų rasis kiek tik reikia, pakanka užmokėti.

– Vadinasi, tironas – tėvažudys (Platonas tėvu vadina liaudį, kadaise pagimdžiusį sau sūnų-tironą, demokratiškai perdavusį jam valdžią. – Republic) ir blogas senolių maitintojas; veikiausiai visuotinai pripažįstama, kad tokia tironiškos valdžios savybė. Patarlė byloja, „vengdamas dūmo, pakliūsi ugnin“: taip ir liaudis iš paklusnumo laisviems žmonėms patenka į despotiškos valdžios tarnystę ir savo nežabotą laisvę keičia į sunkiausią ir karčiausią vergystę – tampa vergų vergais.

– O jeigu liaudis nepatenkinta ištars, kad suaugęs sūnus neturi teisės maitintis tėvo sąskaita, o veikiau jau atvirkščiai – turėtų tėvas sąskaita sūnaus, ir kad tėvas ne tam pagimdė sūnų ir pastatė jį ant kojų, kad pačiam, kai šis paaugus, patekti į vergovę ir maitinti ir sūnų, ir vergus, ir visokius atmatas? Priešingai, jei liaudies atstovas taip iškilo, liaudis galėtų tikėtis išsilaisvinti nuo turčių ir taip vadinamų gerbiamų žmonių; dabar gi liaudis liepia jam ir bendrams jo iš valstybės nešdintis: taip tėvas išveja iš namų sūnų su jo girta govėda.

– Tada, prisiekiu Dzeusu, tauta supras, ji kokį padarą pagimdė, ir meiliai išaugino; ji įsitikins galia tų, kuriuos išvyti savo menkomis jėgomis ketina.

– Ką tu sakai? Tironas išdrįs smurtaut prieš savo tėvą, ir jei šis neatlyš, net ir sumušti gali?

– Taip, jis atims iš savo tėvo ginklą.

Tironų likimai

Platonas rašė, kad tironas – nelaimingiausias žmogus pasaulyje, jam nebelieka jokių pilietinio ir politinio gyvenimo džiaugsmų. Jo mokinys Ksenofontas svarstymams apie individualius tirono išgyvenimus pašventė dialogą „Hieron“. Jis aprašo tokio valdovo patiriamą nuolatinę paranoją – jis niekur negali jaustis saugus ir visada laukia smūgio į nugarą. Jis žino, kad vos liks vienas, be savo samdinių, piliečiai kaip mat sudraskys jį į skutelius. Svitą kaustanti tirono baimė verčia juos nuolat šlovinti jį, nuo liaupsių melagingumo jam pačiam bloga – juk jis žino, kad visi liaupsintojai širdyje jo nekenčia.

 

Tironas baiminasi kone visos savo aplinkos: „drąsuolių – žiū, kad šie neįsidrąsintų kam nors vardan laisvės, išminčių – kad šie ko nesugalvotų, teisuolių – idant minia neužsigeistų būtų jų valdoma“. Pasak Ksenofonto, vienintelis būdas tironui iš šios kebeknės išsimazgyti – tapti geru valdytoju ir valdyti santarvėje su tauta, tai yra, Platono terminais kalbant, nustoti būti tironu ir tapti monarchu.

Kaip pažymi Straussas, Ksenofontas pirmasis sumaišė dvi vienvaldystės formas: monarchiją ir tironiją; ar bus vienvaldžio valdymas tautai palaima ar prakeikimas, priklauso tik nuo jo paties. Gali būti, kad Lukašenkos šalininkai tikisi būtent tokio scenarijaus – dabar jis padedamas samdinių valdžią išlaikys jėga, tačiau rytoj suteiks liaudžiai viską, ko jai reikia ir susigrąžins meilę.

Tačiau vargu ar dabar tai įmanoma. Antikos filosofai sutaria, kad tironija – nepatvariausias režimas. Tironas beveik visada žūsta arba dėl liaudies maišto, kai nusivylę piliečiai imasi šakių (tai, kadangi reikštis ginklais nevalia, Baltarusioje vyksta jau dabar), arba dėl rūmų perversmo – jeigu jis ir įvyks, tai bus tik neišvengiamybės paspartinimas.

Na, o Lukašenkos omonininkai – viso labo nedidelė saujelė sadistų, kelianti neproporcingai didelį triukšmą ir baimę. Baltarusiai jau seniai perprato ir beveik nebijo. Jų, kaip Baltarusios VRM darbuotojų dienos jau suskaitytos, ir telieka viltis, kad jie neras naujo šeimininko Rusijoje, kaip kad rado Kyivo „Berkuto“ nariai, asmeniniai kito pralaimėjusio tirono samdiniai.


republic.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(35)
(7)
(28)

Komentarai (43)

Visi šio ciklo įrašai