Scenarijus, kuris lauktų mūsų planetos, jei vieną dieną žmonės išnyktų (8)

2020-08-27

Gvatemalos atogrąžų miškų gilumoje yra vienas žymiausių majų civilizacijos likučių: apytikriai dviejų tūkstančių metų senumo citadelė, virtusi griuvėsiais. Šis senovės majų miestas vadinamas Tikaliu. Po aplinkui esantį regioną keliavęs žurnalistas, knygų autorius ir profesorius Alanas Weismanas pakeliui atrado itin įdomių dalykų. „Vaikštai po šį tikrai labai tankų atogrąžų mišką, vaikštinėji po kalvas. O tada archeologai tau paaiškina, kad iš tiesų vaikštinėjai virš piramidžių ir miestų, kurie nebuvo atkasti“, – pasakojo A. Weismanas.

Kitaip tariant, apie tokias vietas kaip Tikalis žinome todėl, kad žmonės įdėjo daugybę pastangų tam, kad atkastų jų griuvėsius ir juos atkurtų. Tačiau nesuskaičiuojama daugybė kitų griuvėsių lieka pasislėpę, pradingę po miškais ir žeme. „Tai nepaprastai įdomu: gamta geba taip greitai mus palaidoti“, – „Live Science“ sakė A. Weismanas.

Ši atogrąžų miškų vieta suteikia mums galimybę žvilgtelėti, kaip galėtų atrodyti mūsų planeta, jeigu žmonės tiesiog liautųsi egzistavę. Pastaruoju metu ši mintis itin atspindėjo dabartines aktualijas: pasaulinei COVID-19 pandemijai uždarius žmones namuose, o įsidrąsinusiems gyvūnams ir kitai gyvajai gamtai sugrįžus į ramesnes miestiškas vietoves, atsirado galimybė pajusti, kaip viskas galėtų atrodyti, jeigu žmonių tiesiog nebeliktų. A. Weismanas, 2007 m. išleidęs knygą „The World Without Us“ („Pasaulis be mūsų“), kelerius metus praleido atlikdamas interviu su ekspertais ir sistemingai ieškodamas atsakymo į šį klausimą: kas nutiktų mūsų planetai – mūsų miestams, mūsų pramonei, mūsų gamtai – jei išnyktų žmonės?

Visiškai kitoks vaizdas

Egzistuoja keletas besivystančių teorijų, kuriomis bandoma paaiškinti, kas galėtų nulemti žmonijos išnykimą. Nepanašu, kad žmonės galėtų paprasčiausiai akimirksniu išnykti. Visgi bandymas įsivaizduoti staigų ir visišką žmonių išnaikinimą nuo planetos paviršiaus – pasak A. Weismano, tai galėtų įvykti, tarkime, dėl kol kas neatrasto tik žmones puolančio viruso – yra pats geriausias būdas ištyrinėti, kas nutiktų, jei žmonių Žemėje nebeliktų.

Patį A. Weismaną, vykdantį savarankišką tyrimą, šis klausimas pirmiausia atvedė į miestus, kur dėl staigaus žmonių priežiūros trūkumo imtų klostytis patys dramatiškiausi ir greičiausi pokyčiai. A. Weismanui atliekant tyrimą, iš karto tapo aišku: žmonėms nebevaldant siurblių, nukreipiančių kritulius ir kylančius požeminius vandenis, tokių plačiai nusidriekusių didmiesčių kaip Londonas ir Niujorkas metro patvintų per kelias valandas po žmonių dingimo. „Inžinieriai man pasakojo, kad užtektų maždaug 36 valandų tam, jog metro visiškai užtvintų“, – sakė tyrinėtojas.

Nebeprižiūrint žmonėms, problemos ir gedimai naftos perdirbimo gamyklose ir atominėse elektrinėse liks nepastebėti ir nepatikrinti, o tai veikiausiai baigsis milžiniškais gaisrais, branduoliniais sprogimais ir radioaktyviųjų dulkių gausa. „Jeigu mes staiga pranyktume, veikiausiai ištiktų radiacijos pliūpsnis. Tačiau iš tiesų susiduriame su visiška nežinomybe – beveik neįmanoma prognozuoti, kas galėtų įvykti“, – aiškina A. Weismanas.

Be to, išsyk po mūsų išnykimo paliktume kalnus atliekų – didžioji dalis jų būtų plastikas, kuris veikiausiai išsilaikytų tūkstančius metų, o poveikį, kurį jis turėtų gyvajai gamtai, mes tik dabar pradedame suvokti. Be to, naftos atliekas, išsiliejančias ar imančias sunktis iš žemės pramoninėse vietovėse ir gamyklose, suskaidytų ir pakartotinai panaudotų mikrobai ir augalai, o šis procesas veikiausiai truktų dešimtmečius.

Patvarieji organiniai teršalai (POT) – žmogaus sukurtos cheminės medžiagos, tokios kaip polichlorinti bifenilai, kurie šiuo metu negali būti suskaidyti gamtoje – išliktų žymiai ilgiau, pasakoja A. Weismanas.

„Kai kurie iš šių patvariųjų organinių teršalų gali išlikti iki pat Žemės gyvavimo dienų pabaigos. Tačiau laikui bėgant šie teršalai bus saugiai užkasti“, – dėsto A. Weismanas. Bendras greitas ir lėtas visų taršiųjų atliekų, kurias po savęs paliktume, išsilaisvinimas neabejotinai turėtų žalojantį poveikį aplinkinėms vietovėms ir laukinei gamtai. Tiesa, tai nebūtinai reiškia visišką sunaikinimą: pakanka tik pažvelgti į laukinės gamtos atgimimą Černobylio branduolinės katastrofos vietoje, kad suvoktume, jog gamta trumpuoju laikotarpiu, netgi patirdama tokius kraštutinumus, gali būti lanksti ir atspari.

Kol šis aplinką teršiantis žmonių palikimas atsiskleis, dėl miestuose po žeme tekančio vandens surūdys metalinės struktūros, laikančios gatves virš požeminių transporto sistemų, o tuomet sugrius visi keliai, staiga pavirsdami vidury miesto atsiradusiomis upėmis, aiškina A. Weismanas. Žiemomis, kai žmonės nebevalys sniego ir ledo, kaip tą buvo įprasta daryti reguliariai, šaligatviai ims trūkinėti, tokiu būdu suteikdami naujų nišų įsišaknyti sėkloms, kurias atneštų vėjas ar mestelėtų praskrendantys paukščiai. Galiausiai ši augmenija pavirstų medžiais, kurie ir toliau pamažu ardys šaligatvius ir kelius. Tas pat nutiks ir tiltams, jeigu nebelikus žmonių niekas nebeišraus piktžolių ir jaunų medelių, įsišaknijusių tarp plieninių kniedžių: drauge su bendru irimu toks procesas per kelis šimtus metų gali visiškai išardyti šiuos statinius.

Atsiveriant visiškai naujai buveinei, stoiškai įžengtų gamta, buvusias betono džiungles užliedama pievomis, krūmais ir tankiais medžiais. Visa tai sukeltų tokių sausų organinių medžiagų kaip lapai ir šakelės kaupimąsi, kurie taptų puikiausia galimybe įsiliepsnoti žaibo sukeltiems gaisrams. Šie gaisrai nusiristų per pastatų ir gatvių labirintą ir veikiausiai sunaikintų ir visiškai su žeme sulygintų dalį miestų. „Dėl gaisrų atsiras daug apdegusių ir apanglėjusių darinių, pasieksiančių gatves – tai padės suklestėti biologinei įvairovei. Gatvės pavirs nedidelėmis pievomis ir miškeliais, užaugsiančiais per 500 metų“, – galimą ateities viziją dėsto A. Weismanas.

Per šimtus metų, pastatams nuolat patiriant žalą dėl erozijos ir gaisrų, jie galiausiai visiškai sugriūtų, pasakoja tyrinėtojas. Pirmieji pasiduotų šiuolaikiniai stiklo ir metalo statiniai – jie subyrės ir surūdys. Tačiau pažymėtina tai, kad „ilgiausiai išsilaikys iš pačios Žemės pagaminti pastatai“, pavyzdžiui, akmeninės struktūros, pridūrė A. Weismanas. Bet netgi jie taptų švelnesne savo pačių versija: galiausiai ryškių, šiandien puikiai visiems atpažįstamų jų bruožų nebeliks – atsivers visiškai kitoks vaizdas.

Laukinės gamtos atsigavimas

Galima pažvelgti, kas išnykus žmonėms nutiktų už miestų ribų, kur plyti didžiuliai dirbamos žemės ruožai, šiuo metu užimantys maždaug pusę Žemės apgyvendintų plotų. Čia sparčiai imtų vėl atsirasti vabzdžių, mat dingus žmonėms būtų nutrauktas pesticidų ir kitų chemikalų naudojimas. „Dėl to prasidėtų tikrų tikriausias įvykių virsmas – tarytum domino kaladėlių griuvimas. Kai vabzdžiai ima jaustis ir gyventi geriau, pagerėja ir augalų padėtis, lygiai tas pat nutinka ir paukščiams“, – pasakoja A. Weismanas. Aplinkinės vietovės ir gyvūnų buveinės – fitocenozės (augimviečių augalų rūšių visuma), dirvožemis ir vandenynai – atsigaus, nes nebeliks didžiulio poveikio, kurį šiandien ekosistemoms daro chemikalai. Tokia situacija paskatins daugiau laukinių gyvūnų atkeliauti ir persikelti ten.

Šis perėjimas pasauliniu mastu paskatins biologinės įvairovės didėjimą. Megafaunos – tokių didelių gyvūnų kaip liūtai, drambliai, tigrai, raganosiai ar lokiai – įvairovę visoje planetoje modeliavę mokslininkai išsiaiškino, kad seniau pasaulyje šių gyvūnų rūšių buvo nepaprastai daug. Tačiau viskas pasikeitė, kai po planetą ėmė plisti žmonės, medžioti šiuos gyvūnus ir veržtis į jų buveines. Žmonėms iš Afrikos ir Eurazijos migravus į kitas pasaulio dalis, „pastebėtas nuoseklus išnykimo procento didėjimas po to, kai atkeliauja žmonės“, – aiškina Sørenas Faurby, Švedijoje esančio Geteborgo universiteto makroekologijos ir makroevoliucijos dėstytojas. „Australijoje išnykimas ėmė spartėti prieš beveik 60 tūkst. metų. Šiaurės ir Pietų Amerikoje megafaunos nykimo suintensyvėjimas pastebimas prieš [maždaug] 15 tūkst. metų, o Madagaskare ir Karibų salose drastiškas rūšių išnykimo sustiprėjimas užfiksuotas prieš kelis tūkstančius metų“, – pasakoja S. Faurby.

Jeigu žmonės nebūtų išsklidę į tolimiausius Žemės kampelius ir sumažinę megafaunos atstovų skaičiaus, visa planeta dabar galėtų būti tokia įvairi ir kupina skirtingų rūšių kaip šiandieninis Serengečio regionas rytinėje Afrikoje, „Live Science“ sakė S. Faurby. „Iš tiesų didžiulių gyvūnų būdavo visur, o jei nebūtų įsikišęs žmogus, visame pasaulyje dabar būtų daug didžiųjų gyvūnų“, – teigia mokslininkas. Jo tyrimas atskleidė, kad tuo atveju, jei nebūtų patyrusios milžiniško žmonijos poveikio rūšims, centrinės Jungtinių Amerikos Valstijų vietovės ir kai kurios Pietų Amerikos dalys dabar būtų labiausiai megafaunos įvairove pasižyminčios vietos Žemėje. Tokie gyvūnai kaip drambliai Viduržemio jūros salose būtų įprastas reginys. Netgi raganosiai būtų įprasti daugelio šiaurinės Europos vietovių gyventojai.

Ar Žemėje galima būtų atkurti šią įvairovę, jei joje neliktų žmonių? Netgi jeigu mes iš tiesų staiga pradingtume nuo Žemės paviršiaus, vis vien prireiktų milijonų metų, kad planeta atsigautų po ankstesnių išnykimo bangų, paskaičiavo S. Faurby ir jo kolegos. Jie išsiaiškino, ko prireiktų norint sugrįžti į pradinį rūšių įvairovės lygį ir atkurti didžiųjų gyvūnų pasiskirstymą planetoje, atspindintį tą padėtį, kuri buvo iki šiuolaikinių žmonių pasklidimo po visą pasaulį. Mokslininkai paskaičiavo, kad prireiktų „maždaug nuo trijų iki septynių ar daugiau milijonų metų norint sugrįžti į pradinį lygmenį, egzistavusį iki rūšių nykimo“, aiškina Jensas Christianas Svenningas, Danijoje esančio Orhuso universiteto makroekologijos ir biogeografijos profesorius, S. Faurby kolega, vykdantis tuos pačius tyrimus. Iš esmės yra taip, kad „jeigu nebūtų buvę žmogaus įtakos, visas pasaulis būtų likęs viena didele gyvosios gamtos buveine“, „Live Science“ sakė J. Ch. Svenningas.

Gamta atranda išeitį

Planeta galiausiai gali tapti vešlesnė ir įvairesnė, tačiau negalime atmesti klimato kaitos poveikio. Ko gero, tai sunkiausiai ištaisomas žmogaus poveikis planetai. A. Weismanas atkreipia dėmesį į neišvengiamą neaiškumą, susijusį su prognozėmis dėl to, kaip klostysis įvykiai. Pavyzdžiui, jeigu įvyks sprogimai gamyklose arba naftos ar dujų gręžiniuose, kuriuose ilgą laiką po žmonių išnykimo tęsis gaisrai, milžiniški kiekiai šilumą sulaikančio anglies dvideginio ir toliau bus išskiriami į atmosferą, aiškina tyrinėtojas.

Anglies dvideginis nelieka amžinai kyboti atmosferoje: mūsų planetos vandenynai vaidina esminį vaidmenį sugerdami didžiulius ore esančio anglies dvideginio kiekius. Tačiau visgi egzistuoja ribos, kokį kiekį vandenynas gali sugerti neparūgštindamas savo vandens iki pavojingo lygio – tokiu atveju veikiausiai būtų padaryta žala tūkstančiams jame gyvenančių gyvosios gamtos rūšių. Be to, egzistuoja riba, kiek fiziškai gali sugerti jūros ir vandenynai – tai reiškia, kad jie nėra begalinio dydžio talpos, kaip dažnai galvojama.

Vien norint visiškai pašalinti dabartinį CO2 kiekį iš atmosferos, prireiktų tūkstančių metų. Remiantis tyrimu, kurį A. Weismanas atliko rašydamas savo knygą, nustatyta, kad tam prireiktų iki 100 tūkst. metų. Jeigu vandenynai pasieks savo ribas ir vis daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų išliks atmosferoje. Dėl šios priežasties tebesitęsiantis klimato šilimas ir toliau tirpdys ašigalių ledą, o minkštėjantis amžinasis įšalas paskleis dar daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Visa tai pereis į nuolatinį klimatą keičiantį grįžtamojo ryšio ciklą. Tai reiškia, kad galime užtikrintai daryti prielaidą, jog klimato kaitos poveikis tęsis dar ilgai po žmonių išnykimo.

Tačiau A. Weismanas suteikia ir vilties. Pasak jo, juros periodu atmosferoje anglies dioksido buvo penkis kartus daugiau nei yra dabar. Tai smarkiai padidino vandenynų rūgštingumą. Tačiau akivaizdu, kad kai kurie vandenynų gyventojai susidorojo su tokiais kraštutinumais, toliau vystėsi ir tapo mūsų dabartinės planetos dalimi. Tai reiškia, kad galiausiai, nepaisant klimato kraštutinumų ir didžiulių nuostolių, kurie gali ištikti, „gamta visada atranda išeitį“, – teigia A. Weismanas.

Gali būti, kad vieną dieną pasaulyje nebeliks žmonių, tačiau tai nesustabdys likusios planetos nuo pasiryžimo išlikti.

Gyvenimas tęsis

Ar yra prasmės svarstyti, kaip mūsų planeta atrodys be žmonių? Viena vertus, galime tiesiog pasidžiaugti ir pasimėgauti, kad, kai išsilaisvins nuo žmonių, mūsų planetai galiausiai viskas bus gerai, sako A. Weismanas. Tiesą pasakius, planeta galiausiai suklestės.

Tačiau bandymas pažvelgti į šią įsivaizduojamą ateitį taip pat gali paskatinti mus elgtis atidžiau ir apmąstyti savo veiksmus, kad apsaugotume savo planetą. A. Weismanas mano, kad vizualizavimas, kaip mūsų planeta galėtų atrodyti be mūsų, yra neabejotinai vertingas – tai ir buvo svarbiausias dalykas, pastūmėjęs jį parašyti knygą. Tyrinėtojas aiškina, kad vos pradėjęs suprato, jog daugelis žmonių vengia istorijų apie aplinką, nes jos priverčia jaustis prastai dėl žalos, kurią žmonės daro planetai ir kuri tuo pačiu metu paspartina žmonių išnykimą. „Supratau, kad, norint atsikratyti baimės veiksnio, pirmiausia reikia išnaikinti žmones“, – juokaudamas kalbėjo A. Weismanas.

Kai nebelieka šį dėmesį atitraukiančio veiksnio, galima žmonių dėmesį sutelkti į planetą. Tyrinėtojas labiausiai nori, kad žmonės atkreiptų dėmesį į štai ką: „Norėjau, kad žmonės suprastų, kokia graži gali būtu atsigavusi gamta, ji netgi gali išsigydyti daugybę randų, kuriuos mes palikome. O tada galima pasvarstyti: ar yra kokių nors būdų, kuriais mes, žmonės, galėtume sugrįžti ir tilpti į šį atkurtos Žemės vaizdą?“.

Aut. teisės: delfi.lt

(23)
(7)
(16)

Komentarai (8)