Gyvybė per Visatą keliauja pasikinkiusi asteroidus? Intriguojantis ir Tarptautinėje kosminėje stotyje trejus metus trukęs eksperimentas gali atsakyti į klausimą – kaip Žemėje atsirado gyvybė (5)

2020-09-01

Paskelbti naujojo tyrimo rezultatai rodo, kad mikroorganizmai atvirame kosmose gali išgyventi metus ar net dešimtmečius ir jau netgi keliama idėja, jog šie rezultatai gali patvirtinti gana ekstravagantiška idėją, jog gyvybė gali pati keliauti iš vienos planetos į kitą.

Bakterijos yra mažos ir labai atsparios būtybės. Jos klesti praktiškai bet kokioje Žemės aplinkoje. Nuo giliausių poliarinio ledo sluoksnių iki pačių sausiausių dykumų. Bakterijų randame ir kilometrų gylyje po Žeme ir aukštai atmosferoje. Jų yra visur.

Manoma, kad kosmosas yra tai, kas bakterijoms tampa riba. Bet ar tikrai? Nauji tyrimų rezultatai verčia tuo abejoti ir manyti, kad bakterijos yra kur kas ištvermingesnės nei manėme ir gali išgyventi pačiomis atšiauriausiomis kosmoso sąlygomis.

Ir tokie rezultatai svarbūs tuo, kad keičia mūsų požiūrį į tai, kaip gyvybė keliauja per Visatos platybes ir net kaip ji atsirado čia, Žemėje.

Tokijo universiteto mokslininkai Tarptautinėje kosminėje storyje (TKS) atliko eksperimentą ir TKS išorinėje dalyje, kuri visiškai neapsaugota nuo kosmoso neigiamo poveikio, ant plokštelių laikė sudėtas „sausų bakterijų granules“.

Eksperimentui buvo naudojamos Deinococcus radiodurans bakterijos, kurias nuolat veikė stingdantis kosmoso šaltinis, vakuumas ir didžiulė kosmoso radiacija. Šiose granulės buvo „agregatai“ arba sankaupos – didelės skirtingo storio bakterijų kolonijos be jokio apsauginio skydo.

Tų „agregatų“ rodikliai buvo stebimi ir detaliausia informacija surenkama po vienerių, dvejų ir dabar jau praėjus trejiems eksperimento metams.

 

Paaiškėjo, kad granulėse, storesnėse nei 0,5 mm, stebimi geresni rezultatai. Ir kuo bakterijų kolonija didesnė, granulė storesnė, tuo išgyvenamumo rodikliai geresni.

Įdomiausia yra tai, kad atidžiai apžiūrėję granules, tyrėjai nustatė, kad išorėje esančios bakterijos numirė ir sudarė savotišką apsauginį apvalkalą, kuris apsaugojo jo viduje esančias bakterijas.

Pasinaudoję per trejus metus surinktais duomenimis, mokslininkai sugebėjo ekstrapoliuoti kiek gi laiko skirtingo storio bakterijų kolonijos galėtų išgyventi kosmose. Storesnės nei 0,5 mm kolonijos TKS galėtų išgyventi nuo 15 iki 45 metų, o 1 mm storio kolonija laisvai plūduriuojanti atvirame kosmose išgyventų iki 8 metų.

Tyrėjai tvirtina, kad ši išvada patvirtina panspermijos hipotezę, kad gyvybė galėjo pati keliauti iš vienos planetos į kitą. Manoma, kad labiausiai tikėtinas panspermijos tipas yra litopanspermija – kai mikrobai iš vienos planetos į kitą keliauja ant asteroidų bei kometų, o nuo kosmoso poveikio juos apsaugo ant šių dangaus kūnų esančios uolienos. Tačiau šis tyrimas rodo, kad bakterijos gali keliauti ir be jokios apsaugos, o tai jau naujas panspermijos tipas – mazapanspermija.

„Rezultatai rodo, kad radiacijai atsparios Deinococcus galėtų išgyventi kelionę iš Žemės į Marsą ir atvirkščiai, o tai, priklausomai nuo orbitos, yra keli metai ar mėnesiai“, - sako tyrėjas Akihiko Yamagishi.

 

Prieš kelis metus Rusijos tyrėjų atliktas tyrimas parodė labai panašius rezultatus. Tąkart į atvirame kosmose esančias kapsules TKS astronautai patalpino daugybę bakterijų, grybų ir kitų organizmų ir buvo nustatyta, kad dauguma jų išgyveno, kas suteikė vilties, jog atšiauriame Marse gali egzistuoti gyvybė. Bent jau mikrobiniame lygyje.

Nors dabartinis tyrimas prideda svarių argumentų, pagrindžiančių panspermijos hipotezę, bet vis dar yra rimtų spragų, kurias reikės užpildyti. Reikės ir toliau dirbti, norint išsiaiškinti, ar bakterijos gali išgyventi intensyvų slėgį bei karštį, kuris atsiranda kosminiam kūnui atsitrenkus į planetą bei iš jos išlekiant.

Plačiau su tyrimo rezultatais galite susipažinti moksliniame žurnale „Frontiers in Microbiology“.

Aut. teisės: Technologijos.lt
Autoriai: Darius Verbickas

(15)
(0)
(15)

Komentarai (5)