Iš visų primatų mes miegame mažiausiai: kodėl mums jo užtenka tiek nedaug ir kaip tai paaiškina mūsų, kaip rūšies, sėkmę pasaulyje ()

2020-09-08

Galima pavydėti žmonėms, kuriems pilnavertiškam funkcionavimui užtenka 6 valandų miego. Deja, dauguma mūsų pailsi pamiegoję tik 8-9 valandas, o 6 valandų įprastai neužtenka pilnaverčiam dienos režimui.

Miego kiekis turi įtakos mums visiems. Per daug miego gali sukelti silpnumą ir dezorientuoti mus. Per mažai miego daro mus irzlius ir apsunkina dėmesio sutelkimą. Jeigu tai tęsiasi ilgiau, miego trūkumas gali sukelti ilgalaikių sveikatos problemų – padidinti cukraligės, nutukimo ir aukšto kraujospūdžio riziką.

Dauguma mūsų miega po 6-9 valandas per parą – o tai reiškia, kad mes pramiegame trečdalį savo gyvenimo. Tai gali pasirodyti daug, tačiau iš visų primatų mes miegame mažiausiai.

Būtent tai parodė 2016 metais atliktas tyrimas, kurioje buvo analizuojama miego įtaka mūsų evoliucijai. Naujas tyrimas rodo, kad žmonės evoliucionavo, kad miegotų mažiau – tačiau tuo pačiu kad miegas būtų gilus. Tai gali paaiškinti mūsų, kaip rūšies, sėkmę pasaulyje.

Prieš 3 milijonus metų mūsų protėviai vis dar turėjo kūnus, panašius į beždžionių. Šie australopitekai greičiausiai miegojo medžiuose, kaip ir šiuolaikinės šimpanzės.

Tačiau prieš 2 milijonus metų žmonės tapo visiškai stačiais. Homo erectus laiką leido ant žemės ir galimai buvo pirmieji žmonės, kurie buvo ant žemės įsirengę „lovas“. Jeigu tai yra tiesa, mes ant žemės miegame jau pakankamai ilgą laiką.

Miegas ant žemės Homo erectus suteikė geresnės kokybės miegą. Visų pirma, jiems nereikėjo jaudintis, kad jie iškris iš medžio. Antra, nors pavojus ant žemės buvo didesnis, jie, tikėtina, atrado vieną apsisaugojimo būdą – įvaldė ugnies naudojimą. Liepsnos ir dūmai turėjo nubaidyti uodus ir grobuonis, taip suteikdami saugumo. H.erectus taip pat turėjo galimybę pasislėpti atokiau – kaip antai urvuose.

 

Mes neturime tiesioginių įrodymų, kad H.erectus tuo metu naudojo ugnį. Tačiau prieš 14 metų Richardas Wranghamas iš Harvardo universiteto iškėlė hipotezę, kad mūsų protėviai tuomet galimai valgė keptą/virtą maistą – kad gautų daugiau kalorijų, ir dėl ko ėmė augti smegenų tūris.

Kaip jau skelbta anksčiau, smegenų maitinimas pakankamu kalorijų kiekiu buvo itin svarbus mūsų evoliucijoje. R.Wranghamas aiškina, kad jeigu mūsų protėviai nebūtų gaminę maisto, jie būtų turėję praleisti daug laiko jį kramtydami ir virškindami.

Taip pat esama įrodymų, kad kai žmonės nusileido iš medžių ant žemės, jie tapo protingesni ir ėmė naudoti geresnius ginklus.

H.erectus pradėjo gamintis geresnius įrankius. Technologijos – tokios kaip ašelio kultūros rankiniai kirviai – buvo labiau pažengę nei senieji akmens įrankiai. Šiomis žiniomis buvo plačiai dalijamasi.

Grupių, kuriomis gyveno tuomet žmonės, dydis taip pat ėmė augti – galimai dėl pagerėjusių bendravimo bei įrankių gaminimo įgūdžių.

Anot Davido Samsono bei Charles Nunno iš Djuko universiteto (JAV), visi šie pokyčiai – nuo didesnių grupių iki labiau pažengusių įrankių – gali būti siejami su tuo, kaip mūsų protėviai miegojo.

Savo idėjas jie išdėstė naujame tyrime, kuris buvo publikuojamas žurnale „Evolutionary Anthropology“. Jie mano, kad nusileidimas iš medžių ant žemės leido mūsų protėviams miegoti giliau – o tai, savo ruožtu, turėjo įtakos pažinimo gebėjimams.

Anot teorijos, mes miegame keliomis valandomis mažiau nei kiti primatai – tačiau mūsų miego kokybė yra žymiai geresnė, todėl mums nereikia tiek daug miego.

 

Kad suprastų, ar žmonių miegas yra unikalus, D.Samsonas ir C.Nunnas palygino 21 primato miego bruožus, kurie jau buvo analizuoti.

Jie ne tik stebėjo, kiek laiko primatai miega, bet ir analizavo, kiek laiko jie praleidžia aktyvaus miego fazėje (angl. rapid eye movement, REM). Šios fazės metu mes sapnuojame ir mūsų smegenis mūsų prisiminimus paverčia ilgalaike atmintimi.

Žmonės miegojo mažiausiai. Ilgiausiai miegojo pilkieji peliniai lemūrai ir naktinės beždžionės – jų miegas truko atitinkamai 15 ir 17 valandų. Tačiau žmonės praleido daugiausiai laiko REM miego fazėje – apie 25 proc. viso miego. Taigi, anot D.Samsono, žmonės miega giliausiai iš visų primatų.

Kiti primatai REM būsenoje išbūna apie 5-10 proc. viso miego. D. Samsonas anksčiau lygino beždžionių ir žmogbedžionių miegą – ir atrado bendrų tendencijų: žmogbedžionių miegas yra kokybiškesnis nei beždžionių.

Taip yra dėl to, kad žmogbeždžionės miega medžiuose įrengtuose lizduose. Beždžionės neturi įsirengusios specialių lizdų, todėl jų aplinka ne tokia saugi. Tai reiškia, kad jos miega ne taip giliai, ir tai leidžia joms greičiau prabusti, jei artinasi grobuonis.

Taip, kaip žmogbeždžionės geriau miega nei beždžionės, taip žmonės geriau miega nei žmogbeždžionės. D.Samsonas sako, kad žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, kaip perėjimas nuo šakų prie miegojimo platformų turėjo prisitaikymo privalumų, taip pat buvo ir su ankstyvųjų žmonių perėjimo nuo miegojimo platformų prie saugaus miego ant žemės.

 

Jis pasakoja, kad mes negalėjome pradėti miegoti giliau, kol neradome būdų, kaip miegoti saugiau. REM miego fazės metu primatas yra arčiausiai mirties per visą parą, todėl reikia unikalios miego aplinkos, kad būtų galima išspręsti šią problemą.

Idėja, kad žmonės evoliucionavo miegoti miegoti trumpai prieštarauja paplitusiems įsitikinimams. Juk sakoma, kad šiuolaikinės technologijos, kurios mums spinduliuoja dirbtinę šviesą, sujaukė mūsų miego ciklą, ar ne?

Vis dėlto tai gali būti netiesa. 2015 metų lapkritį paskelbtas tyrimas tyrinėjo trijų priešpramoninių visuomenių miego įpročius: dviejų medžiotojų-rinkėjų grupių iš Afrikos ir vienos sodininkų grupės iš Bolivijos.

Visos trys grupės miegodavo vidutiniškai apie 6,4 valandos per parą – o amplitudė svyravo nuo 5,7 iki 7,1 valandos. Tai yra net mažiau nei pramoninės bendruomenės miego trukmės vidurkis.

Tyrimo metu žmonės pabusdavo prieš saulėtekį, o nueidavo miegoti kelios valandos po saulėlydžio – o tai rodo, kad natūralios šviesos ir tamsos ciklai nelėmė laiko, kuomet jie eidavo miegoti.

Tyrimo autorius Jerome'as Siegelis iš Kalifornijos universiteto (JAV) sako, kad trumpesnė miego trukmė neturėjo įtakos jų pažintiniams gebėjimams ir jie visi buvo sveiki.

J.Siegelis tyrimas nieko nesako apie mūsų protėvius, tokius kaip Homo erectus. Tačiau tyrimas rodo, kad pirmiesiems šiuolaikiniams žmonėms, kurie gyveno panašiomis sąlygomis kaip ir tyrimo dalyviai, reikėjo stebėtinai mažai miego.

Tačiau sunku būti tikriems dėl pastarojo fakto – kadangi kai kuriems žmonėms reikia daugiau miego nei kitiems. Gali būti, kad tam tikroms žmonių grupėms užtenka mažiau miego, nei kitoms.

 

D.Samsono ir C.Nunno tyrimas susitelkė ties vidutine žmonių miego trukme visose populiacijose. Tačiau miego specialistas Jeffrey Durmeris iš Džordžijos universiteto (JAV) sako, kad galimai nebuvo atsižvelgta į esmę.

Miegas yra itin svarbus, kai esame jauni – ypač REM miegas. Kūdikiai praleidžia žymiai daugiau miego REM fazėje nei vaikai ar suaugusieji.

Jeigu palyginsime vaiko ir suaugusiojo REM miego ciklus, pamatysime žymiai didesnį skirtumą nei tarp žmonių ir šimpanzių. Tai gali reikšti, kad kokybiškas miegas ankstyvoje gyvenimo stadijoje buvo svarbesnis mūsų protėvių smegenų vystymuisi į didesnes.

J.Durmeris sako, kad REM miegas yra labai svarbus nervinės sistemos vystymuisi. Tai reiškia, kad pažinimas galiausiai labai priklauso nuo REM miego fazės.

Didžiausia D.Samsono ir C.Nunno idėjos problema yra ta, kad mes dar nesuprantame visų miego funkcijų – todėl mes negalime pasakyti, kokia yra papildomo REM miego nauda. Tiksliau kalbant, mes dažnai pereiname iš REM į kitų fazių miegą. Anot Derk-Jan Dijko iš Sario universiteto (D.Britanija), mes nežinome, kodėl vyksta šie perėjimai ir kokia jų svarba. Anot mokslininko, tame gali slypėti nedidelė paslaptis. Aiškumo sumažėja, kai palyginame žmonių ir kitų gyvūnų (ne tik primatų) REM miego fazes.

J.Siegelis mano, kad REM miego fazė vis dėlto nėra jau tokia svarbi žmonėms. Jis teigia, kad reikėtų lyginti visus gyvūnus: ne tik primatus, bet ir išvis visus žinduolius. Tai padarius, neatrodo, kad žmonėms reikia daugiau REM miego nei kitiems gyvūnams.

 

REM miego ir intelekto ryšys taip pat nėra stiprus. Pavyzdžiui, delfinai yra protingi ir turi dideles smegenis, tačiau jiems nereikia daug REM miego. Tuo tarpu oposumams, kurie yra žinomi dėl savo nemenko intelekto, reikia daugiau nei 6 valandų REM miego.

Tačiau D.Samsonas su tuo nesutinka. Jis teigia, kad skirtingų rūšių skirtingi gyvenimo būdai gali lemti skirtingus miego poreikius.

Štai delfinai vienu metu miega tik viena smegenų puse. O to priežastis yra paprasta – jeigu jie visiškai „išjungtų“ smegenis, tiesiog nuskęstų. Pažvelgus iš šios perspektyvos, tampa aišku, kodėl delfinai miega negiliai.

Su tuo sutinka ir J.Drumeris, kuris teigia, kad gyvūnų ir žmonių palyginimai nėra lygiaverčiai. Anot jo, galimai REM miegą mes naudojame kitaip nei kiti gyvūnai.

Nepaisant viso to, žmonių miegas yra keistas – palyginus jį su artimiausių mums gyvūnų miegu. Tai rodo, jog mes evoliucionavome taip, kad mums reikia mažiau miego.

Žinoma, negalime tiksliai išsiaiškinti, kiek miegojo mūsų protėviai – kadangi jie yra išnykę. Dabar galime save lyginti tik su kitais gyvūnais.

Bet atrodo, kad tam tikru metu didesnes smegenis turintys žmonės ėmė miegoti efektyviau. Gali būti, kad miegaliai yra genetiškai užprogramuoti taip, kad jiems reikia daugiau miego. Tačiau trečdalis gyvenimo, kurį mes praleidžiame miegodami, tikrai nenueina veltui. Mūsų smegenys evoliucionavo milijonus metų, kad taptų tokiomis, kokios jos yra šiandien – todėl yra teisinga joms atsilyginti tinkamu poilsiu.

Parengta pagal BBC.

Aut. teisės: Lrytas.lt

(4)
(1)
(3)

Komentarai ()