Ar ankstyvieji krikščionys laikė Jėzų Kristų burtininku? ()

2020-12-25

Senoviniai meno kūriniai, nutapyti ant Romos katakombų sienų ir iškalti akmeniniuose karstuose vaizduoja Jėzų, darantį stebuklus: padauginantį duoną, gydantį ligonius ir prikeliantį mirusiuosius. Šiuos vaizdus vienija vienas įdomus elementas: kiekviename iš jų atrodo, kad Jėzus mojuoja tarsi burtų lazdele. Tai privertė mokslininkus susimąstyti: ar senovės krikščionys Jėzų matė kaip burtininką?

Nepaisant šių intriguojančių vaizdų, dauguma įrodymų rodo, kad ankstyvieji krikščionys Jėzaus neįsivaizdavo kaip burtininko. Burtai ir magija buvo laikoma grynai žmogišku užsiėmimu, kuris negalėjo prikelti mirusiųjų, o antgamtinius Jėzaus veiksmus tikintieji visada vertino kaip stebuklus, padarytus su galingo Dievo pagalba. Dar daugiau, „lazdelė“, kurią turi Jėzus, iš tikrųjų nebuvo lazdelė – ir galų gale, tais laikais burtininkais vadinami asmenys niekada nenešiodavo lazdelių, sako ekspertai.

Vis dėlto magija ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu buvo net ir labai „gyva“. Tarp III ir VIII amžių – tais laikais, kai buvo sukurti Jėzaus Kristaus su lazdele vaizdai, puošiantys senovės romėnų laidojimo vietas – krikščionybė dar tik žengė pirmuosius žingsnius ir egzistavo kartu su senovės judaizmu, o taip pat romėnų dievais ir deivėmis, sako JAV Centro koledžo religijos programos vadovas Lee Jeffersonas. „Kai kurių šių vaizdų sukūrimo metu dar net nebūta vieningos Biblijos, nebūta kanono, susitarimo dėl to, kas yra Jėzus“, – teigia jis.

Beje, net ir tų laikų magija nebuvo panaši į tą, kurią šiandien sutinkame popkultūroje. Tuometinė magija koncentravosi į užkeikimus, kurių žmonės prašė iš burtininkų, kad išspręstų kasdienio gyvenimo problemas – nuo ligos iki meilės. Magų klientai tuos užkeikimus parsinešdavo namo, ir skaitydavo juos lygiai taip pat, kaip dabar iš gydytojo parsinešame vaistus ir juos geriame. Buvo tikima, kad jei užkeikimas bus perskaitytas neteisingai, jis nesuveiks.

 

Tais neužtikrintumo laikais, kai žmonės vargiai galėdavo suvaldyti ar jų pasėliai išliks, o ligos dažnai reikšdavo mirties nuosprendį, magija suteikdavo kontrolės jausmą. Beje, žydai ir politeistai niekino magiją, pastebi L.Jeffersonas. Magija buvo laikoma prietarais ir Romos imperijoje ji buvo uždrausta. Nors žmonės ir toliau tai praktikavo privačiai, religiniai lyderiai tai vertino kaip gėdingą dalyką, knygoje „The Routledge Handbook of Early Christian Art“ (liet.„Vadovas po ankstyvąjį krikščioniškąjį meną“, „Routledge“, 2018) rašo mokslininkas.

Šiame kontekste kai kurie žmonės Jėzų vadino magu – bet tai buvo šmeižto forma. Bet tuo metu religiniai lyderiai politeistai krikščionybę vertino kaip prietarus, kaip magiją. „Štai grupė susirenka ryte ir geria vyną, sakydami, kad tai kraujas, ir valgo duoną sakydami, kad tai kūnas, – aiškina L. Jeffersonas. – Tikriausiai galite suprasti, kodėl žmonės manė, kad tai eiliniai prietarai“. Tarp tų, kurie Jėzų vertino kaip burtininką, buvo ir garsus krikščionybės kritikas filosofas Kelsas.

Tačiau Jėzaus pasekėjai į jį niekada taip nežiūrėjo. Jų Ganytojas darė ne burtus, bet stebuklus– galingus dieviškus veiksmus, kurie dažnai paneigdavo mirtį, ir kas labai skyrėsi nuo smulkių užkalbėjimų, kurie buvo įprasti tų laikų kultūroje. „Nenorėtumėte, kad jūsų pusdievis būtų vadinamas burtininku – nes dėl to jis neatrodo toks galingas“, – teigia L.Jeffersonas.

 

Jėzaus sugebėjimas nugalėti mirtį, išgydyti žmones ir kurti maistą bei gėrimus pakėlė jį aukščiau už romėnų dievus tiek krikščionių, tiek ir nekrikščionių akyse, sako Jeilio Dieviškumo mokyklos meno istorikė Felicija Harley-McGowan.

Romėnų dievai galėjo išgydyti ir prikelti mirusiuosius, tačiau nė vienas šių veiksmų neatliko tiesiogiai. Pavyzdžiui, gydymo dievas Asklepijus žmones gydė sapnais, o Jėzus gydė tiesiogiai savo rankomis. Ir jei Asklepijus už mirusiųjų prikėlimą buvo nužudytas, Jėzus už tai buvo garbinimas.

Beje, ankstyvasis krikščionių menas atspindi tą susitelkimą į stebuklus ir mažiau dėmesio skiria kančios bei išpirkimo istorijai. Pavyzdžiui, nors esama dešimčių meno kūrinių, kuriuose Jėzus turi tarsi lazdelę ir prikelia Lozorių iš numirusių, palyginus nedaug ankstyvųjų paveikslų vaizduoja paskutinę Jėzaus vakarienę ar nukryžiavimą, 2020 m. žurnalo „Biblical Archaeology Review“ rašo L.Jeffersonas.

Bet kodėl Jėzus vis dėlto vaizduojamas turintis daiktą, panašų į stebuklingą lazdelę? Mokslininkai linkę sutikti, kad „lazdelė“ nėra geriausias terminas šiam objektui apibūdinti. Tiesą sakant, įrankis tikriausiai visai nebuvo susijęs su magija – jis mums tiesiog atrodo taip, nes filtruojame vaizdinį per šiuolaikinių burtininkų – tokių kaip Haris Poteris – įvaizdį. Ankstyviausiais krikščionybės laikais burtai ir magija nebuvo susijusi su lazdelėmis. Nė viename žinomame to laikotarpio meno kūrinyje nėra vaizduojami burtininkai, besinešiojantys burtų lazdeles, teigia mokslininkas. Vietoje to, daugelis mokslininkų objektui apibūdinti teikia pirmenybę lazdos (angl. staff) terminą.

 

Ankstyviausiais krikščionybės metais žmonės jau turėjo žinoti Mozę – žydų pranašą ir dar vieną stebukladarį – bet nebūtinai turėjo žinoti Jėzų. Ta lazda ir jungia Jėzų su Moze, kuris taip pat nešiojosi lazdą ir darė stebuklus. „Jėzus yra tarsi naujasis Mozė“, – sako L.Jeffersonas.

Lazda buvo galios simbolis, kurią žmonės galėjo lengvai atpažinti – lygiai kaip kad barzda ir susukti pergamento ar papiruso ritinėliai simbolizuoja išmintį bei apsiskaitymą, teigia F.Harley-McGowan. „Žmonės matė asmenį, laikantį lazdą – ir galėjo suprasti, kad lazda yra jo galios ženklas“, – teigia ji.

Parengta pagal „Live Science“.

Aut. teisės: Lrytas.lt

(8)
(5)
(3)

Komentarai ()