Išdavyste, neištikimybe bei kraujomaiša apkaltinta ir myriop pasmerkta karalienė: kiek tiesos buvo kaltinimuose? ()

2021-10-14

Kiek iš tikrųjų pagrįsti Anne Boleyn mesti kaltinimai? Ar toji kaltė reali, ar pritempta? Šis klausimas dažniausiai sukelia diskusijas, kai pradedamos narstyti karalienės gyvenimo peripetijos. Keletas istorikų mėgino atkapstyti tikrąsias aplinkybes, privedusias prie 1536 m. gegužės 19 d. įvykdytos egzekucijos – išdavyste, neištikimybe ir kraujomaišos santykiais apkaltintos Anne Boleyn nukirsdinimo. Kadangi pateikta kuo įvairiausias versijas pagrindžiančių faktų, Anne Boleyn istorija lig šiolei tebėra aršių debatų objektas.

Ar Anne Boleyn ir karaliaus Henriko VIII santykiai tikrai nepataisoma pašlijo? Ar ji tikrai prasikalto tuo, kuo buvo apkaltinta? Ar Thomui Cromwelliui tikrai atiteko Anne Boleyn baigtį nulėmęs vaidmuo? Nors istorikų galvose užgimstančių klausimų – visa galybė, esama tik skurdžių įrodymų, pagrindžiančių bet kokių išvadų tikėtinumą.

Matyt, vertėtų atidžiau panagrinėti Anne Boleyn istoriją ir nuodugniau pasiaiškinti, kiek karalienė iš tiesų buvo kalta. Būtent tai ir nutarė padaryti portale „Historic Mysteries“ skelbiamos publikacijos autorius.

Anne Boleyn gimimas ir pirmieji gyvenimo metai

Anne Boleyn gimė Bliklingo kaime, Norfolko grafystėje, Elizabeth ir Thomo Boleynų šeimoje. Tiksli jos gimimo data – nežinoma, bet daugelis istorikų įsitikinę, kad šį pasaulį ji galėjo išvysti 1501-aisiais. 1513-aisiais paūgėjusi Anne, kaip freilina, buvo pristatyta į Margaritos Austrės dvarą. Būtent tada ji ir susidūrė su pirmosiomis savo pareigomis. Kiek vėliau Anne Boleyn pradėjo tarnauti pas Mariją Tiudor, Prancūzijos karaliaus Liudviko XII žmoną. Kai Liudvikas XII mirė, Anne Boleyn dar septynerius metus pasiliko naujosios Prancūzijos karalienės Klaudijos dvare.

Remiantis šaltinių duomenimis, 1522 m. kovo 1 d. Anne Boleyn primą kartą pasirodė Anglijos karaliaus Henriko VIII dvare, kaip tam tikro vaidmens atlikėja per Užgavėnių proga surengtą vaidinimą. Maždaug 1526-aisiais karalius Henrikas VIII karštai pamilo Anne Boleyn. Viename 1527-aisiais datuojamame laiške nurodoma, kad karalius Henrikas ilgiau nei metus vadavosi meilės kančiomis ir prašė Anne atsiduoti jam kūnu ir širdimi.

Karališkosios vestuvės

Nors manoma, kad Anne Boleyn ir karalius Henrikas VIII slapta susituokė 1532-ųjų spalį Doveryje, oficialios judviejų vestuvės buvo iškeltos 1533-ųjų sausį. Taigi, pora galop susituokė po Henriko VIII ir Kotrynos Aragonietės skyrybų, kurių laukti teko ištisus septynerius metus. Vedybinis Henriko VIII ir Anne Boleyn gyvenimas, kaip manoma, buvo kupinas liepsningos aistros. Netrukus po karališkųjų vestuvių, 1533 m. rugsėjo 7 d., Anne Boleyn pagimdė dukterį Elizabeth (Elžbieta I). Deja, paskesnis jos nėštumas baigėsi negyvo kūdikio gimimu, teko patirti persileidimų ir begalinę širdgėlą.

 

Karaliaus Henriko VIII ir Anne Boleyn santuoka dažnai lyginama su audros ir saulės šviesos sąjunga. Jiedu bendravo nė kiek neslapukaudami, kartais net tiesmukai, todėl, ypač kai kuriam nors sukildavo pavydas, kildavo barnių ir riksmų, tačiau, nepaisant šito, jie jautėsi laimingi būdami kartu. Deja po 1536-ųjų sausį įvykusio persileidimo Anne Boleyn gyvenimas ėmė niauktis. Tas įvykis siaubingai nuliūdino Henriką VIII – jį apėmė tikrų tikriausias sielvartas. Taigi, ne kas kitas, o persileidimas sudavė lemtingą smūgį šios ligi tol laimingos poros santuokai. Negana to, jį galima tiesiogiai sieti su vėliau prasidėjusia painiava.

Vaiko praradimas

1536-ųjų sausį Henrikas VIII patyrė ypač rimtų sužalojimų dalyvaudamas riterių turnyre. Tiesą sakant, po incidento jis buvo atsidūręs visai prie pat mirties. Visą šarvų komplektą segintis karalius nukrito nuo žirgo, o šis, savo ruožtu, užvirto ant jo. Maždaug dvi valandas Henrikas VIII neatgavo sąmonės. Tas įvykis tikrai galėjo baigtis mirtimi ir tai gerai suprato Anne Boleyn. Jos išgyventas stresas ir patirta baimė, kad neteks mylimo vyro, aišku, prisidėjo prie įvykusio persileidimo. Padėtį ypač pablogino tai, kad kūdikis, kuris brendo Anne Boleyn įsčiose, buvo vyriškos lyties. Taigi, pasaulį turėjo išvysti ilgai lauktas sūnus, kurio gimimo ir būsima motina, ir karalius melste meldė.
Šis incidentas, per kurį Henrikas VIII, kaip įtariama, patyrė galvos smegenų pažeidimų, laikomas pragaištį jo ir Anne Boleyn santykiams užtraukusiu įvykiu. Praėjus keturiems mėnesiams karalienė buvo apkaltinta trimis skirtingais nusikaltimais, o 1536-ųjų gegužę nuteista ir nukirsdinta.

Ar tikrai svetimavo?

 

Ištikimybės sutuoktiniui sulaužymas yra bene geriausiai žinomas Anne Boleyn, kaip teigiama, padarytas nusikaltimas. Manoma, kad karalienė svetimavo net ne su vienu, o su keliais vyriškiais iš Tiudorų dvaro. Vienas iš apkaltintųjų – švedų muzikantas Markas Smeatonas. Jis buvo suimtas balandį ir galop prisipažino, kad su Anne Boleyn jį siejo šiokia tokia kūniška pažintis. Šis prisipažinimas, kaip yra tvirtinama, buvo išgautas per kankinimus.

Marko Smeatono prisipažinimą lydėjo sero Williamo Breretono, sero Franciso Westono ir sero Henry Norriso, artimo karaliaus patarnautojo, suėmimai. Visi primygtinai tikino, kad yra nekalti, tačiau buvo pripažinti kaltais. Minėtina, kad vienas iš pirmininkavusių teisėjų buvo Anne Boleyn tėvas Thomas Boleynas.

Buvodama Londono Taueryje Anne Boleyn įsitraukdavo į flirtą primenančius pokalbius su įvairias dvariškiais. Šis faktas tapo prielaida, kad ji veikiausiai veikė ir šį tą neleistino. Nors pati Anne Boleyn minėtus pokalbius telaikė nekaltu žaidimu, netinkamai interpretuojant juos buvo galima pritempti iki nusikaltimų. Pavyzdžiui, per pokštais atmieštus pašnekesius su seru H. Norrisu Anne Boleyn, esą, pasakė, kad jeigu Henrikas VIII mirtų, ne kam kitam, o būtent H. Norrisui būtų suteikta galimybė užimti velionio vyro vietą.

 

Liūdniausia tai, kad šį ir panašius pareiškimus Anne Boleyn ištardavo nekaltu ir žaismingu tonu, nė nesuvokdama, kokioje pavojingoje situacijoje atsidūrė. Anne Boleyn nematė nė menkiausio pagrindo įtarti, kad visų pokalbių su dvariškiais turinys būdavo atpasakojamas karaliui – jos vyrui Henrikui VIII.

Ar tikrai rengė sąmokslą?

Dalyvavimas rengiant sąmokslą – tai dar vienas nusikaltimas, kuriuo buvo apkaltinta Anne Boleyn. Nevalia pamiršti, kad išdavystė buvo laikyta pačiu pavojingiausiu nusikaltimu Tiudorų dvare. Paties Henriko VIII tėvui sostas atiteko laimėjus mūšyje, o ne per paveldėjimą, todėl nuolatos tvyrojo baimė, kad kas nors gali sukelti maištą, nuversti Henriką VIII ir perimti sostą. Štai kodėl karalius be paliovos jautė išdavystės grėsmę.

Ar verta tad stebėtis, kad karūnai nepalankias kalbas, užuominas apie tai, kad karalius mirtingas, ir, aišku, karaliaus mirties pranašavimą buvo nesunku prilyginti išdavystei. Kadangi Anne Boleyn kalbėdamasi su dvariškiais užsimindavo apie Henriko VIII mirtį, ji buvo apkaltinta sąmokslo rengimu. Nors visi pareiškimai buvo išsakyti iš noro pasismaginti, karalienė buvo pripažinta sąmokslininke. Atskleisti pokalbiai su dvariškiais, žinoma, tapo įrodymu, kad ji išdavė karalių.

Ar tikrai santykiavo su broliu ir užsiėmė raganavimu?

Nors priežasčių surengti Anne Boleyn egzekuciją jau, regisi, pakako, karalienės reputacijos ir garbės smukdymas nesiliovė. Rūmuose sklido kalbos, kad Anne Boleyn įsitraukdavo į raganavimo seansus ir net pati buvo ragana. Artėjantys teismai tapo tikru akstinu istorijoms, esą, Anne Boleyn pasinaudojo antgamtinėmis galiomis, kad patektų į rūmus ir pelnytų Henriko VIII prielankumą. Nuodėmių, su kuriomis buvo siejama karalienė, susidarė kuo ilgiausias sąrašas.

 

Anne Boleyn buvo apkaltinta net svetimavimu su savo broliu George‘u Boleynu. Pastarojo kaltė, beje, taip pat buvo pripažinta, be to, jis taip pat buvo apkaltintas sąmokslo prieš karalių rengimu. Visgi jokių įrodymų, patvirtinančių, kad brolį ir seserį siejo kraujomaiša įvardijami santykiai, nebuvo. Apkaltinimo pagrindu tapo faktas, kad jiedu ypač daug laiko leisdavo kartu.

Verdiktas

Nors nebuvo pateikta jokių tvirtų prieš Anne Boleyn liudijančių įrodymų, 1536 m. gegužės 19 d., praėjus vos porai dienų po broliui, taip pat visiems kitiems apkaltintiems didikams surengtos egzekucijos, karalienė tapo mirties bausmės auka. Tai Henrikas VIII nutarė, kad Anne Boleyn būtų nukirsdinta, o ne sudeginta. Minėtina, kad Anne Boleyn tapo pirmąja myriop Anglijoje pasiųsta karalienė.

Paprastai užduodamas klausimas, kodėl Anne Boleyn egzekucijos įrankiu buvo pasirinktas kardas. Mėgindami į jį atsakyti, kai kurie istorikai tvirtina maną, kad būtent kardo pasirinkimas – tai Henriko VIII gailestingumo ženklas. Nukirsdinimo darbas buvo patikėtas vienam prancūzui, garsėjusiam šio ginklo įvaldymo technika. Ši aplinkybė, esą, įrodo karaliaus norą „padovanoti“ pasmerktajai staigią mirtį.

Anne Boleyn egzekuciją buvo numatyta surengti gegužės 18-ąją, t. y. diena anksčiau, tačiau nutiko taip, kad 18-osios rytą ji du kartus pareiškė esanti nekalta ir meldė pasigailėjimo. Ji taip pat surinko pinigų, kad išdalintų juos vargšams. Vėliau ėmė rengtis egzekucijai. Vis dėlto tas „teisingumo“ aktas dėl keleto priežasčių buvo atidėtas iki gegužės 19-osios.

Taigi, Anne Boleyn buvo nutarta nukirsdinti gegužės 19-ąją 9 valandą ryto. Karalienė priėjo prie pakylos ir oriai pasakė trumpą kalbą. Ji ištarė suprantanti, kad mirs, nes taip nusprendė teismas, tačiau jokios savo kaltės nepripažino. Visgi jinai ir neprotestavo teigdama, kad yra nekalta. Nors mirti ji nenorėjo, toks buvo jos likimas.

 

Pasakiusi kalbą Anne Boleyn pradėjo melstis, prašydama Dievo priimti jos sielą. Galop budelis nukirto karalienei galvą. Remiantis pasakojimais, net ir nukirtus galvą lūpos toliau tebejudėjo: atrodė, kad karalienė tebesimeldžia.

Sulaukęs žinios apie Anne Boleyn mirtį, Henrikas VIII išvyko į Hamptono rūmus pažaisti teniso. Jisai įsakė surinkti visus rūmuose buvusius Anne Boleyn portretus ir juos sunaikinti. Jisai taip pat paskelbė, kad santuoka su ja buvo neteisėta, o judviejų dukterį Elžbietą pašalino iš paveldėtojų eilės. Trumpai tariant, Henrikas VIII elgėsi taip, kad galėtų apsimesti, jog Anne Boleyn niekada neegzistavo.

Kalta ar nekalta?

Istorikų nuomonės dėl Anne Boleyn kaltumo ganėtinai išsiskiria. Vis dėlto dauguma aplinkybių ir surinktų įrodymų byloja jos nekaltumo naudai. Anne Boleyn garsėjo kaip reformatė, taip pat ypač religinga ir protinga moteris. Svetimavimas, išdavystė ir kraujomaiša su paminėtais bruožais nė iš tolo nedera. Anne Boleyn buvo laikyta aukštos moralės žmogumi, tiesiog nepajėgiu ryžtis tokiems baisiems nusikaltimams.

Anne Boleyn biografas Ericas Ivesas teigia galįs pateikti ne mažiau kaip dvylika faktų, įrodančių, kad Anne Boleyn jokiu būdu negalėjo leistis į intymius santykius su svetimais vyrais. Istorikai sutinka, kad Marko Smeatono prisipažinimas buvo išgautas baisiais kankinimais, tad teigti, kad jis nieko vertas, tikrai galima. Kas gi galėtų lengvai patikėti kankinant pasakytais žodžiais?

 

Yra ir kitų istorikų, kaip antai Davidas Starkey, tikinčių, kad Anne Boleyn savo veiksmais išprovokavo egzekuciją. Reikalas tas, kad karalienė garsėjo atkaklumu ir išdrįsdavo pasakyti karaliui „Ne“. Ji nepraleisdavo progos už save pakovoti, todėl tarp jos ir Henriko VIII dažnai įsiplieksdavo audringų kivirčų. Anne Boleyn iš tiesų skyrėsi nuo daugelio Anglijos damų, bet Henrikas VIII norėjo pakeisti jos charakterį ir po vedybų tas noras tiktai sustiprėjo

Anne Boleyn atkaklumas paakstino konfliktą su Thomu Cromwelliu. Vienuolynų sekuliarizavimo etapu Th. Cromwellis norėjo, kad pinigai pereitų į karališkąjį iždą, bet Anne Boleyn buvo linkusi išdalinti juos vargšams ir rūmuose daug kas palaikė tokią mintį. Ambicingasis Th. Cromwellis nutarė nepaleisti karalienės iš akiračio: jisai tiesiog ieškojo būdo, kaip išgyvendinti ją iš rūmų.

Taigi, nors ištisus šimtmečius Anne Boleyn buvo laikyta baisiai prastos reputacijos persona, nėra jokių nepaneigiamų įrodymų, kad ji tikrai padare visus nusikaltimus, dėl kurių buvo apkaltinta. Tendencija skirtingai vaizduoti Anne Boleyn asmenybę uždavė istorikams keletą lig šiolei neatsakytų klausimų.

1536-aisiais nukirsdintos Henriko VIII karalienės istorija visada domino plačiąją visuomenę. Remiantis skirtingų istorikų nuomonėmis, taip pat skirtingais istoriniais šaltiniais susidarytas įspūdis apie šią moterį gali labai įvairuoti. Nors remiantis svariais įrodymais ir istorikų traktuotėmis peršasi išvada, kad Anne Boleyn veikiausiai nepadarė jokio tikro nusikaltimo, ar tai tiesa, niekas nepasakys.

Aut. teisės: delfi.lt

(7)
(0)
(7)

Komentarai ()