Pasaulių karas: planetos, virstančios į dulkes (9)

2008-10-08

Visatos masteliais visai netoli nuo mūsų – tik per „kažkokius“ 300 šviesmečių nuo Žemės nutolusi dviejų žvaigždžių sistema BD+20 307 yra labai panaši į Saulės sistemą – tiek pagal amžių, tiek pagal stabilumą ir evoliucijos etapą. Ir mažai kas tikėjosi, jog tokios stabilios ir „subrendusios“ sistemos planetos gali staiga „išeiti iš proto“ - ištrūkti iš savo įprastinių orbitų ir prie didelių greičių susidurti tarpusavyje, sukuriant grandiozinį „planetų kataklizmą“.

„Tai panašiai tas pats, tarsi Žemė susidurtų su Venera“, - įspūdžiais dalinasi Benjamin Zuckerman, atradimą padariusių astronomų grupės vadovas. „Iki šiol nėra tekę stebėti nieko panašaus. Mūsų dideliam nustebimui, tarpplanetiniai susidūrimai yra galimi net pilnai susiformavusiose sistemose“. Aišku viena – jeigu kurioje iš tokį susidūrimą patyrusių planetų ir egzistavo gyvybė, ji išnyko per kelias minutes. Masyvus dulkių debesis, spindintis infraraudonųjų spindulių diapazone – tai praktiškai vienintelis buvusios gana stambios planetos pėdsakas po susidūrimo.

Viskas prasidėjo Avino žvaigždyne stebint BD+20 307 žvaigždžių sistemą. Mokslininkai iš karto atkreipė dėmesį į keistą sistemos ypatybę – joje esantį milžinišką dulkių kiekį, Saulės sistemoje esančią dulkių koncentraciją viršijantį apytiksliai milijoną kartų. „Mes tikėjomis, jog BD+20 307 žvaigždė yra pakankamai jauna – ne daugiau poros šimtų milijonų metų, o dulkių debesis rodo ne ką kitą, kaip paskutinį planetų formavimosi etapą“, - pasakoja vienas iš tyrimų autorių.

Tačiau šios prielaidos pasirodė skubotos. 2008 metų gegužės mėnesį Alycia Weinberger vadovaujama mokslininkų komanda publikavo straipsnį apie savarankišką BD+20 307 sistemos tyrimą. Straipsnyje mokslininkai įrodė, jog tai dviejų žvaigždžių sistema, besisukanti apie bendrą masės centrą. Šis atradimas astronomus paskatino dar kartą peržiūrėti turimus duomenis apie šią įdomią sistemą ir galiausiai tyrimų neatitikimai skatino naujus stebėjimus.

Papildomi stebėjimai patvirtino, jog tai tikrai yra dviejų žvaigždžių sistema, apsisukanti aplink svorio centrą per 3,42 žemiškąsias paras. Abiejų žvaigždžių temperatūra, masė ir netgi dydis pasirodė labai artimas mūsų gimtajai Saulei, o tai savo ruožtu reiškė, jog sistema yra daug senesnė nei „porą šimtų milijonų metų“. Tokių žvaigždžių amžius matuojamas milijardais metų. Štai tuomet mokslininkai suprato, jog didžiulis dulkių debesis negali būti pirminė planetų formavimosi medžiaga – jos jau senai turėjo būti susidariusios.

„Žinoma, pačios katastrofos mes nematėme, - pasakojo vienas iš tyrimų autorių, - tačiau ji yra logiškiausia priežastis iš kur atsirado dulkių sluoksnis panašiai tokiu atstumu nuo žvaigždės kaip ir Venera bei Žemė nutolusi nuo Saulės.“

Zuckerman grupė BD+20 307 žvaigždžių sistemą pradėjo stebėti dar prieš kelerius metus. Būtent šie mokslininkai nustatė, jog sistemoje yra labai didelė dulkių koncentracija, gana intensyviai spinduliuojanti infraraudonųjų spindulių diapazone. Nustatyta koncentracija viršijo visų žinomų pinai susiformavusių Saulės tipo sistemų dulkių koncentracijas. Be to, BD+20 307 žvaigždžių sistemoje dulkių žiedas nuo gimtosios žvaigždės nutolęs praktiškai tokiu atstumu kaip Žemė nuo Saulės - paprastai šioje zonoje dulkės ilgai neišsilaiko: mažiausias daleles tolyn „nupučia“ žvaigždės vėjas (elektringųjų dalelių srautas), o stambesni gabalai nuolat susiduria tarpusavyje ir pastoviai smulkėja. Tad mokslininkai padarė išvadą, jog toks tirštas dulkių debesis susiformavo gana nesenai – ne daugiau kaip prieš kelis šimtus tūkstančių metų. Vadinasi panašiai tokiu laiku čia ir įvyko katastrofa.

Tokios išvados savo ruožtu paskatina daugybę naujų ir įdomių klausimų. Visų pirma, labai įdomios priežastys, lėmusios planetų orbitų pokyčius. Įsivaizduokite, kokios jėgos reiktų, norint pakeisti Žemės orbitą taip, kad ji imtų skrieti link Veneros. Prireiktų kažko labai gigantiško.

Tuo labiau, jog dabartiniai Saulės sistemos kompiuteriniai modeliai rodo, jog planetų orbitos yra be galo stabilios. Kokie nors nedideli orbitų pokyčiai galimi tik tolimoje ateityje, o susidūrimas tarpusavyje apskritai labai menkai tikėtinas. Na nebent teorinis Merkurijaus susidūrimas su Venera arba Žeme po poros milijardų metų.

Aišku, ankstyvoje planetų formavimosi fazėje, tokie tarpusavio susidūrimai buvo ganėtinai dažni. Mokslininkai mano, jog tokio susidūrimo metu susiformavo ir Mėnulis, bet apie tai mes jau rašėme (čia ir čia). Tačiau planetų susidūrimai subrendusiose sistemose – klausimas, reikalaujantis detalesnių tyrimų ir modeliavimų. Belieka tikėtis, jog nieko panašaus artimiausiu laiku neįvyks mūsų gimtojoje sistemoje.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(1)
(0)
(1)

Komentarai (9)

Susijusios žymos: