G. Jurevičiūtė. Palestiniečių pabėgėliai Libane: tiksinti bomba? (7)

2009-04-02

2008 metais Izraelio režisieriaus Ari Folman sukurtas ir oskarui kaip geriausias užsienio filmas nominuotas „Valsas su Bashiru“ (Vals Im Bashir) suteikia progą panagrinėti grėsmes, kurias kelia nesprendžiamos ar per lėtai ir neefektyviai sprendžiamos problemos, susijusios su palestiniečių pabėgėlių stovyklomis Libane.

Nors šis animacinis dokumentinis filmas tiesiogiai nekalba apie palestiniečių pabėgėlius Libane, jame iš kare dalyvavusių žydų perspektyvos pasakojama apie 1982 metų Izraelio įsiveržimą į Libaną, kurio tikslas buvo sunaikinti Libane įsikūrusią Palestinos išsivadavimo organizaciją (PIO), ir Izraelio, nors ir netiesioginį, dalyvavimą palestiniečių pabėgėlių stovyklų Vakarų Beirute Sabra ir Shatila žudynėse.

Palestiniečių pabėgėlių problema yra svarbi visuose Vidurio Rytuose. Tai žmonės be tėvynės, kurie kartų kartas katastrofiškomis sąlygomis gyvena pabėgėlių stovyklose, laukdami neišsprendžiamojo Izraelio ir arabų konflikto pabaigos. Tačiau būtent palestiniečių pabėgėlių Libane problema yra ypač aktuali, nes tai yra vienas iš pagrindinių politinę Libano sceną struktūruojančių klausimų.

Palestiniečių pabėgėliai į Libaną pradėjo plūsti prasidėjus Izraelio ir arabų konfliktui 1948 m. Iš pradžių palestiniečiai buvo gana taikūs gyventojai, bet po 1967 m. karo, kuomet PIO ėmė aktyviai propaguoti ginkluotą kovą prieš Izraelį, jie tapo politiškai aktyvūs. Palestiniečių kovotojai iš Pietų Libano įvykdė keletą karinių operacijų prieš Izraelį ir tai sukėlė susidūrimus su Libano armija. Po šių įvykių Libano valdžia ėmė labiau kontroliuoti pabėgėlių stovyklas. Šios priemonės ir sunkios socioekonominės gyvenimo sąlygos iššaukė riaušes 1969 m. Tais pačiais metais Yasser Arafat ir Libano armijos vadas Nabil Boustani pasirašė Kairo susitarimą, kuris užbaigė neramumus ir kartu pripažino palestiniečių teisę karinėmis priemonėmis iš Libano žemės kovoti prieš Izraelį, palestiniečių politines ir ekonomines teises (teisę dirbti, gyventi Libane, keliauti ir pan.). Ir taip įtemptą situaciją apsunkino tai, kad 1970 m. PIO perkėlė savo vadovybę iš Jordanijos į Libaną. Kintanti demografinė padėtis, religiniai skirtumai ir Sirijos kišimasis ilgainiui sukėlė 15 metų trukusį pilietinį karą, kurio metu, 1982 m., į Libaną įsiveržė Izraelis.

Šis įsiveržimas, kurio viena iš pasekmių galima laikyti skaudžius įvykius Sabra ir Shatila stovyklose, ir yra animacinio dokumentinio filmo ašis. Dėl Izraelio įsiveržimo PIO lyderiai iš Beiruto pabėgo į Tunisą, palikdami palestiniečius siaubingoje padėtyje ir, svarbiausia, – visiškai be apsaugos. Sabra ir Shatila žudynes įvykdė karinis Kataeb partijos sparnas Libaniečių pajėgos (Lebanese Forces). Stovyklų užpuolimas buvo įvykdytas tarp rugsėjo 16 ir 18 d., keršijant už Kataeb lyderio, tuomet neseniai išrinkto prezidento Bashir Gemayel, nužudymą. Kaip teigiama filme, jiems Bashir Gemayel buvo tas pats, kas vienam iš žydų karininkų buvo David Bowie, todėl į jo nužudymą ir buvo taip stipriai sureaguota. Oficialiame Izraelio tyrime buvo teigiama, kad Izraelio gynybos pajėgos (Israel Defence Forces) įleido karinės grupuotės vyrus į pabėgėlių stovyklas ir pasyviai stebėjo, kaip buvo vykdomos žudynės. Nėra patikimų šaltinių, apie tai, kiek šios žudynės pareikalavo aukų. Izraelio Kahan komisijos (Israeli Kahan Commission) duomenimis – apie 800, tačiau palestiniečių šaltiniai teigia, kad iki 3 tūkst.

Po pilietinio karo dėl susilpnėjusios PIO įtakos, pabėgėlių stovyklos liko be aiškaus vadovavimo. Nors kitos palestiniečių frakcijos bandė užpildyti šią spragą, joms tai pavyko tik iš dalies, todėl politiškai palestiniečiai Libane yra labai susiskaldę.

Taigi kokia dabar yra situacija su palestiniečių pabėgėliais Libane ir kodėl tai galime vadinti tiksinčia bomba? Skaičiuojama, kad Libane yra apie 200 tūkst. palestiniečių pabėgėlių, kurie gyvena dvylikoje po visą Libaną išmėtytų pabėgėlių stovyklų. Kaip jau buvo minėta, palestiniečiai Libane nėra vieninga jėga. Tyrimų centro International Crisis Group duomenimis, politiškai palestiniečius Libane galima skirstyti į tris grupes: PIO nariai, kurie 1993 m. Oslo susitarimais pripažino Izraelį; iš įvairių frakcijų sudaryta Palestinos pajėgų sąjunga (Alliance of Palestinian Forces), kuri atsisako pripažinti Izraelį ir propaguoja ginkluotą kovą prieš jį (tarp jų – Chamas, Islamo džihadas ir pan.) bei į džihadą linkusios islamistų grupuotės.

Dėl tos priežasties, jog yra įsitvirtinęs įsitikinimas, kad palestiniečiai yra laikini gyventojai, o jų buvimą Libane pateisina neišspręstas konfliktas su Izraeliu, palestiniečiams suteiktas gana didelis politinės autonomijos lygis. Palestiniečiams leidžiama nešiotis ginklus, bet tik savo stovyklose. Šios stovyklos, savo ruožtu, yra tapusios zonomis, kuriose neveikia Libano valstybės įstatymai ir į jas negali įžengti Libano valdžios atstovai. Nusiginklavimo problemą buvo bandoma spręsti JT Saugumo Tarybai 2004 m. priėmus rezoliuciją Nr. 1559, kuria buvo reikalaujama, kad visos karinės grupuotės Libane nusiginkluotų. Dauguma palestiniečių grupuočių nepripažįsta šios rezoliucijos, nes, jų nuomone, nusiginklavimas būtų kapituliacijos veiksmas. Kita vertus, dėl to, kad per ilgus metus pabėgėliai šalyje patyrė daug smurto, dėl politinių neramumų Libane, daugelis palestiniečių pabėgėlių gyvena nuolatinėje baimėje, ir ginklo turėjimas yra suprantamas kaip vienintelis saugumo garantas.

Palestiniečių pabėgėliai Libane neturi jokio teisinio statuso. 1987 m. parlamentas atšaukė Kairo susitarimą, kuris reguliavo libaniečių ir palestiniečių santykius. Valstybė taip pat beveik nieko nedaro, kad pagerintų pabėgėlių gyvenimo sąlygas, todėl jais daugiausiai rūpinasi 1949 m. Jungtinių Tautų įkurta JT paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra (UNRWA). Tiek vyriausybė, tiek UNRWA pripažįsta, kad pabėgėlių gyvenimo sąlygos yra katastrofiškos, mokymosi ir darbo sąlygos – pasibaisėtinos. Palestiniečiams yra taikomi darbo rinkos apribojimai, jiems yra labai sunku gauti darbo leidimus. Iki 2005 metų palestiniečiams buvo draudžiama užsiimti net 70 profesijų. Šiuo metu ribojamų profesijų sąrašas sumažintas iki 20. UNRWA duomenimis stovyklose nedarbo lygis siekia 60 proc. 2001 m. Libano parlamentas priėmė nuosavybės įstatymo pataisymus, pagal kuriuos Libano pilietybės neturintis asmuo negali įsigyti nekilnojamojo turto. Pagal šiuos pataisymus, palestiniečiai taip pat negali paveldėti prieš 2001 m. įsigyto nekilnojamojo turto.

Galima būtų manyti, kad situaciją normalizuotų palestiniečių natūralizacija, tačiau tiek Libano politiniai lyderiai, tiek patys palestiniečiai griežtai prieš tai pasisako. Savo inauguracinėje kalboje 2008 m. gegužę tai patvirtino prezidentas Michel Suleiman. Labiausiai bijoma dėl to, kad palestiniečiai pakeistų demografinę Libano situaciją, nes dauguma palestiniečių, kurie sudaro beveik 10 proc. Libano gyventojų, yra musulmonai sunitai. Palestiniečiai tam prieštarauja dėl to, kad natūralizacija paneigtų jų teisę sugrįžti į tėvynę.

Taigi palestiniečių buvimą Libane žymi istorinė žudynių trauma, jie yra marginalizuoti, neturi pagrindinių politinių ir ekonominių teisių, jokių realių perspektyvų sugrįžti į savo tėvynę, jokių realių galimybių ištrūkti iš stovyklų, yra susiskaldę ir gausiai ginkluoti. Tai yra palanki dirva įvairiems radikaliems judėjimams, prievartai ir neramumams. Tai puikiai parodė 2007 m. vykęs Libano armijos ir nedidelės teroristinės grupuotės Fatah al-Islam susidūrimas, kuris baigėsi beveik visišku palestiniečių stovyklos Nahr al-Bared sugriovimu. Todėl akivaizdu, kad greitu metu nepradėjus ryžtingai spręsti šios problemos, ši palestiniečių pabėgėlių stovyklose tiksinti bomba gali sukelti tragiškus padarinius atnešiantį sprogimą.

Goda Jurevičiūtė, TSPMI studentė

Aut. teisės: politika.lt
Autoriai: Goda Jurevičiūtė

(1)
(1)
(0)

Komentarai (7)