Kontroversiškiausias ir net 80 metų prieštaringas diskusijas keliantis Latvijos istorijos etapas – garsusis SS Latvių Legionas: ar iš tiesų jie buvo nacių pakalikai ir netikėtas vaidmuo Niurnbergo teismo procese (Foto, Video) (2)

2021-06-28

Tai be abejonės skandalingiausias šiuolaikinės Latvijos istorijos momentas – ar iš tiesų latviai bendradarbiavo su naciais? Štai ką rodo faktai.

1952 m. latvių veteranų organizacija „Daugavas Vanagi“ išeivijoje Londone nusprendė, kad kovo 16 diena bus kasmetinė žuvusių karo veteranų pagerbimo diena.

Ši data buvo pasirinkta todėl, kad 1944 m. kovo 16-18 dienomis dvi Latvių Legiono divizijos – 15-oji ir 19-oji – prie Velikaya upės Rusijoje kovojo prieš Raudonąją armiją.

Nuo 1989-90 metų buvę legionieriai ir jų šeimos nariai Latvijoje taip pat surengė viešus minėjimus žuvusiems ir sužeistiems Antrojo pasaulinio karo mūšio laukuose, išgyvenusiems, tremtiniams, tiems, kurie praėjo per sovietų filtravimo ir baudžiamąsias stovyklas, ir tiems, kurie niekada negrįžo – visiems latvių kariams, kurie turėjo kautis vilkėdami užsienietiškas uniformas.

Latvių Legiono formavimas

Kai vokiečių puolimas rytų fronte sušlubavo, ypač po pralaimėjimo Stalingrade 1942-43 žiemą, Vokietijai pasirodė būtina sudaryti karinius vienetus, sudarytus iš okupuotų Europos šalių gyventojų.

SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris iš naujo interpretavo Hitlerio nustatytas gaires, kad ginklus gali nešiotis tik vokiečiai, kad jos būtų taikomos tik Vermachte, o ne SS. Taigi Himmleris pamažu kūrė savo SS kariuomenę iš ne vokiečių tautų.

 

1943 m. sausio 23 d. Hitleris žodžiu leido Himmleriui sudaryti „Latvijos SS savanorių legioną“.

Hitlerio rašytinis įsakymas dėl legiono sudarymo buvo išleistas 1943 m. vasario 10 d.: „Aš įsakau sudaryti Latvijos SS savanorių legioną. Padalinio dydis ir tipas priklauso nuo turimų Latvijos vyrų skaičiaus".

Šaukimas į „Latvijos SS savanorių legioną“

Nuo 1943 m. kovo mėn. iki 1944 m. rugsėjo mėn. Latvijoje buvo keli karo prievolės šaukimai.

Iš pradžių šaukimas į legioną buvo grindžiamas Vokietijos dekretu dėl darbo tarnybos pareigų okupuotuose Rytų regionuose. Vėliau oficialus teisinis pagrindas buvo nepriklausomos Latvijos karo tarnybos įstatymas.

Iš pradžių naujiems šauktiniams buvo pasiūlyta ribota galimybė tarnauti legione, Vermachte ar darbo tarnyboje. 1944 m. liepos mėn. priėmus dekretą dėl visiško šaukimo į kariuomenę visi vyrai, gimę nuo 1906 iki 1928 m., 1944 m. rugsėjo ir spalio mėn. karo prievolė buvo vykdoma Kuržemėje.

Nors dauguma pakluso šauktinių įsakymui, tačiau daugelis tuo pačiu bandė to išvengti ar net dezertyravo. Iš pradžių griežčiausia bausmė už vengimą tarnauti buvo įkalinimas iki šešių mėnesių.

 

1943 m. lapkričio 24 d. buvo įsteigtas Specialusis karo tribunolas, kuriam buvo suteikti įgaliojimai net skirti mirties bausmę. 1944 m. vasarą Berlyne buvo priimtas sprendimas, kad bet kuris asmuo, neatvykęs į šaukimą per 48 valandas, gali būti nušautas.

Legiono susikūrimas daugiausia buvo tiesioginis šaukimo į kariuomenę rezultatas. Tikrųjų savanorių buvo nedaug, ne daugiau kaip 15–20 proc.

Nacių okupacinių valstybių vartojamas žodis „savanoriai“ buvo apsimestinė priemonė, dūmų uždanga ir bandymas apeiti 1907 m. Hagos tarptautinę konvenciją, draudžiančią okupacinėms valstybėms šaukti į kariuomenę okupuotų šalių gyventojus.

Nepaisant to, istoriniame to meto kontekste dauguma legionierių racionalizavo ir prilygino savo vaidmenį legione kaip kovą už Latvijos nepriklausomybės atkūrimą, nepaisant to, kad jie kovojo kaip vokiečių ginkluotųjų pajėgų dalis. Tiesiog nebuvo jokios kitos karinės jėgos, kuri galėtų užkirsti kelią sovietų okupacijai.

Nors dauguma latvių buvo prievarta pašaukti, jie manė, kad jie kovoja prieš valstybės armiją, kuri nutraukė Latvijos nepriklausomybę, sunaikino jos kariuomenę, vykdė represijas prieš civilius gyventojus, o dabar grasino dar kartą okupuoti Latviją.

Latvių Legionas Rytų fronte

 

Tiek 15-oji, tiek 19-oji Latvijos „Waffen-SS“ grenadierių divizija kovojo Rusijoje iki 1944-ųjų liepos, kai sunkių kovų metu pasitraukė į Latviją.

19-oji Latvijos divizija tęsė kovą Rytų Latvijoje, tačiau karo pabaigoje kariavo Vakarų Kuržemės provincijoje.

15-osios Latvijos divizijos daliniai, patyrę didelių nuostolių ir išsiųsti į Vokietiją perorganizuoti, kovojo Vokietijoje iki 1945 metų gegužės.

Be to, vokiečių ginkluotosiose pajėgose buvo suformuoti trys policijos pulkai, šeši pasieniečių pulkai, penki statybiniai pulkai, taip pat keli atskiri statybiniai batalionai, aviacijos legionas „Latvija“ ir kiti Latvijos kariniai dariniai.

Latviai taip pat tarnavo Vokietijos armijos pagalbiniuose (Hilfswillige) daliniuose, Vokietijos laivyne ir kituose daliniuose. 1944 m. vasarą į Vokietijos oro pajėgų pagalbinę tarnybą buvo paskirti jauni vyrai, gimę 1927 ir 1928 m., taip pat apie 1000 mergaičių ir moterų.

15-osios ir 19-osios divizijų vadai buvo vokiečiai, o divizijos štabą sudarė vokiečių karininkai. Aukščiausias legiono karininkas buvo Latvijos SS savanorių legiono generalinis inspektorius generolas leitenantas Rūdolfs Bangerskis.

 

Tačiau jo autoritetas buvo labai ribotas ir kovos sąlygomis jis negalėjo paveikti legiono dalinių veiklos, nes jam buvo konkrečiai neleista vykdyti operatyvinę atsakomybę.

Jis buvo atsakingas tik už legionierių šaukimą į tarnybą ir patikrinimą, susijusį su jų mokymu ir gerove. Jis taip pat buvo naudojamas propagandos tikslais.

Iš viso Vokietijos ginkluotosiose pajėgose tarnavo apie 110 000–115 000 Latvijos karių. Apie 30 000–50 000 kare neteko gyvybės.

Tęsinys kitame puslapyje:

1 | 2

(47)
(1)
(46)

Komentarai (2)