Vadim Volovoj. Energetiniai Rusijos ir Kinijos santykiai – beveik ideali santuoka iš išskaičiavimo (10)

2010-02-09

Dar 2000 m. Kinijos tarptautinių tyrimų instituto ekspertas Xia Yishan savo studijoje „Kinijos ir Rusijos energetinis bendradarbiavimas“ rašė:

„Kinijos energetinę politiką galima apibendrinti taip: pirmiausia veikti šalies viduje ir tuo pat metu stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą; naudotis tiek vidiniais, tiek išoriniais resursais bei rinkomis; plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą lygybės ir abipusės naudos principų pagrindu; ieškoti užsienyje naftos ir dujų atsargų; sukurti stabilią naftos importo ir eksporto rinką; užsitikrinti ilgalaikio ir stabilaus energetinio importo galimybę. (...) Rusija turi dideles naftos ir dujų atsargas Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, o Kinijos paklausa naftai ir dujoms didėja [žr. lentelę], ir tai sukuria realų pamatą Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimui šioje srityje. (...) Tai leis Kinijai turėti dar vieną stabilų naftos bei dujų tiekimo šaltinį ir padės diversifikuoti savo naftos bei dujų importą, padidins jos energetinį saugumą ir užtikrins stabilų nacionalinės ekonomikos vystymąsi.“ Savo ruožtu CFR (Council of Foreign Affairs) ekspertų 2006 m. parengtame tyrime „Kinijos ir Rusijos energetiniai ryšiai“ pažymima: „Rusijai, kaip didelei naftos eksportuotojai, kaimyninė Kinija, kurios augančios ekonomikos apetitas yra beveik nepasotinamas, yra ideali rinka. Todėl tai beveik tobula santuoka iš išskaičiavimo.“

METAI IMPORTO APIMTIS (mln. tonų) 
1993 (pirmieji importo metai) 9,81
1999 43,81
2006 183,7
2010 (prognozuojama) apie 200
2050 (prognozuojama) apie 250

Šaltiniai: straipsnio autorius, remdamasis Xia Yishan „China-Russia Energy Cooperation: Impetuses, Prospects and Impacts

Trumpai sakant, svarbiausias Kinijos prioritetas (interesas) yra ekonominis augimas, o jam yra būtinas energetinis importas, nes vidinių resursų (išskyrus anglis) kinams jau seniai nebepakanka. Dabartiniu metu didesnę dalį naftos Pekinas importuoja iš Irano, Omano, Angolos, Saudo Arabijos (t. y. iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, kur Kinija pastaruoju metu vykdo vis aktyvesnę energetinę politiką). Taip pat buvo pasirašytas susitarimas su Venesuela dėl kasmetinio 20 mln. tonų naftos importo. Rusija Pekino energetinių partnerių tarpe užima ketvirtąją vietą – 16 mln. tonų naftos per metus vežama į Kiniją geležinkeliu. Turint omenyje, kad Rusijos geležinkelių laidumas Kinijos link praktiškai išnaudojamas maksimaliai, galima būtų daryti išvadą, kad Rusijos energetinis eksportas į Kiniją (kurio didinimu Maskva, žinoma, yra labai suinteresuota, nes prekyba energetiniais resursais jau seniai yra vienas svarbiausių jos pajamų šaltinių) neturi ypatingų perspektyvų. Tačiau taip nėra.

Dar naftos kompanija „Jukos“ su M. Chodorkovskiu priešakyje bandė inicijuoti tiesioginio naftotiekio į Kiniją projektą, tačiau dėl žinomų priežasčių jis nebuvo realizuotas. Kita vertus, ši idėja galutinai nenumirė. Gimė planas eksportuoti rusišką naftą į Pietryčių Azijos rinką (pirmiausia į Japoniją) be atšakos į Kiniją, bet laikui bėgant naftotiekio Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas projektas buvo modifikuotas. Šiuo metu jau yra pastatyta pirmoji šio naftotiekio, kurio galutinis laidumas turėtų siekti 80 mln. tonų naftos per metus, dalis ir nuo jos bus statoma atšaka į Daciną (Kinija). Pagal 2009 m. pradžioje Kinijos ir Rusijos naftos kompanijų „Rosneft“ bei „Transneft“ pasirašytus susitarimus, jos gaus iš Pekino 15 mlrd. dolerių kreditą, o už tai šiuo naftotiekiu kasmet, pradedant nuo 2011-ųjų, 20 metų iš eilės eksportuos į Kiniją po 15 mln. tonų naftos. Taigi artimiausioje ateityje Rusijos naftos eksportas į Kiniją turėtų ženkliai padidėti, tačiau jos dalis bendrame Pekino naftos importe vis tiek bus palyginti nedidelė. Kitaip tariant, Rusija Kinijos atveju jokiu būdu negalės vykdyti tokios agresyvios energetinės (geo)politikos, kokią ji vykdo, pavyzdžiui, Ukrainos atžvilgiu.

Žinoma, dabartiniu metu šalių santykiai yra lyg ir draugiški, tačiau nemažai ekspertų prognozuoja, kad tam tikru momentu, kai Kinija taps dar galingesnė ir ims ne teoriškai, o praktiškai pretenduoti į naujos didžiosios valstybės statusą (nors atskiri tarptautinių santykių specialistai abejoja šios hipotezės pagrįstumu, manydami, kad Kinija tokių pretenzijų neturi), gali įvykti Maskvos ir Pekino geopolitinių interesų konfliktas, pavyzdžiui, dėl Tolimųjų Rytų žemių, kurias šiandien bando apgyventi kinai. Be to, Rusijos ir Kinijos interesai gali susidurti Centrinėje Azijoje (CA). Kol kas Pekinas ten veikia ne per daug agresyviai, lyg ir pripažindamas dominuojantį Maskvos statusą regione. Tačiau ir Rusija, ir Kinija yra suinteresuotos CA energetiniais resursais (Rusijai jų reikia eksportui į Europą, o Kinijai – vidaus vartojimui), kurie galiausiai gali tapti jų geopolitinio susidūrimo priežastimi. Kaip tik todėl Rusijos ir Kinijos energetiniai santykiai yra vadinami beveik idealia santuoka iš išskaičiavimo.

Kita vertus, Pekinas yra labai atsargus ir niekada nesivels į jokį konfliktą, kuris gali atnešti jam politinių ir ekonominių (ypač ekonominių) nuostolių. Rusija tai, žinoma, suvokia. Todėl suprantamas Maskvos noras sustiprinti Kinijos energetinę priklausomybę. Šiame kontekste pažymėtinas Rusijos premjero Vladimiro Putino paskutinio vizito į Kiniją metu pasiektas šalių susitarimas dėl rusiškų dujų eksporto į Kiniją. Iki šiol kinai naudojo gana nedaug gamtinių dujų, bet, spaudžiami tarptautinės bendruomenės ir patys rūpindamiesi šalies ekologija, greičiausiai nusprendė naudoti daugiau šio švaresnio (palyginti su nafta ir anglimis) kuro. Planuojama dujų importo apimtis – 70 mlrd. kubinių metrų per metus. Palyginimui galima pasakyti, kad tikėtinas maksimalus dujotiekio „Nord Stream“ („Šiaurės srautas“) laidumas yra 55 mlrd. kubinių metrų per metus, o „South Stream“ („Pietų srautas“) – 63 mlrd. kubinių metrų per metus. Kitaip tariant, jeigu rusiškos dujos pradės (o greičiausiai pradės) tekėti į Kiniją, Rusija taps dominuojančia dujų galia jos rinkoje.

Kyla klausimas: „Kam Kinijai to reikia, juk tai kelia tam tikrą grėsmę jos energetiniam saugumui?“ Be anksčiau išsakytų argumentų, galima pateikti ir kitų. Pirma, Kinija, kaip minėta, didesnę dalį naftos importuoja iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Niekam ne paslaptis, kad šie regionai šiuo metu yra labai nestabilūs: Afrika tokia buvo faktiškai visada, Artimieji Rytai tokie tapo po karo Irake pradžios, o dabar egzistuoja ir karo tarp Amerikos/Izraelio ir Irano galimybė (šio įvykio padarinių energetinei pasaulio rinkai ir Kinijai aiškinti nereikia). Antra, kadangi pagrindiniai energetiniai Kinijos partneriai yra toli, ji yra priversta vežti naftą jūrų keliu, kuris (jau nekalbant apie tokio transportavimo būdo ekonominius kaštus), kilus įtampai tarp Pekino ir Vašingtono (kurie toli gražu nėra geopolitiniai sąjungininkai), gali būti greitai užblokuotas dabartinės „jūrų valdovės“ Amerikos. Todėl Kinijai reikia arti esančio patikimo partnerio, ir Rusija čia eina pirmuoju numeriu (CA irgi yra šalia Kinijos, bet į jos energetinius pajėgumus dar reikia daug investuoti – tiek į naftos bei dujų telkinius, tiek į jų transportavimo infrastruktūrą, o resursų Kinijai reikia jau dabar). Būtų juokinga manyti, kad Maskva savo iniciatyva norėtų konfliktuoti su Pekinu. Priešingai, ji nori draugauti su juo kuo ilgiau ir eksportuoti į Kiniją kuo daugiau savo energetinių išteklių. Pagaliau, į nugarą Pekinui alsuoja Tokijas (tradicinis Kinijos ekonominis ir politinis konkurentas Azijoje), kuris jau turi su Rusija sutartį dėl suskystintų dujų importo ir visą laiką siekė, kad visa dujotiekio Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas nafta tekėtų aplenkdama Kiniją.

Tokiomis aplinkybėmis, apskaičiavus visus pliusus ir minusus, Kinijai didesnę naudą teikia energetinių ryšių su Rusija stiprinimas nei ribojimas (nepamirštant užduoties siekti maksimalios savo energetinio importo diversifikacijos). Todėl, kaip rodo praktika, šalys ir pasirašo vis naujus susitarimus šioje srityje. Manytina, kad panaši tendencija išliks ir ateityje, nebent Kinija staiga nuspręstų tapti „pirmąja tarp lygių“ pasaulyje. Tačiau Kinija, sprendžiant iš ilgaamžės jos istorijos, nieko nedaro staiga, yra labai atsargi ir nereikalingų geopolitinių nuotykių neieško (išskyrus galimybę pasiimti ką nors lengvai ir be problemų, o su Rusija taip – bent jau kol kas – neišeis). Todėl energetinių pinigų siekiančios Maskvos ir iki kaulų smegenų pragmatiško Pekino skyrybų artimiausiu metu laukti tikrai netenka.

Aut. teisės: Geopolitika
Autoriai: Vadim Volovoj

(0)
(0)
(0)

Komentarai (10)