Penki mitai apie Davosą (0)

2011-02-07

Kasmet sausio pabaigoje tūkstančiai įtakingiausių pasaulio žmonių atvyksta į Šveicariją penkias dienas padiskutuoti debatuose, pasimėgauti prašmatniais patiekalais ir šiek tiek paslidinėti. Šis susitikimas, vadinamas Pasaulio ekonomikos forumu, per dešimtmečius tapo labai populiarus, tačiau įgijo ir gana solidų peikėjų chorą. Tiesą sakant, šis susitikimas nėra nei, kaip teigia kritikai, toks privilegijuotas ar konspiracinis, nei, kaip įsivaizduoja jo propaguotojai, taip keičiantis pasaulį. rašinyje aptraimi mitai yra tik dalis klaidingų nuomonių, apipynusių fenomeną, visame pasaulyje žinomą kaip „Davosas“.

1. Davosas yra pasaulio plutokratų suvažiavimas. Ne visai taip. Nors pasaulyje pirmaujančių įmonių vykdantieji direktoriai ir sudaro didžiausią Pasaulio ekonominio forumo lankytojų dalį, bėgant metams prie jų prisijungė religiniai lyderiai, mokslininkai, politikai, menininkai, akademikai, visuomenės veikėjai, žurnalistai ir nevyriausybinių organizacijų vadovai iš viso pasaulio. Šie naujieji suvažiavimo dalyviai dabar sudaro apie pusę visų atvykstančiųjų į Davosą. Tikimybė Davose susitikti Umbertą Eką (Umberto Eco), U2 grupės lyderį Bono ar aktorę Andželiną Džoli (Angelina Jolie) lygi galimybei ten pamatyti Bilą Geitsą (Bill Gates), Džordžą Sorosą (George Soros) ar „PepsiCo“ vykdančiąja direktorę Indrą Nūji (Indra Nooyi).

Davosas ne visuomet pasižymėjo tokia įvairove. 1971 m. vokiečių verslo profesoriaus Klauso Švabo (Klaus Schwab) įkurtas suvažiavimas, iš pradžių vadintas Europos vadybos forumu, buvo skirtas europiečiams įmonių vadovams, susirūpinusiems dėl JAV konkurencijos. Tačiau bėgant laikui K. Švabas išplėtė suvažiavimo temų diapazoną ir dalyvių ratą: pradedant 1990-aisiais, diskusijos dėl skurdo, klimato kaitos ir karinių konfliktų buvo ne mažiau svarbios nei disputai kalbų verslo bei vadybos temomis. Be abejo, viena Davoso gudrybė yra ta, kad susitikimai, pažymėti formalioje programoje, nėra pagrindinė traukos vieta. Visa esmė yra ryšių tinklas. Atsitiktiniai pokalbiai koridoriuose ir neformalios kavos pertraukėlės su tarptautiniais „tūzais“ yra viena iš aplinkybių, dėl kurių į šį forumą, vykstantį šaltoje ir nepatogioje Šveicarijos Alpių vietoje, pavyksta pritraukti itin užimtus žmones.

2. Davose priimami svarbūs, pasaulio kaitai įtakos turintys sprendimai. Visai nenuostabu, kad tokioje atokioje vietovėje, ginkluotų apsaugininkų apsupty knibždant daugybei milijardierių ir politikų, sąmokslo teorijų kūrėjai ima manyti, jog ši klika valdo pasaulį gindama savo privilegijas ir priimdama sprendimus, pakeisiančius mūsų gyvenimus. O ir pačiu suvažiavimu siekiama parodyti, kad čia susitikimai yra be galo svarbūs: ant krepšių ir skrajutėse išpiešta Pasaulinio ekonomikos forumo misija,skelbia apie „įsipareigojimą gerinti situaciją pasaulyje“. Tad kas gi vyksta Davose? Forumo šalininkai atkreipia dėmesį į tokius esminius momentus, kaip 1988 m. Turkijos ir Graikijos pasirašyta deklaracija, panaikinusi karo grėsmę; arba po metų vykęs precedento neturintis Šiaurės ir Pietų Korėjų atstovų susitikimas; arba Rytų Vokietijos premjero Hanso Modrou (Hans Modrow) ir Vakarų Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio (Helmut Kohl) susitikimas 1989 m. siekiant aptarti susijungimą. Be to, būtent Davose 1992 m. Nelsonas Mandela (Nelson Mandela) ir Pietų Afrikos prezidentas F. V. de Klerkas pirmą kartą pasirodė kartu tarptautiniame susitikime. Vis dėlto, kad ir kaip smagu būtų spekuliuoti tokiais įvykiais, gana sudėtinga įvertinti, kurie esminiai politiniai sprendimai ar verslo susitarimai gimsta būtent Davose – arba kokia tikimybė, kad jie nebūtų priimti kur nors kitur kitu atveju. Remiantis dviejų dešimtmečių Davoso susitikimų stebėjimu, galima susidaryti įspūdį, kad valstybių vadovai čia susirenka ne tam, kad derėtųsi dėl susitarimų. Jie naudojasi Davosu kaip platforma, kur nugludinami jų tarptautiniai mandatai, kad padarytų įspūdį publikai namuose – ar tiesiog tam, kad gerai praleistų laiką su draugais.

3. Davosas yra nuo valstybių atsieto laisvos rinkos kapitalizmo šventovė. Harvardo profesorius Semjuelis Hantingtonas (Samuel Huntington) 2004 m. sukonstravo terminą „Davoso žmogus“, kuriuo kritikuojami pasaulinio elito nariai, kuriems „nereikalingas nacionalinis lojalumas ir kurie į valstybines sienas žvelgia kaip į kliūtis, kurios – laimei – nyksta, o nacionalines vyriausybes laiko praeities liekanomis, naudingomis tik tam, kad palengvintų pasaulines elito operacijas“. S.Hantingtonas (kuris, beje, pats dažnai lankydavosi Davose) gana taikliai apibūdino mąstymo kryptį, būdingą daugeliui verslo lyderių Davose ir kitur. Tačiau „Davoso žmogaus“ apibūdinimas šiai dienai nebetinka. Įmonių vadovų iš Indijos ir Kinijos – šalių, kur valstybės vaidmuo ekonomikoje yra daugiau nei dominuojantis – skaičius Davose pastaraisiais metais vis didėja, ir jie išties nepritartų minčiai, jog nacionalinis lojalumas ir vyriausybės praranda svarbą. Be to, ne-verslo srities dalyviai forume pažeria nemažai kritikos laisvos rinkos atžvilgiu. Taigi, ekonominis nacionalizmas vis dar gyvuoja – netgi Davose. 4. Davosas mums nurodo, kurlink juda pasaulinė ekonomika. Ekspertai, susirinkę Davose, nenumatė artėjančio Sovietų Sąjungos žlugimo. Jiems taip pat nepavyko numatyti praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Lotynų Ameriką, Rusiją ir Aziją ištikusių finansinių krizių ar technologinio burbulo sprogimo to paties dešimtmečio pabaigoje. Jie neišpranašavo ir didžiosios šių dienų recesijos.

Ir kodėl turėtume manyti, kad Davose susitinkantiems žmonėms pavyks užbėgti už akių visoms šioms situacijoms, jei to nepavyko padaryti kredito reitingų agentūroms, bankams, vyriausybėms, „think-tank“ organizacijoms, akademikams, žvalgybos agentūroms ir visai ekonominių prognozių profesūrai? Kaip bebūtų, juk Davose renkasi dauguma tų pačių išvardintų ekspertų. Taigi, Pasaulinis ekonomikos forumas ne skatina ir lemia pasaulio elito sutarimą, o paprasčiausiai jį atspindi. 5. Davosas praranda savo patrauklumą. Davosas tapo per daug didelis; pernelyg perpildytas įžymybėmis; jam stinga esmės. Tokia kritikos strėlių lavina yra viena iš priežasčių, dėl kurios „prisiveisė“ ir daugiau pasaulio lyderių susitikimų. Pavyzdžiui, manoma, kad 2005 m. buvusio JAV prezidento Bilo Klintono (Bill Clinton) inicijuota „Klintono globali iniciatyva“ („Clinton Global Initiative“ - CGI) gimė kaip atsakas į jo nusivylimą konferencijomis, kuriose buvo daugiau kalbama, nei veikiama. Iš CGI dalyvių tikimasi ne tik problemų – tokių kaip pandemijos ar Haičio žemės drebėjimas – aptarimo, bet ir konkrečių įsipareigojimų dėl šių problemų sprendimo. TED kalbos – nedidelė konferencija, startavusi 1984 m. siekiant aptarti technologijų, pramogų ir dizaino (TED – „Technology Entertainment and Design“) klausimus – pritraukė didžiules tarptautines auditorijas, sekančias įvykius gyvai, „online“ režimu. „Wall Street Journal“, „Atlantic Monthly“ ir kiti leidiniai taip pat yra įsteigę panašias iniciatyvas. Kairuoliškų aktyvistų organizacijos, politinės grupės ir nevyriausybinės organizacijos iš viso pasaulio kasmet rengia Pasaulinį socialinį forumą (World Social Forum), kuris taip pat vyksta metų pradžioje ir afišuojamas kaip anti-Davosas.

Vis dėlto, nepaisant kritikos ir varžovų, nėra įrodymų, kad Davosas praranda savo patrauklumą ir žavesį. Kaip ir kasmet, 2010 m. čia pasirodė daugiau nei 30 valstybės vadovų, daugiau nei 50 aukščiausių asmenų iš daugiašalių agentūrų, čia susirinko įtakingiausių pasaulio nevyriausybinių organizacijų vadovai, lyderiaujančių leidinių redaktoriai ir straipsnių autoriai, šimtai akademikų, ekspertų, daugybė Nobelio premijos laureatų ir kitų sričių lyderiai. Prie viso šio sąrašo pridėkime dar ir vykdančiuosius direktorius iš 1400 didžiausių planetos įmonių.

Tikėtina, kad šie skaičiai, kaip ir kritika, šiais metais bus panašūs.

Aut. teisės: politika.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)