Kaip graikai pinigus vėjais leido (48)

2011-10-05

Kas nors retkarčiais pažiūri žinias, žino, kad pastaruoju metu bene didžiausias ekonominis Europos ir didžiųjų pasaulio valstybių galvos skausmas yra Graikija. Jau kartą buvusi prie bankroto ribos ir išgelbėta, ši šalis ir vėl „užsispyrusi“ artėja ten pat. Ne gana to, pasirodo, ji visiškai nenori jai siūlomos pagalbos, rašo portalas ekonomika.lt.

Tiksliau – nori jos valdžia, bet nenori gyventojai. Nors valstybinėje matematikoje ir nesusigaudantys, graikai labai gerai supranta, kad gautas paskolas reikės atiduoti, o nuo to jų gyvenimas nepalengvės. Todėl bet kokie vyriausybės sprendimai tas paskolas gauti yra nepopuliarūs. Graikai nori gyventi šiandien ir gyventi gerai.

Tačiau į Graikiją pasižiūrėjus iš arčiau, pamatai gerai pažįstamą vaizdą. Dauguma šalies problemų kaip veidrodis atkartoja tai, kas anksčiau buvo Sovietų Sąjungoje arba dar ir šiandien yra Lietuvoje. Nebaudžiamai eikvojamas valstybinis turtas, klesti korupcija, be kyšių gyvenimas apskritai nevyksta ir t. t. Ne be reikalo darbštūs ir pareigingi Šiaurės Europos gyventojai ar amerikiečiai pyksta, kai jų vyriausybės „socialistus“ graikus nori gelbėti jų pinigais. Nepatenkintųjų nuomone, šios pastangos bevaisės, nes problema ne pinigų trūkume, o jų beatodairiškame švaistyme. Tą patį mano ir didelė dalis ekonomistų. Jie įsitikinę, kad Graikija šiandien – kaip kiauras maišas. Kiek pinigų jai duotum, visi jie išgaruos.

Kalbant apie Graikiją, šiandien ne vienam natūraliai kyla klausimas, kaip ši šalis apskritai pateko į Europos Sąjungą. Tokioje ekonominėje situacijoje, kokioje ji yra, neatsiduriama per porą metų. Iki to turėjo būti eita ilgai. Graikija – ne okupacijos išvargintas Rytų blokas.

O į Europos sąjungą Graikija pateko žymiai paprasčiau negu galima įsivaizduoti – banaliai suklastojusi ekonominius duomenis. Kaip žinia, šalis, norėdama tapti pilnateise ES nare, turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus. Pavyzdžiui, jos biudžeto deficitas turėjo būti ne didesnis kaip 3 % nuo bendrojo nacionalinio produkto, o infliacija – beveik tokia pati kaip Vokietijoje. Graikijoje toli gražu to nebuvo, tačiau pasiekti reikiamus rodiklius graikams buvo vienas juokas. Juos tiesiog sukūrė. O didžiausias „burtininkas“ buvo Graikijos Nacionalinio statistikos centro direktorius. JAV investicinio banko Salomon Brothers analitikas Miranda Xafa, tuo metu dirbęs Graikijoje, prisimena, kad šio burtininko pagalba tiek Graikijos infliacija, tiek deficitas ir šalies skola ėmė ir išnyko.

Tačiau dėl geidžiamo tikslo valdžios žmonės taip pat turėjo padirbėti. Norėdami sumažinti biudžeto deficitą, jie iš buhalterinių knygų pašalino beveik visas valstybines išlaidas – pensijas, gynybos sąnaudas ir t. t. Sumažindami infliacijos rodiklius, jie užšaldė elektros, vandentielio ir kitas valstybininio serviso ir prekių kainas, sumažino mokesčius benzinui, tabakui ir alkoholiui. Infliacijos skaičiavimo dieną „burtininko“ nurodymu iš vartotojų prekių indekso buvo pašalinti brangiai kainuojantys pomidorai ir kiti brangūs produktai. „Mes vos nemirėme iš juoko, klausydami šio žmogus pasakojimo, kaip jis pasiekė reikiamą infliacijos lygį citrinas keisdamas apelsinais“, korespondentui sakė vienas buvęs Wall Street analitikas.

Pinigai – iš oro

Įstojus Graikijai į ES, užsienio šalių investicinių bankų specialistai, taip pat ir „Goldman Sachs“, graikus išmokė naujų triukų. Pavyzdžiui, jie sužinojo, kaip paversti investicijomis būsimus loterijų laimėjimus, būsimus mokesčius už kelius ir tiltus, oro uostų mokesčius ir netgi iš ES gautus fondus. Bet koks ateities pajamų šaltinis, kurį tik galėjo sugalvoti Graikijos valdžia, buvo iš anksto parduotas už grynus pinigus, kurie greitai buvo išleisti – niekas nežino nei kur, nei kam. Kiekvienam šalies ekonomistui, kuris turėjo bent kiek sveiko proto, buvo aišku, kad savo tikrąją finansinę padėtį graikai sugebės maskuoti tik iki tol, kol pinigų skolintojai bus tikri, kad už Graikiją garantuoja Europos Sąjunga ir kol niekas už šalies ribų nesusidomės, kas dedasi šalies viduje. Pačioje Graikijoje paprasčiausiai neegzistavo sąlygos kažkam garsiai apie tai prasitarti – praktiškai visi buvo susitepę rankas, o sąžiningi žmones – pašalinti iš atsakingų vietų.

„Pigiau taksi, nei geležinkeliu“

Patekusi į ES, o vėliau – ir į euro zoną, Graikija džiaugėsi galėdama naudotis tokiomis pačiomis privilegijomis ir žemais paskolų procentais, kaip ir kitos Europos šalys – apie ką iki šiol galėjo tik svajoti. Tačiau lengvai gauta dovana ji nemokėjo pasinaudoti. Socialistinis požiūris ir socialistinis gyvenimo būdas paėmė viršų. Viena iš jo savybių yra tai, kad tam tikros valstybinės sistemos gali egzistuoti netgi visiškai ekonomiškai nemotyvuotai – savęs neišlaikydamos ir net nešdamos nuostolius. Vienas pavyzdžių – Graikijos geležinkelių sistema. Ji šioje šalyje yra visiškai subankrutavusi. Kasmet šaliai duodama tik apie 100 mln. eurų pelną, ji darbuotojų atlyginimams išmoka 400 mln eurų, o dar 300 mln. eurų „suvalgo“ papildomos išlaidos. Buvęs Graikijos finansų ministras Stefanos Manos pareiškė, kad pigiau būtų kiekvieną traukinio keleivį pervežti taksi, nei išlaikyti geležinkelius. Nežiūrint to, Graikijos geležinkeliai ir toliau egzistuoja ir jokia privati įstaiga neįstengia mokėti $65000 atlyginimo, kokį vidutiniškai gauna kiekvienas geležinkelio sistemos darbuotojas.

Jauniausios pasaulyje pensininkės

Patys graikai nežino, kas ir kada sukūrė šį mistišką dokumentą, kuriame nurodytos kenksmingos, sunkios ir daug pastangų reikalaujančios profesijos, kurias dirbę žmonės gali anksčiau išeiti į pensiją. Šiame sąraše – net 600 profesijų, tarp kurių ir kirpėjai, muzikantai, radijo programų pranešėjai, padavėjai ir t. t. Šių profesijų moterys į pensiją išeina sulaukusios 50 metų, o vyrai – 55. Turbūt nėra reikalo priminti, kad tokiems „pensininkams“ pensijas moka valstybė.

Daugiausia mokytojų – blogiausi rezultatai

Graikijos mokslo sistema taip pat neatlaiko jokios kritikos. Ji – viena žemiausiai vertinamų Europoje. Tačiau Graikijoje, palyginti su Suomija, kurios mokslo sistema ES vertinama aukščiausiai, dirba 4 kartus daugiau darbuotojų skaičiuojant vienam mokiniui. Dėl blogų mokymo sistemos rezultatų tie tėvai, kurie nori, kad jų vaikai bent kažką išmoktų, turi papildomai samdyti mokytojus.

Vagiamas net tualetinis popierius

Ne ką geresnė situacija ir sveikatos apsaugos sistemoje. Medicininėms priemonėms čia išleidžiama gerokai daugiau pinigų nei bendras Europos vidurkis. Žmonės, kuriuos kalbino „Vanity Fair“ korespondentas, neslėpė, kad šiandien Graikijoje pamatyti gydytoją ar seselę, iš darbo išeinančius su prikimštomis rankinėmis medicinos ar buities reikmenų – tualetinio popieriaus, popierinių vystyklų ir t. t., – visiškai normalus reiškinys. Šalyje niekas nežino ir net nesistengia suprasti, kur baigiasi švaistymas ir prasideda vagystė. Kaip anksčiau Sovietų Sąjungoje ar dabar Lietuvoje visuotinai pripažinta, kad žmonės, eidami pas gydytoją, turi jam duoti kyšį – kitaip jis jo negydys. Lygiai ta pati sistema veikia ir kitose valstybinėse įstaigose. Įvairių sričių ministrai ir ministerijų darbuotojai, visą savo amžių praleidę kabineto kėdėje, yra pasistatę po du tris namus arba milijonų vertės pilaites.

Ministerijose sukurta daug netikrų programų, per kurias netikriems darbuotojams metų metus buvo mokami nemaži atlyginimai. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijoje buvo sukurtas padalinys, kuriame „dirbo“ 270 fotografų. Jų užduotis – į skaitmeninę sistemą pervesti visas šalies valstybinių žemių fotografijas. Paaiškėjo, kad nė vienas iš tų „fotografų“ neturėjo jokio supratimo apie fotografiją. Šioje įstaigoje buvo įdarbinti kirpėjai, šokėjai ir t. t.

Mokesčių nemokėjimas – nacionalinis graikų bruožas

Graikijos finansų ministras George Papaconstantinou, šį postą užėmęs 2009 m. spalio mėn., korespondentui M. Lewis sakė, jog jam pradėjus dirbti netrukus paaiškėjo, kad planuotas $7 mlrd. šalies deficitas iš tikrųjų buvo daugiau kaip $30 mlrd. Paklausus, kaip tai galėjo atsitikti, G. Papaconstantinou paaiškino, kad graikai neturi normalios apskaitos ir kad jokia valstybinė ar nepriklausoma statistikos organizacija ta apskaita neužsiima, todėl valdančioji partija pasirenka tokius skaičius, kurie jai labiausiai patinka. Nežiūrint melagingai pateiktų duomenų, prieš ir po naujojo finansų ministro atėjimo niekas nebuvo nei teistas, nei nubaustas.

Rinkiminiais metais valdančioji partija imdavosi dar didesnių gudrybių rinkimams laimėti. Tais metais iš gyventojų nebūdavo reikalaujama mokėti vastybinių mokesčių. Negana to, kaip išsiaiškino M. Lewis, Graikijoje mokesčius moka tik nedidelė dalis gyventojų – tie, iš kurių tie mokesčiai išskaičiuojami automatiškai. Daugiausia, tai – stambių įstaigų ir korporacijų darbuotojai. Didžioji gyventojų masė, besiverčianti privačia darbo praktika (self-employed), nuo laikraščių pardavėjų iki gydytojų ir teisininkų, mokesčius mokėti vengia. „Graikijoje mokesčių nemokėjimas tapo nacionaline kultūrine savybe, – interviu metu korespondentui sakė vienas graikas. – O mokesčių jie neišmoko mokėti todėl, kad už nemokėjimą niekas niekada nebuvo nubaustas.“

„Jeigu mokesčių inspekcija būtų sąžiningai atlikusi savo funkcijas, kiekvienas Graikijos gydytojas būtų buvęs kalėjime, – teigė mokesčių inspekcijos darbuotojas, kuris buvo pažemintas pareigose, nes bandė dirbti pagal valstybinius įstatymus. – Gydytojai, uždirbantys milijonus, savo mokesčių ataskaitose rodydavo ne daugiau kaip 12000 eurų. Tai labai „patogi“ suma. Žemiau jos valstybiniai mokesčiai nemokami.“ Anot pareigūno, jeigu ir atsitikdavo taip, kad mokesčių inspekcija sučiupdavo slepiantį mokesčius žmogų, jis paprasčiausiai kreipdavosi į teismą. O Graikijos teismas pasižymi tuo, kad mokesčių bylai išnagrinėti jam reikia mažiausiai 15 metų, teigiama minėtame straipsnyje.

Kaip jau buvo minėta, ekonomistų nuomone, esant tokiai situacijai, pastangos gelbėti Graikiją kažin ar duos kokių nors rezultatų. Vis labiau linkstama prie minties, kad šalis turi išmokti gyventi savarankiškai, kad ją reikia „paleisti“ ir jei ji bankrutuos (o „paleista“ ji bankrutuos tikrai), tegu pati iš naujo mokosi gyventi ir kurti.

Aut. teisės: Ekonomika.lt

(12)
(0)
(6)

Komentarai (48)