Komentarai. Ant plauko pakibusi Graikijos ateitis (13)

2011-11-03

Graikijos bankrotas, išstojimas iš euro zonos arba pagalbos plano atmetimas referendume patiems graikams lemtų kreditorių vis dar teikiamų pajamų pabaigą, tad tokiu atveju tikrąjį taupymą pajustų visi iki vieno graikai – nuo pensininko, iki ministro. Tokią ateitį šiai šaliai, jeigu ji apsispręstų nesilaikyti Europos Sąjungos pasiūlyto paramos plano, piešia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, ekonomistas Jonas Čičinskas.

Primenama, kad euro zonos šalių lyderiai pasiūlė Graikijai paramos planą, kurio esmė 50 % investicijų į Graikijos obligacijas nurašymas bei 100 mlrd. eurų paskola iš euro zonos šalių ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Už tai Graikija privalo susimažinti savo išlaidas, tačiau graikų premjeras Giorgos Papandreou pasiūlė dėl šalies gelbėjimo plano surengti referendumą.

„Jei viso to jie atsisakys ir sakys „Gana mus engti“, tai jie savaime iš karto, gal net kitą savaitę nebegalės vykdyti savo įsipareigojimų. Nebegaus jokių kreditų, obligacijų išpirkimo terminai bus pasibaigę, reikės grąžinti skolas ir galų gale jiems teks paskelbti, kad Vyriausybė atsisako laikytis įsipareigojimų arba reikalauja perkelti įsipareigojimų terminus, nors tai mažai ką duotų lyginant su atsisakymu grąžinti skolas, ką nepriklausoma valstybė padaryti gali. Bet tuo pat metu ji nupjautų, visas kredito linijas ir turėtų verstis iš savų pinigų. Va, tada Graikijai tai tikrai būtų išlaidų mažinimas – nuo pensininko, senelio iki ministro ir didžiųjų korporacijų, visi turėtų apkarpyti išlaidas daug daugiau nei dabar, nors jie tai darytų savarankiškai“, – galimus scenarijus pasakojo J. Čičinskas.

Graikų premjeras rizikuoja

J. Čičinskas teigia, kad euro zonos valstybių pasiūlytas Graikijos gelbėjimo planas visur buvo sutinkamas labai teigiamai, tad premjero pareiškimas visiems buvo netikėtas. Tačiau, jo nuomone, tokios kalbos tikriausiai reiškia, jog graikų ministras pirmininkas jaučiasi netvirtai ir bijo jį užgriuvusios atsakomybės, mat pagalbos plano patvirtinimas reikš ir valstybės tarnautojų atleidimą, pensijų mažinimą bei kitų išlaidų mažinimą.

„Ministras pirmininkas tikriausiai nusprendė, kaip dažnai daroma, atsiklausti tautos: ar renkamės pagalbą apkarpant išlaidas, ar numojam ranka į visas tas europas ir eurus bei tvarkomės patys. Jis tikisi, kad jam pritars, bet šiaip tokia mintis yra keista, nes jis nepaprastai rizikuoja, o ši rizika yra reali ir nuo seniau pasipiktinę žmonės referendume gali atmesti visą tą planą ir sakyti: „Mes nesutinkam ir eikit lauk iš postų“, – teigė ekonomistas.

Kita vertus, anot J. Čičinsko, G. Papandreou ir jo Vyriausybės teiginiai apie referendumą gali reikšti tam tikrą žaidimą, mat penktadienį numatomas balsavimas dėl nepasitikėjimo. Tai reiškia, kad G. Papandreou kabinetas gali netekti įgaliojimų ir tuomet būtų formuojama arba platesnė Vyriausybė, arba skelbiami nauji parlamento rinkimai.

„Penktadienį viskas gali pasikeiti – gali nebelikti referendumo, bet bus arba rinkimai, arba nauja Vyriausybė, arba dar didesnė sumaištis. O Graikijoje sumaišties labai daug“, – teigė J. Čičinskas.

Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėjas, profesorius Gediminas Vitkus taip pat svarstė, kad arba dabartinė graikų Vyriausybė bijo visuomenės maištų, arba nori nusikratyti atsakomybės bei perleisti ją tautai.

„Pagrindinė problema, kad Graikijos Vyriausybė nėra tikra, jog susidoros su nepasitenkinimo banga ir maištais. Čia tai ne mūsų šiaurietiška liautis, kuri truputį pasinervina ir tyliai sau sėdi, graikai labai aktyviai nusiteikę protestuoti, todėl Vyriausybė, matyt, nori papildomo legitimumo savo sprendimams“, – sakė G. Vitkus.

„Kita versija, kad tai yra atsakomybės nusiėmimas, nes tauta negali išspręsti konkrečių finansinių dalykų, sprendimus turi daryti ir atsakomybę prisiimti specialistai ekspertai bei politikai. Tad čia tarsi bėgimas nuo atsakomybės, nors kaip ten iš tiesų yra, sunku pasakyti“, – tęsė politologas.

Bankrotas bei išstojimas iš euro zonos lemtų tragediją graikams?

G. Vitkus teigė pritariąs Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy anksčiau išsakytai minčiai, kad Graikijos priėmimas į euro zoną buvo klaida, tačiau pažymi, kad augant ekonomikai Mastrichto kriterijų nesilaikė ir didžiosios euro zonos valstybės – Prancūzija bei Vokietija. (Apie Graikijos priėmimą į euro zoną ir finansinę politiką rašėme straipsnyje Kaip graikai pinigus vėjais leido)

„Pačios pagrindinės valstybės – Prancūzija ir Vokietija – irgi tam tikru laikotarpiu pažeidinėjo tuos pačius stabilumo pakto nuostatus ir nesilaikė Mastrichto konvergencijos kriterijų taip griežtai. Na, o kai tėvai šitaip elgiasi, tai paskui ir visi kiti paseka“, – pasakojo G. Vitkus.

Pasak pašnekovo, tokį elgesį daugiausia lemia politikų trumparegiškumas, mat jie galvoja kaip laimėti rinkimus, o strateginį mąstymą nustumia į šoną.

J. Čičinskas irgi svarstė, kad geriau stojant į euro zoną triskart pagalvoti nei paskui mąstyti apie išstojimą, bet, jo nuomone, išstojimas iš euro zonos arba valstybės bankrotas iš esmės reikštų tą patį. Pasak ekonomisto, jeigu Graikija nuspręstų bankrutuoti ar atsisakyti euro, tai jai ateitų tamsybių laikai: nacionalinė valiuta būtų nepatikima, jos kursas būtų žemas, natūraliai pabrangtų importinės prekės bei skolos eurais.

„Graikija negali atsisakyti euro nebankrutuodama, tai yra neatsisakydama vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Jeigu ji sakys, mes viskas skolas dengiam laiku, išperkame savo obligacijas (o jie prisiskolinę baisiai daug), bet tik išeiname iš euro zonos ir įsivedame savo pinigus, tai tie jų pinigai bus žemo kurso. Tada tie, kas skolingi eurais – bankai, finansinės institucijos, pensijų fondai – nesugebės dengti įsiskolinimų, mat tai, ką uždirbs savo gimtoje šalyje, taps triskart mažesne suma eurais, nei dabar. Jų nacionalinės valiutos kursas gali nukristi du-tris kartus, tada atitinkamai pakyla importinių prekių kainos“, – pasakojo J. Čičinskas.

Graikų tragedijos bijo visa Europa

Anot pašnekovo, graikų tragedija būtų dar nieko – daug kas sako, kad jie seniai verti gyventi pagal išgales, o ne į skolą, tačiau blogiausia, kad Graikijos atsisakymas vykdyti savo įsipareigojimus, grąžinti skolas turi įtakos Europos Sąjungos bankų gyvastingumui. Šiuokart nutarta Graikijos skolas pjauti 50 %, tačiau 100 % skolų nurašymas kai kuriems šiai šaliai skolinusiems bankams gali reikšti tragediją – tokiu atveju tektų gelbėti ir juos.

„Bet visa tai dar nepasiektų tokio didelio masto, nes Graikija nėra didelė šalis kaip kokia Italija ar Prancūzija ir Europa dar gali tai atlaikyti. Tačiau bijomasi, kad tai gali sukelti nepasitikėjimą kita silpna euro zonos šalimi – Italija. O Italija jau sunkiau gelbėjama, ji skolinga pernelyg daug ir taip lengvai nubraukti jos skolų bei skolinti papildomai neišeis. Tada gali didėti nepasitikėjimas bet kokiu vertybiniu popieriumi, kuris yra eurais, ir euru apskritai“, – teigė ekonomistas.

Tokiu atveju, anot J. Čičinsko, reiktų imtis ryžtingesnių priemonių – išmesti Italiją iš euro zonos arba Europos centriniam bankui pradėti spausdinti pinigus bei imtis skolinti už nieką: Vyriausybės išleistų savo obligacijas, o Europos centrinis bankas pervestų pinigus, parašytus ant popieriaus.

„Bet tai jau būtų kitokia euro zona, čia nelabai realu, futuristiška“, – teigė J. Čičinskas.

Klausiamas, ar iš viso yra įmanoma valstybei išstoti iš euro zonos, J. Čičinskas pasakojo, kad konkretaus mechanizmo, kaip tai padaryti, nėra, bet apie tai mažai galvojama, mat tokia avantiūra kainuotų abiems pusėms – tiek išstojančiai valstybei, tiek kitų zonos valstybių patikimumui.

„Mechanizmo nėra, nors yra kažkas galvota ir net aprašyta literatūroje, bet visa tai kainuotų abiems pusėms, ypač tai išeinančiai šaliai. Užtat ir numatyta, kad jeigu šalis išeina iš euro zonos, ji turi iš anksto paskelbti ir kartu su euro zonos šalimis sudaryti išėjimo planą etapais. Bet tikslaus mechanizmo nėra ir praktikos nėra, nes tai daugiau nei rizikinga“, – sakė profesorius.

„Išeinanti šalis patirtų didžiulę finansinę katastrofą. Ji įsivestų naują valiutą ar grąžintų seną, bet ja nebūtų pasitikima. Tokios valiutos kursas būtų mažas, pakiltų importinių prekių kainos toje šalyje, taigi tektų didinti atlyginimus, didėtų infliacija, skurdas užlietų šalį, šalis smarkiai smuktų. Todėl niekas taip realiai neužsiima idėja, kaip išeiti iš euro zonos. Jau geriau triskart pagalvot įeinant į euro zoną, nes įėjus labai skausminga išeiti“, – reziumavo ekonomistas.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Eglė Samoškaitė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (13)