Milijardierius be milijardų: „duty free" įkūrėjas, visus pinigus išleidęs labdarai (5)

2012-10-03

Perėjęs Korėjos karą Chuckas Feeney ėmėsi verslo ir sukūrė prekybos tinklą „Duty Free Shoppers“. Dabar jis turi vieną tikslą – labdaros projektas, kuriems jis išleis visus savo uždirbtus 7,5 milijardo dolerių, praneša „Forbes“.

Kartą vėsų vasaros vakarą 81 metų Ch. Feeney lėtai ir atsargiai išlipo į Hjustono stoties peroną Dubline. Jis sugrįžo iš Limeriko universiteto, kuriamą mokosi 12 tūkstančių studentų. Universitetas už savo egzistavimą gali būti dėkingas tik Ch. Feeney, jo įtakai ir supratingumui, na ir, žinoma, jo 170 milijonų JAV dolerių aukai. Ponas Feeney šlubuodamas eina link atramų, viena ranka jų prisilaiko. Kitoje jis laiko suspaudęs maišą su laikraščiais. Šis žmogus Airijai turbūt padarė daugiau, nei bet kas kitas nuo šv. Patriko laikų. Nieko nepastebėtas Ch. Feeney lėtai keliauja link išėjimo. Ir patikėkite, šis dėmesio nebuvimas jam yra labai mielas.

Ch. Feeney galima pavadinti labdaros Jamesu Bondu. Per pastaruosius 30 metų jis apvažiavo visą pasaulį, vykdydamas slaptą 7,5 milijardo dolerių turto atsikratymo operaciją. Jis jį užsidirbo pardavinėdamas konjaką, kvepalus ir cigaretes savo „duty free“ parduotuvių imperijoje. Jo labdaros fondas „The Atlantic Philanthropies“ 6,2 milijardo dolerių prisidėjo prie švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, pilietinių teisių apsaugos bei senelių namų išlaikymo JAV, Australijoje, Vietname, Pietų Afrikoje, Bermudų salose ir Airijoje. Nedaug kas mūsų laikais iš žmonių su tokiais turtais aukojo labdarai tiek pinigų – beveik visą savo turtą vis dar esant gyvam.

Likusieji 1,3 milijardo bus išleisti iki 2016 metų, o 2020 metais fondo veikla bus užbaigta. Tuo metu, kai pasaulinio verslo titanai pasiruošę viskam, kad tik labiau praturtėtų, Ch. Feeney su dvigubu atsidavimu siekia atsikratyti savo pinigų. Jis nelaukia savo mirties, kad atiduotų tai, kas jam priklauso. Billas Gatesas tvirtina: „Ch. Feeney – idealus pavyzdys, kaip galima elgtis esant gyvam.“

Devinto dešimtmečio – dešimtmečio, kuomet žmonės susikraudavo turtus, o vėliau galvojo, kaip ryškiau juos pademonstruoti – viduryje Ch. Feeney pradėjo savo misiją. 1984 metais jis slapta nuo visų perdavė savo 38,75 proc. „Duty Free Shoppers“ akcijų į fondą, kuris vėliau vadinsis „The Atlantic Philanthropies“. „Aš nusprendžiau, kad jeigu tu pasilieki sau dalį akcijų, tu visada turėsi dėl jų jaudintis, – tvirtina Ch. Feeney, kuris šiuo metu savo turtą vertina 2 milijonais dolerių (taip, būtent milijonais, o ne milijardais!). – Jūs paklausite, kas man yra laimė. Man atrodo, kad aš jaučiuosi laimingas, jei tai, ką aš darau, teikia naudą žmonėms, ir nelaimingas – kai neteikia.“

Pirmuosius 15 metų Ch. Feeney slėpė savo aukas, apie kurias kiti magnatai būtų senokai pasipasakoję visur, kur tik įmanoma. Daugelis pinigus gavusių organizacijų net neturėjo suvokimo, iš kur gavo pinigus, o tos, kurios žinojo, prisiekė išsaugoti paslaptį. „Man teko įtikinėti, kad tai nėra kažkas kompromituojančio, kad šie pinigai nėra nešvarūs, – pasakoja Frankas Rhodesas, buvęs Kornelio universiteto rektorius, kuris vėliau pradėjo vadovauti „The Atlantic Philanthropies“. – Tai buvo labai nelengva.“

Galiausiai Ch. Feeney vis dėlto buvo „sučiuptas“ (dalis nuopelnų priklauso ir „Forbes“), tačiau jo uždarumas niekur nedingo: iki pat šių metų jis davė ne daugiau penkių interviu. Dabar, kai jo labdaringa misija pamažu artėja prie savo loginės pabaigos, jis pamažu pasitraukia iš šešėlio, ir atsiranda galimybė sužinoti ką nors apie jo gyvenimą. Jo istorija yra neįtikėtina.

Ch. Feeney mano, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Žurnalistą jis išsiuntė trijų valandų ekskursijai po Triniti koledžą, kad jis savo akimis pamatytų viską: nuo suvenyrų parduotuvės, padarytos pagal jo asmeninį dizainą, iki genetinių tyrimų centro ir neurobiologijos laboratorijos su daugybe tyrimo žiurkių. Kitą dieną jis lydi žurnalistą šešių valandų trukmės kelionėje į Limeriko universitetą, kad pademonstruotų Airijos pasaulinę muzikos ir šokio akademiją prie universiteto, naują medicinos mokyklą ir sporto aikštelę, kurioje futbolą žaidžia šimtai vaikų.

Vietoje to, kad pasakotų apie savo gyvenimą, jis pakviečia mane pietums kartu su Connoru O'Clery, kuris parašė Ch. Feeney biografiją „Milijardierius be milijardų“. Pietauti Ch. Feeney ateina su sunešiotu megztiniu ir daugiausia tyli, gerdamas vyną ir vandenį. Kartais jis įsiterpia keliais žodžiais: prašo žurnalisto atkreipti dėmesį į tam tikrą svarbų dalyką arba tiesiog taikliais pajuokauja apie save patį.

Ch. Feeney gimė ir užaugo pramoniniame Elizabet (Naujojo Džersio valstija) mieste Didžiosios depresijos laikais. Jis tarnavo karinėse oro pajėgose Korėjos karo metu, o vėliau mokėsi Kornelio mokykloje, skirtoje apmokyti viešbučių personalą, už pinigus, gautus iš G. I. Bill (piniginės kompensacijos kariams mokslui ar verslo įkūrimui). Jis baigė mokyklą 1956 metais ir išvyko į Prancūziją, kad tęstų mokymus, tačiau netrukus pradėjo verslą: pardavinėjo alkoholį JAV jūreiviams be muito mokesčio. Konkurencija buvo labai didelė, tačiau jam pavyko prasimušti: dėl savo karinės patirties Ch. Feeney nesunkiai įkalbinėjo laivyno jūreivius įsileisti jį į laivą.

Jo verslo partneriu tapo kitas Kornelio studentas Bobas Milleris, su kuriuo jie kartu pardavinėjo automobilius, juvelyrinius dirbinius ir kvepalus turistams. Vėliau prie jų prisijungė mokesčių konsultantas Tony Pilaro ir buhalteris Allanas Parkeris. Tai leido iškelti jų verslą ir profesionalesnį lygį. Iki 1964 metų jų kompanija „Duty Free Shoppers“ turėjo daugiau nei 200 darbuotojų 27 pasaulio valstybėse.

Netrukus dėl Japonijos ekonominio bumo jų nedidelis verslas virto viena iš pelningiausių savo pobūdžio įmonių istorijoje. 1964 metais, Tokijo olimpiados metais, Japonija panaikino apribojimus turistų išvykimui į užsienį, įvestą po Antrojo pasaulinio karo ekonomikos atstatymui. Japonų turistai su pilnomis piniginėmis išskubėjo keliauti. Populiariausi buvo Havajai ir Honkongas. Ch. Feeney pasamdė naujų pardavėjų – simpatiškų japonių. O vėliau jis užpildė prekystalius konjaku, cigaretėmis ir odinėmis rankinėmis: japonai, pakvaišę dėl suvenyrų, pirko viską iš eilės savo draugams ir kolegoms. Netrukus Ch. Feeney pradėjo mokėti gidams, kad jie siųstų turistus į „Duty Free Shoppers“ parduotuves prieš jų kelionę į viešbutį.

Klientai iš Japonijos nešė didžiulį pelną, ir Ch. Feeney pasamdė analitikus, kad tie pateiktų prognozes, kuriuos miestus japonų turistai užtvindys ateityje. Ch. Feeney parduotuvės atsidarė Ankoridže, San Franciske ir Guame. Kitu jo taikiniu tapo smulkutė Saipano sala, kuris galėjo tapti populiariu paplūdimių kurortu japonams. Buvo tik vienintelė problemėlė: Saipane nebuvo oro uosto. „Duty Free Shoppers“ nusprendė investuoti 5 milijonus dolerių į jo statybas.

Agresyvi augimo strategija leido kompanijai užimti idealią nišą ekonominio sprogimo Japonijoje išvakarėse. Kaip teigia C. O'Clery, 1967 metais Ch. Feeney gavo 12 tūkstančių dolerių dividendus. O 1977 metais jau 12 milijonų! Ateinantį dešimtmetį Ch. Feeney uždirbs dar 334 milijonus dolerių dividendų, kuriuos jis investuos į viešbučius, parduotuves, drabužių gamintojus, o vėliau – į technologijų „startup'us“. Ch. Feeney iki šiol norėjo išlikti nematomas, tačiau tokias pinigų sumas nuslėpti tapo sunku.

1988 metais „Forbes“ numeryje su 400 turtingiausių amerikiečių reitingu buvo išspausdintas didžiulis straipsnis, kurioje buvo aprašytas Ch. Feeney kompanijos kelias į sėkmę. Autoriai papasakojo, kaip ji funkcionavo: apie „japonišką operaciją“, apie 200 proc. įkainius, 20 proc. rentabilumą ir metinių pardavimų augimo iki 1,6 milijardo dolerių. „Forbes“ vertinimu, Ch. Feeney parduotuvė „Waikiki“ kasmet atnešdavo 215 tūkstančių dolerių už vieną kvadratinį metrą ploto – dabartinėmis kainomis tai būtų 417 tūkstančių arba beveik 8 kartus daugiau analogiško „Apple“ parduotuvių pelno (54 tūkstančiai). „Mano reakcija? Na štai, dabar mes matomi“, – pasakoja Ch. Feeney. „Forbes“ Ch. Feeny įrašė į 31 vietą turtingiausių JAV žmonių sąraše, įvertinęs jo turtą 1,3 milijardo. Apie Ch. Feeney sužinojo visi.

Tačiau „Forbes“ dėl kai ko klydo. Pirma, jo turtai siekė gerokai daugiau nei 1,3 milijardo. Antra, jie jau nebepriklausė Ch. Feeney. Tik siauras artimiausių žmonių ratas žinojo, kad Ch. Feeney turtas – vos keli milijonai dolerių, ir kad jis net neturi savo automobilio. Slapto susitikimo su Malcolmu Forbesu metu Ch. Feeney darbuotojai bandė užglaistyti šį nesusipratimą, tačiau galiausiai nusprendė palikti viską taip, kaip yra. Ch .Feeney išsilaikė „Forbes“ reitinge iki pat 1996 metų.

Nors Ch. Feeney perdavė savo „Duty Free Shoppers“ dalį „The Atlantic Philanthropies“, jis nenustojo vystyti kompanijos. Likdamas „Duty Free Shoppers“ direktorių tarybos nariu, Ch. Feeney nuolatos siekė uždirbti kuo daugiau. Kadangi jo labdaros fondas turėjo savo dalį kompanijoje, jo veikla buvo nuolatos priklausoma nuo dividendų. Ir tai tapo problema, kai dėl karo Persijos įlankoje ir po jo sekusios pasaulinio turizmo nuopuolio, piniginiai „Duty Free Shoppers“ srautai sumažėjo. Po ekonomikos atsigavimo Ch. Feeney pradėjo įtikinėti savo partnerius būtinybe ieškoti kompanijai pirkėjo. Jis manė, kad geriausios „Duty Free Shoppers“ dienos praeityje, be to, jo fondui buvo reikalinga didelė laisvė.

Pagrindiniu pretendentu į Ch. Feeney kompanijos pirkimą tapo pasaulinis prabangos prekių pramonės lyderis – prancūzų holdingas „LVMH“ su vadovu Bernardu Arnaultu priešakyje. Alanas Parkeris beveik iš karto sutiko parduoti. Įtikinti T. Pilaro ir B. Millerį buvo sunkiau. Dvejus metus „Duty Free Shoppers“ savininkai ginčijosi tarpusavyje ir su B. Arnaultu dėl sandorio sąlygų. Kiekvienas iš jų pasamdė aukščiausios klasės teisininką. „Kaskart, kai aš matydavau eilinį advokatą, galvodavau: dieve mano, kiek mes mokame šiam vaikinui?“, – juokiasi Ch. Feeney.

1977 metais, kai Ch. Feeney ir kiti pardavė „LVMH“ savo „Duty Free Shoppers“ dalis, slapta labdaringa Ch. Feeney veikla buvo atskleista. Dėl sandorio Ch. Feeney veiklos anonimiškumas buvo prarastas, tačiau jis gavo įtakingų bendraminčių. B. Gatesas ir Warrenas Buffettas tvirtina, kad Billo ir Melindos Gatesų fondo bei fondo „Giving Pledge“ įkūrimui įkvėpė būtent Ch. Feeney.

„Chuckas dažnai kartoja, kad nei vienas iš mūsų neturi atsakymų į visus klausimus, – teigia B. Gatesas. – Tačiau aš galiu pasakyti, kad mums su Melinda pavyko su jo pagalba gauti atsakymus į daugelį klausimų.“ „The Atlantic Philanthropies“ iš esmės yra B. Gateso fondo pirmtakas. Jis užsiima labdara, kurioje iš kiekvieno paaukoto dolerio išspaudžiama maksimali nauda, ar tai būtų pagalba po žemės drebėjimo Haityje (250 tūkstančių dolerių), ar naujo medicinos centro statyba Kalifornijos universitete (290 milijonų).

Ch. Feeney daro taip, kad labdaringos įstaigos kovotų tarpusavyje dėl jo aukų, reikalaudamas aiškių ir konkrečių verslo planų. Jeigu projekte kažkas vyksta ne pagal planą, Ch. Feeney sustabdo finansavimą. Žadėdamas reikšmingas aukas, jis priverčia valstybę ir kitus aukotojus neatsilikti nuo jo. Pavyzdžiui, 1997 metais Ch. Feeney pasiūlė įnešti 100 milijonų dolerių į Airijos universitetų vystymą, tačiau tik su sąlyga, kad vyriausybė taip pat investuos reikšmingą sumą. Viskas taip ir gavosi: „The Atlantic Philanthropies“ įnašas, 226 milijonai dolerių, atnešė universitetinio švietimo vystymo sistemai 1,3 milijardo valstybinių pinigų.

Ch. Feeney neturi asmeninio automobilio, nors ir pripažįsta, kad gyvendamas Honkonge trumpai turėjo naudotą „Jaguar“. Jachtos jis irgi neturi, nes teigia, kad vandenyje jį pykina. Ch. Feeney nešioja „Casio“ laikrodį su guminiu dirželiu. Tiesa, jo buvusi žmona ir penki vaikai gyvena namuose, kainavusiuose daugybę milijonų dolerių: jie tarpusavyje pasidalino 140 milijonų iš „Duty Free Shoppers“ pardavimo. Tačiau pats Ch. Feeney gyvena butuose, priklausančiuose „The Atlantic Philanthropies“, Dubline, Brisbene ir San Franciske.

Ch. Feeney mąstymo ypatumai atsispindi ir tame, kaip jis moka mokesčius. Jis stengėsi jų išvengti nuo tos akimirkos, kai įkūrė verslą Lichtenšteine ir įregistravo savo holdingo kompaniją Bermuduose savo žmonos prancūzės vardu. Ir jam tai rūpėjo ne todėl, kad jis turėtų asmeninę naudą: tiesiog sutaupius iš mokesčių, galima daugiau atiduoti labdarai. Ch. Feeney taip formuluoja pagrindinę labdaros taisyklę: kad aukotum pinigus, nereikia laukti, kol tu pasensi. Geriau daryk tai dabar, kol tu pilnas energijos ir gali kažką pakeisti. „Turtingieji turi tam tikrus įsipareigojimus. – tvirtina Ch. Feeney. – Aš negaliu už juos nuspręsti, kur dėti pinigus, tačiau mano patarimas jums: leiskite juos protingai“.

Šių metų rugsėjo 6 dieną kiekvienas Airijos universitetas iškilmingai suteikia jam garbės daktaro laipsnį teisės srityje: toks apdovanojimas įteikiamas pirmą kartą istorijoje. O greitai Ch. Feeney Holivudo dėka turės galimybę apie savo idėjas papasakoti visam pasauliui. George'ą Clooney sudomino jo gyvenimo istorija, ir jis apmąsto filmo kūrimą. Į klausimą, koks aktorius galėtų jį suvaidinti, Ch. Feeney po ilgų apmąstymų atsakė: „Na, tikriausiai Danny De Vito.“

Aut. teisės: TV3

(3)
(0)
(3)

Komentarai (5)