Prie aštuonračio ir draugijos vairo: žemaičiai atkūrė unikalią važiuoklę (2)

2013-04-01

Kas galėjo pamanyti, kad Aštuonračio automobilio draugija, įkurta genialaus aštuonračio vežimo išradėjo Pšemislovo Neveravičiaus Šiauliuose prieš Pirmąjį pasaulinį karą, beveik po šimtmečio – 2007-aisiais – bus atkurta nedideliame Žemaitijos miestelyje – Nemakščiuose?

Užsispyrimas prikėlė iš užmaršties Gal šios draugijos pavadinimas taip ir būtų dūlėjęs tarp istorinių dokumentų, jeigu ne Dubravos eksperimentinės miškų urėdijos mechaniko Leono Tamulevičiaus, savaitgaliais grįžtančio į gimtuosius Nemakščius, užsispyrimas prikelti ją iš užmaršties. Tiesa, dabartinės draugijos pavadinimas kiek pakito – prieš penkerius metus ji įregistruota ne kaip Aštuonratės važiuoklės draugija. Bet tai esmės nekeičia. Pirmiausia Nemakščiuose mamos M.Tamulevičienės valdose atsirado kukliai pavadintas „Muziejuks“ su gausybe garsių tuomečių bendrovių„Deutz“, „Blakston“, „Krupo“ ir lietuviškos senovinės technikos agregatų, įvairiausių rakandų iš beveik visų žmogaus gyvenimo sričių. Tik įžengus akį patraukia ekspozicija, skirta pirmajam pasaulyje savaeigės aštuonratės važiuoklės išradėjui P. Neveravičiui. Joje – du paveikslai iš šio bajoro, laikiusio save lietuviu, buvusio dvarelio. „Muziejuke“ yra ir bajorų giminės herbas, aštuonračio brėžinių kopijos, kitų vertingų eksponatų. Sukūrė važiuoklės prototipą Pagal naujausius Leono rastus šaltinius, P. Neveravičius gimė 1858 m. rugpjūčio 12 d. Kurį laiką jis gyveno Pužų kaime, Julinų dvarelyje. Šis aukštojo išsilavinimo neturėjęs, tačiau neeiliniu konstruktoriaus talentu apdovanotas vyras praėjusio šimtmečio pradžioje sukūrė važiuoklės prototipą, kuriuo po pusės amžiaus naudojosi visų aštuonračių mašinų, pradedant kariškių naudojamais transporteriais ir baigiant astronautų mėnuleigiais, gamintojai.

Pagamino pirmasis pasaulyje Tai bene antras po įžymaus kito Raseinių krašto pasaulinio garso išradėjo K. Semenavičiaus (kartais Simonavičiaus. – Aut. pastaba), parašiusio laiką pralenkusį veikalą apie daugiapakopes raketas „Didysis artilerijos menas“, vyras, turėjęs pelnyti pasaulinę šlovę. Bet laikmetis viską surikiavo ne garsaus žemaičio naudai. 1907-ųjų spalį P. Neveravičius gavo Rusijos imperijos herbu pažymėtą patentą. Vokietijos pramonininkai, sužinoję apie šį P. Neveravičiaus išradimą, konstruktoriui už jį pasiūlė milžinišką sumą – 150 tūkst. aukso rublių. Ko gero, tuo metu už tokius pinigus bajoras būtų nusipirkęs Nemakščių miestelį. Deja, atsisakius bendradarbiauti su vokiečiais, viskas ir baigėsi. Viltis pradėti gaminti originaliąją važiuoklę sužlugdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kurio audrose aštuonratė buvo sunaikinta. Po karo išradėjas grįžo į Pužus. Dar kartą ėmėsi konstruoti mechanizmą, tobulesnį už pirmtaką. Naujuoju aštuonračiu P. Neveravičius bandė sudominti Lietuvos inžinierius, bet šie pareiškė, kad jis yra griozdiškas ir neatitinkąs pramonės raidos tendencijų – anuomet daugelis konstruktorių stengėsi sukurti kuo mažesnius automobilius. Tada P. Neveravičius kreipėsi į Anglijos patentų biurą Londone. Anglai pažadėjo aštuonratį užpatentuoti, tačiau paprašė tam tikros sumos pinigų ir paaiškinimų. Išradėjas net keturis kartus siuntė pinigų, bet 1931-aisiais sulaukė atsakymo, kad panašaus išradimo patentas išduotas Britanijos piliečiui. Ar britai apmulkino savamokslį konstruktorių iš Žemaitijos, šiandien sunku atsakyti. Tačiau nenuginčijama, kad P. Neveravičius pirmasis pasaulyje pagamino aštuonratę važiuoklę. Garsieji konstruktoriaus ratai įamžinti miestelio herbe ir vėliavoje. Naudojasi beveik visi gamintojai Aštuonratis dydžiu buvo dukart didesnis už įprastą vežimą, traukiamą arklių. Jis galėjo važiuoti dviem vyrams sukant išcentrinio rato rankenas. Sukuriama jėga per sliekinę pavarą buvo perduodama į priešpaskutinę važiuojamųjų ratų ašį. Keturi priekiniai ratai, gerokai mažesni už galinius, darant posūkį sinchroniškai pasisukdavo reikiama kryptimi, todėl visas pagrindas,nepaisant griozdiškų gabaritų, galėdavo apsisukti beveik vietoje. Tokiu principu veikiantį „tinginiu“ vadinamą mechanizmą šiandien naudoja beveik visi daugiaašių vilkikų ir puspriekabių gamintojai. Žemaičio išradėjo aštuonratis be didelio vargo įveikdavo nelygumus, galėjo važiuoti per griovius, išlaikydamas stabilų vežimą. Keliauti buvo galima toliau net subyrėjus vienam iš ratų. Pasakojama, kad 1910 m. pavasarį konstruktorius aštuonračiu nuvyko iš Nemakščių į Šiaulius. Bajoras sėdėjo ant vežime prie stalelio ir gurkšnojo arbatą. Sako, iš puodelio neištiško nė lašo.

Bičiuliai pagamino panašų vežimą Leono nepaleido mintis pagal išradėjo brėžinių kopiją, gautą iš šiauliečio dizainerio Viliaus Purono, pagaminti panašų į garsaus kraštiečio aštuonratį vežimą. Konstruodamas pritaikė kaizerinės Vokietijos linges, įmontavo senovinį „Blakston“ variklį. „Vienas, be bičiulių, nebūčiau sumeistravęs to vežimo“, – šypsodamasis sako Leonas. Bičiuliai – tai beveik 10-metį drauge ūkininkaujantys A. Bardauskas, J. Greičius, D. Mejeris ir V.Venckus. Šiuos darbščius vyrus 2009-aisiais pastebėjo Lietuvos televizijos laida „Gimtoji žemė“, apdovanodama Jorio – pavasarinio perkūno, atrakinančio žemę – statulėle „Už tai, kad visi kartu“. Aštuonratis vežimas tapo ne tik Nemakščių, bet ir rajono įvaizdžio dalele, net į pernykštę Kaziuko mugę Vilniuje, kur vyravo žemaičiai su savo krašto paveldu, bendraminčiams padedant buvo „nuriedėjęs“. Draugijos veikla Eilės ir skrajos mintys tarsi įsipina tarp senovę menančių muziejinių vertybių, draugijos nariams švenčiant Naujųjų metų, Kovo 11-osios ir kitas šventes. Kiekvienas narys įneša didesnį ar mažesnį indėlį į bendrą veiklą, malonu jausti jų draugišką petį, ypač vyriausiojo bičiulio Antano Bardausko, perkopusio 80-metį. Mėgstamos ir išvykos – bičiuliai trijų vasarų savaitgaliais Dzūkijoje Ūlos upe baidarėmis yrėsi. Vyksta į šį svetingą kraštą, nes ten šviesios atminties Alfonso Tamulevičiaus tėvonija. Pernai aplankė Lietuvos aviacijos muziejų Kaune. Dvejus metus L. Tamulevičiaus vadovaujama draugija rengė šventes miestelio bendruomenei. Prieš ketverius metus išradėjo P. Neveravičiaus gimtinėje Pužų kaime, prie keliuko į Julinų dvarelį, pastatytas paminklinis akmuo, o pernai, prasidėjus Tarptautiniams muziejų metams, Leonas pakvietė nemakštiškius į naujomis ekspozicijomis praturtėjusį muziejuką. Ypač vertinga ekspozicija miškininkams „Tegul ošia giria amžinąją pasaką apie seno miško ir žmogaus meilę“. Ją padėjo įrengti ilgametis Viduklės girininkijos girininkas K. Tamašauskas, perdavęs Leonui labai vertingų nuotraukų. Draugija prižiūri ir garsaus aštuonračio išradėjo amžinojo poilsio vietą Nemakščių kapinėse.

„Muziejuką“ aplanko ir užsieniečiai

Niekuo iš kitų Lietuvos miestelių neišsiskirtų ir Nemakščiai, jeigu keliaudamos autostrada „Muziejuko“ neaplankytų mūsų krašto ir užsieniečių delegacijos, ypač senjorų amerikiečių.

2011 m. užsuko 50, o 2012 m. – 70 grupių. Kiekvienoje – po 16–18 žmonių. Užsieniečius šiltai sutinka idealiai sodybą tvarkanti jos šeimininkė M. Tamulevičienė su draugijos nariais Irena ir Juozu Bertašiais. 

„Muziejuko“ atsiliepimų knygose – daugybė nuoširdžių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš tolimosios Indijos, Pietų Korėjos, JAV, Vokietijos ir kitų Baltijos šalių atvykusių lankytojų įrašų.

„Muziejuks“ – pavyzdingas objektas

Šiemet Draugijos penkmečio šventėje daugiau kalbėta apie ateities sumanymus. Pavasarį minint garbaus išeivio kraštiečio, Australijos lietuvio prelato Petro Butkaus 20-ąsias mirties metines L. Tamulevičius pakvies į „Muziejuke“ rengiamą ekspoziciją apie dvasininkus. P. Butkus – bene vienintelis lietuvis, 1982 m. apdovanotas Anglijos karalienės Britų imperijos ordinu. Kilnus kraštietis gimtajam kraštui po mirties skyrė didelę auką – jis Nemakščių Švč. Trejybės bažnyčios svarbiausias fundatorius. Šventoriuje – ir prelato kapas.

Neseniai L. Tamulevičiui dvasininko bičiulis Antanas Kramilius iš Australijos atsiuntė P. Butkaus pastatomą kryželį, rankinį laikrodį, vertingų nuotraukų apie lietuvių bendruomenių ir Sidnėjaus katalikų asociacijų veiklą, Lietuvių rašytojų sąjungos pažymėjimą. 

„Muziejuke“, kuris pernai pripažintas gražiausiai tvarkomu kultūros paveldo objektu, šiemet atsiras lentynėlė garsiems Žemaitijos didžiavyriams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui jų legendinio skrydžio per Atlantą ir žūties 80-mečiui paminėti.

Turinys

  • Redakcijos skiltis
    Laisvės akibrokštai 8 
  • Nemirtingo žingsnio taktu
    Just. Marcinkevičius. Žodžio sonetas 10
  • Ta akimirka žavinga
    Masyviausias Lietuvos medis 11
  • Miškas ir mes
    A. Kvedarienė. Urėdiją pakėlė nauja technika 12
    ...O lapai seni 17
    Kas naujo pasaulyje 19
  • Pokyčių verpetuose
    S. Kuzma: “Mes labai supaprastiname meną” (III) 20
    L. Rumbutytė. Žvėries tako neužtversi 22
  • Savas miškas
    L. Rumbutytė. Kai turimas turtas tampa darbu 26
    D. Srėbaliūtė. Devynių auklių sindromas 28 
  • Pažintis
    A. Dačkevičius. Prie aštuonratės ir draugijos vairo 32
    D. Bartkienė. Pakerėtas sparnuočių gyvenimo 35 
  • Verslas
    P. Šaltupytė. Lietuvių medžio verslininkų mokymai Bavarijoje 38
    J. Janulaitis. Naujasis ES importo reglamentas 40
    A.Morkevičius. 2012 m. apvalios medienos rinka 42
    D. Srėbaliūtė. “Ligna”:”Iš medžio – dar daugiau” 44
    Medienos rinkos apžvalga 47
  • Technika
    D. Pociuvienė. Be baimės nusipirkti katę maiše 52 
  • Medžioklė
    V. Ribikauskas. Krykštės ir gaigalai 54
  • Knygų lentyna
    Lietuvos paukščių pažinimo vadovas 56
  • Mūsų žosmė
    A. Pletkuvienė. Netinkamai pavartoti žodžiai (III) 56 
  • Mano medis
    H. A. Čigriejus: “Medis – tai visas gyvenimas” 57 
  • Pirma buvo žodis
    N. Rasimas. Ne kiekviena teisinė valstybė yra demokratiška 58 
  • Būkime sveiki
    A. Malovičko. Dar šis tas apie daktarą iš daržovių lysvės 60 
  • Darbų medis
    K. Bendžiūtė. Miškuose atbunda ir paukščiai, ir kenkėjai 62
    L. Rumbutytė. Ne už kalnų miškasodis 64
  • Kelionės
    N. Petrošiūtė. Siamo karalystė – Tailandas (II) 70 
  • Raudonoji knyga
    Uldukas 73
  • Jaunuolynas
    V. Kasperavičienė. Girionių kolegija eina teisinga keliu 74
  • Laisvalaikis
    N. Petrošiūtė. Žemaičių šviesuolio patarimas – “Nesinervoti” 76
  • Juokai
    Už gudriausius yra gudresnių 79

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"
Autoriai: Algirdas Dačkevičius

(5)
(0)
(0)

Komentarai (2)