Privažiavo. Kaip Rusijos propaganda gąsdina bėgliais Europą (92)

2015-09-08

Jau savaitę provalstybinėje TV ir radijuje galioja nauja nuostata: „Europą užplūdo pabėgėlių srautai, Europa stengiasi priešintis migrantų antplūdžiui, tai Europos galas“. Skleidžiantiems tokias nuostatas, ši idėja atrodo realistiškesnė už ankstesnes, tačiau neišsipildžiusias „Europos žlugimo dėl Graikijos pasitraukimo iš ES“. Greito žlugimo linkėjimas Europai – pastarųjų metų, nuo sankcijų įvedimo, propagandos leitmotyvas. Per metus nuskambėjo bent dešimtis variantų: pradedant referendumu Škotijoje ir Katalonijoje ir baigiant „Charlie Hebdo“. Ir kas kartą Europos griūtis būdavo atidedama. Dabar visos viltys dedamos į pabėgėlius.

Politologai įprastai kartoja: „Amerika bombardavo, o Europa dabar pabėgėlius priima… Amerika tokiu būdu nori Europą kontroliuoti…“ (Netgi „kracho“ klausimuose vietinė politologija nesuteikia Europai subjektyvumo teisės: neįmanoma įsivaizduoti, kad Europa turi savo valią, netgi vykstant kataklizmams). Provalstybinėje stotyje politologas dalinasi įspūdžiais: „Neseniai atsidūriau Prancūzijoje… ir nustebau, kad gatvėse neprancūzų jau daugiau, nei prancūzų“.

Propagandistams dabar rodosi, kad Europos reakcija į pabėgėlius gali būti tik viena: siaubas, panika, isterija

Toks propagandos nusistatymas, be abejo, yra nuosavų migrantų baimių sublimacija. Rusijos gyventojams tai įprasta tema – jis pats jaučia iracionalią svetimų baimę. Savo ruožtu, šią baimę išugdė ilgametės pačios [propagandos pastangos. Iki Ukrainos įvykių, svetimų baimė buvo pagrindinė „konsoliduojanti grėsmė“. Propagandistams dabar rodosi, kad Europos reakcija į pabėgėlius gali būti tik viena: siaubas, panika, isterija.

Tačiau sprendžiant pagal veiksmus, Europos iš tiesų tai negąsdina. Žodis „baimė“ netinka.

Taip, Europa „susirūpinusi migrantų problemomis“, tačiau čia susirūpinimą reikia suprasti ne diplomatine, o tiesiogine prasme. „Senoji Europa“ susirūpinusi tuo, kaip parodyti pavyzdį „naujajai“, bandančiai atsitverti nuo problemos tvoromis; tai tikrai kelias į niekur. Habermasas viename savo darbe rašė, kad savanoriškasis judėjimas, kaip alternatyva valstybei – viena iš Europos vilčių ir pasirodė teisus. Skaitome, kaip savanoriai sutinka migrantus stotyse, dalina jiems vandenį ir maistą. Tai ir yra „rūpestis“ – rengtis, stengtis, dėti pastangas, o ne sėti paniką.

Dabar Europa sprendžia ne tik ir ne tiek migrantų problemą. Ji sprendžia vertybių problemas. Europą gąsdina ne tiek migrantų srautas (galų gale, Europa su tuo gyvena jau daug metų), kiek pavojus, kad jie pavirs antros rūšies žmonėmis. Hannah Arendt savo knygoje „Totalitarizmo ištakos“rašė, kad pirmasis žingsnis link nacizmo buvo po Pirmojo Pasaulinio karo ir imperijų griūties atsiradusi daugybė pabėgėlių, beje, tarp kitų, ir iš Rusijos, kurie siūbtelėjo į Europą – ir tapo ten antrarūšiais žmonėmis: be pilietybės, kartais su Nanseno pasais, tačiau vis vien su mažesnėmis teisėmis, ar, žiū, ir išvis beteisiai.

Tuometinės Europos vyriausybės problemos spręsti neskubėjo – visų pirma teisinėje plotmėje, o didelio skaičiaus tokių žmonių atsiradimas tapo precedentu. Taip Arendt nuomone, atsirado „valstybinis dviveidiškumas“, tapęs grėsminga dirva nacizmui – gerokai iki jo pasireiškimo.

Europa nenori karoti praeities klaidų. Pabėgėlius priimti negana – juos reikia priimti taip, kad būtų apgintos jų teisės. Be viso kito, būtent dėl to Europos Sąjunga skatina pabėgėlius paskirstyti tolygiai.

Tačiau Europoje nėra propagandos, ir todėl gyventojas gali rinktis: būti blogesniu, nei yra, ar tapti geresniu

Svetimšalių baimė – natūrali fobija ir nieko keisto, kad dalis Europos visuomenės artimiausiuose rinkimuose palaikys vietinius dešiniuosius – netgi ne todėl, kad pritaria antihumaniškiems, segregaciniams šūkiams, o vardan protesto, todėl, kad, kaip jie galvoja, vyriausybė negali „išspręsti problemos“. Be abejo, tokių žmonių Europoje pakanka. Tačiau Europoje nėra propagandos, svarstančios ne žmogiškomis, o „liaudies masių“, istorijos varžtelių kategorijomis.

„Europą užpildo imigrantai, jų vis daugėja… Į Miuncheno stoties aikštę atvyksta pabėgėliai… didžioji masė atvyksta persėdusi Vienoje…“ – Rusijos naujienose migrantai pateikiami kaip beveidė masė, užtvindysianti ir prarysianti Europą.

Tokie kataklizmai – dar ir pilietinės visuomenės stiprumo patikrinimas. Ir ta bendrija geba kurti stebuklus. Drezdene, Vienoje, kituose miestuose, žmonės eina į migrantų palaikymo demonstracijas. Rugpjūčio 31 dieną Vienoje apie 20 tūkstančių žmonių išėjo su devizu „Būti žmogumi Austrijoje“, su lozungais „Žmogiškumas svarbiausia“ ir „Sveikiname musulmonus ir pabėgėlius“. Radijo stoties „Vesti FM“ vedantysis negali suvaldyti nuoširdžios nuostabos: „Be kodėl? Juk tai iracionalu!.. O tie žmonės pasirengę, kad jų mokesčiai eis tų pačių migrantų palaikymui?“

Laido vedėjui Rusijoje, susigyvenusiam su tuo nacionaliniu pragmatizmu („kodėl atvykėliai gyvens už mano pinigus?“), sunku suprasti, kad motyvas gali būti ne vien išskaičiavimas, bet ir paprasta, žmogiška užuojauta. Žmonės iracionaliai reiškia solidarumą su kitais žmonėmis, nepažįstamais ir nelaimingais, nukentėjusiais kažkur toli – nepaisydami naudos sau, logikos, egoizmo, natūralios svetimšalių baimės.

Štai BBC reportažas: palaikiu laiveliu, tiksliau, ant lentos, plaukia pabėgėliai iš Sirijos: jie vyksta į Lesbo salą. Plaukė savaitę. Vienas iš pabėgėlių pasakoja korespondentui: „Žinote, mūsų valtyje buvo ir krikščionys ir musulmonai. Mes visi meldėmės, visi kreipėmės į dievą su vienu prašymu: kad jis mus saugotų“.

Andrejus Archangelskis, žurnalistas

Kitaip, nei rusiška propaganda, Vakarų žiniasklaida savo žiūrovų ir klausytojų negąsdina. Jie rodo, kad migrantai, pabėgėliai – tokie pat žmonės. Nekaltai kenčiantys. Suprantama, toks reportažas veikiau sukelia užuojautą, nei neapykantą ar baimę.

Kai mus gąsdina „migrantų antplūdžiu“, tai pamiršta, kad pabėgėliai taip pat atlieka ir vertybinį pasirinkimą. Ką bekalbėtume apie Europą, išsigelbėjimo jie visgi ieško būtent ten. Ir jiems žinomas „Sodomos karalystės“ mitas akimirksniu byra, vos tik tenka praktiškai nuspręsti. Kiek bebūtų šaipomasi iš „žmogaus teisių“ ir tolerancijos, o visgi būtent šios sąvokos kyla nelaimingo, karo genamo žmogaus galvoje. Visai gali būti, kad šiomis teisėmis kai kas pasinaudos grynai iš išskaičiavimo ar netgi blogais tikslais. Bet visgi būtent tos vertybės skatina žmones, perplaukiančiais jūras palaikėmis lentomis, savaitėmis laukiančiais, kada gi horizonte pasirodys krantas.

Андрей Архангельский
slon.ru

Aut. teisės: Input.lt

(30)
(16)
(14)

Komentarai (92)

Visi šio ciklo įrašai