Kaip atsitraukimas „žaliuoju koridoriumi“ Ukrainoje virto tikromis skerdynėmis: „pėsčiuosius jau šienavo pragariška įvairių tipų ginklų ugnis, bet tikras pragaras mūsų dar laukė“ (4)

2018-01-13

„Kariai traukėsi per laukus prie mūsų. Ne visi išsigelbėjo, nes pėsčiuosius šienavo pragariška įvairių tipų ginklų ugnis. Bet tai buvo tik pradžia... Tikras pragaras mūsų dar laukė“, – atsiminimų knygoje „Ilovaisko dienoraštis“ rašo Romanas Zinenko.

Ši „Briedžio“ išleista knyga bus pristatyta Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sausio 15 d. 17.30 val. Renginyje dalyvaus publicistas, vertėjas, filmų kūrėjas, Ukrainos problematikos žinovas Jonas Ohmanas ir Rytų Europos studijų centro analitikas Vytautas Keršanskas. Su ukrainiečiais žurnalistais bus tiesioginis teletiltas iš Kijevo „Skype“ programa.

Prieš pristatymą pateikiame knygos ištrauką.

* * *

Pranešė, kad maršrutas drieksis „žaliuoju koridoriumi“ – atsitraukimo kelias sutartas su mūsų grupuotę blokavusių Rusijos dalinių vadovybe. Buvome įspėti nepasiduoti galimoms provokacijoms. Įsakyta nešaudyti!

Kai kurie automobiliai buvo paženklinti baltomis vėliavomis, o kovos mašinų pabūklai ir kulkosvaidžių vamzdžiai demonstratyviai pakelti. Tai buvo ženklas, kad kolona nesirengia kautis, o pagal susitarimą traukiasi „žaliuoju koridoriumi“.

Atvykę į Mnohopilję susitikome su mūsų bataliono vado grupėmis. Čia jos įsikūrė, kai buvo atakuotos tarp Kutejnykovės ir Ilovaisko. Mnohopiljėje koloną pasuko, nes maršrutas turėjo eiti kelis kilometrus vakariau nuo Mnohopiljės esančios Ahronominčnės gyvenvietės.

Čia mūsų kolona sustojo. Rusų pusė iškėlė naujus reikalavimus, tad mūsų vadovybė aptarė sąlygas. Apie ką tartasi, kaip ir apie tų derybų rezultatus žiniasklaidoje jau daug rašyta, todėl prie publikuotos oficialios informacijos neturiu ko pridurti. Remiantis oficialiais pranešimais, rusai reikalavo palikti visą techniką ir ginkluotę. Kariai turėjo atsitraukti, nešini balta vėliava, be ginklų.

Kol tęsėsi derybos, sėdėjome savo transporte. Staiga prasidėjo minosvaidžių apšaudymas. Kiemuose besiknaisioję gyventojai akimirksniu išsilakstė po rūsius.

Kariai pabiro iš transporto ir sugulė pakelėje esančiose priedangose. Kas susirado patogią vietelę apgriautame pastate, kas išsitiesė šalikelėje. Parduotuvės durys buvo atviros, bet personalo nebuvo. Kai kurie kariai, slėpęsi ten nuo apšaudymo, pasipildė vandens ir sulčių atsargas.

Mūsų grupė sugulė ant pakelės šlaito. Po keliu buvo nutiestas betoninis nutekamasis vamzdis, tad, apšaudant smarkiai, galėjome pasislėpti jame. Greta buvo mūsų vadai Gostiščevas ir Pečenenka.

Viačeslavas Petrovičius turėjo kariuomenės raciją. Bataliono vadui jis pranešdavo, kad mus apšaudo minomis, reikalavo apie tai informuoti kitą derybininkų pusę. Taip pat teiravosi naujų nurodymų, klausinėjo, kaip elgtis kariams.

Balsas per raciją pranešė, kad padėtis tikslinama. Kariams būti pasiruošusiems viskam, bet pirmiems nešaudyti. Tiesą sakant, šaudyti nebuvo į ką. Priešo minosvaidžiai pliekė už kelių kilometrų, o pėstininkai ir technika mūsų nepuolė. Taip pat įsakyta imtis visų saugumo priemonių. Transportas turi būti parengtas judėti, bet tokio įsakymo kol kas nebuvo.

Derybos kaip ir Ahronomičnės apšaudymas tęsėsi. Ataką priešas surengė veikiau norėdamas paskubinti, o ne žudyti. Negalėčiau užtikrintai tvirtinti, bet duomenų, kad per šį pusvalandinį apšaudymą kas nors nukentėjo, nebuvo.

Priedanga pakelėje Denui pasirodė nepakankamai saugi, tad jis, gavęs pulkininko leidimą, įsakė mūsų grupei lipti į automobilį ir kiek pavažiuoti ieškant saugesnės vietos.

Tokią vietelę radome už 200 metrų nuo mūsų pirmojo sustojimo. Kairiau nuo kelio buvo traktorininkų brigados dirbtuvės. Atidarę vartus įvažiavome į teritoriją. Halką įvarėme į remonto cechą. Slėptuvė buvo kur kas patikimesnė nei atvira vieta pakelėje. Žinoma, nuo tiesioginio artilerijos sviedinio pataikymo ji neišgelbėtų, bet sienos bent garantavo priedangą nuo skeveldrų, jei šalimais pradėtų kristi minos.

Po kurio laiko per raciją pranešė, kad kolonai reikia ruoštis judėti. Išvarėme halką iš cecho ir, norėdami prisidėti prie kolonos, išvažiavome į kelią. Tuo metu mūsų koloną papildė keli tankai, BMP ir transportas su kitų padalinių kariais.

Ahronomičnės apylinkių apšaudymas tęsėsi. Prisiartinę prie „smėlinio“ girdėjome, kaip su derybininkais susisiekęs generolas Chomčiakas reikalavo tartis dėl visiško ugnies nutraukimo ir informacijos apie derybų eigą. Jam atsakyta, kad kita pusė delsia, nes laukia savo vadovybės nurodymų. Prašė palaukti dar penkiolika minučių.

Suprasdamas, kad jo vadovaujamos pajėgos atsidūrė atviroje vietovėje ir yra apšaudomos minomis, generolas pareiškė negalintis tiek laukti ir įsakė judėti. Kolona su keliais tankais priešakyje pajudėjo iš Ahronomičnės. Nuvažiavę apie kilometrą tankai pasuko į kairę kaimo keliu tarp didelio lauko ir medžių juostos. Kolona važiavo paskui juos.

Sekiau automobilį priekyje ir neatsilikau. Kai kuriuose ruožuose kelias buvo pilnas nuvirtusių medžių. Kitur judėti trukdė sprogimų išmuštos duobės, jas turėdavome aplenkti. Traukimąsi iš apsupties lydėjo minosvaidžių šūviai. Netgi pasirodė, kad į vieną mūsų automobilį pataikė mina, nes apvažiavome degančią transporto priemonę.

Halkas gana lengvai įveikdavo technikos vikšrais suartą žemę, o štai kai kurie lengvieji automobiliai važiuoti nepajėgė. Kariai juos stumdavo prieš kiekvieną didesnę kliūtį. Daugelis automobilių pakeliui sugesdavo. Tada jų įgulos sulipdavo į kitą transportą ar sėsdavo ant šarvuočių pasiėmę tik ginklus ir kai kuriuos būtiniausius daiktus. Judėjimą stabdančius automobilius aplenkdavome ir pasivydavome kitą, priekyje važiuojančią transporto priemonę.

Karšta rugpjūčio saulė kilo vis aukščiau, darėsi tvanku. Šoninių durelių halke nebuvo, bet buvo vidinės šarvuotos, kurias uždarėme saugodamiesi nuo kolonos keliamo tiršto dulkių debesies. Kad neiškeptume, įjungiau kondicionierių.

Papasakosiu apie dar vieną halko ypatybę. Priekinės keleivio durelės neatsidarydavo. Kažkuriuo metu spynelė pradėjo užsikirsti, tad ėmėmės kai kurių konstrukcinių pakeitimų. Priekinę keleivio sėdynę apsukome į kitą pusę, todėl Denas visuomet važiuodavo nugara į priekį. Ši padėtis buvo gera tuo, kad jis visuomet galėjo iššokti pro atidarytas antrąsias šonines dureles.

Po kurio laiko dešiniau nuo kelio išvydome kovos mašinas ir sunkvežimius. Sunkvežimių numeriai buvo uždengti, o šarvuočių – uždažyti. Jau nepamenu, kaip atrodė jų skiriamieji ženklai, bet anksčiau tokio ženklinimo matyti neteko. Čia pat stovėjo kariškiai be jokių skiriamųjų ženklų. Jų uniforma atrodė kažkaip blankiai. Nebuvo kokardų, spalvingų ševronų, „Georgijaus juostelių“, kurias taip mėgo „sukilėliai“. Visi kariai jauni, lyg būtų mobilizuoti.

Vieni buvo įsikūrę apkasuose, kiti sėdėjo ant prie šarvuočių suguldytų sviedinių dėžių, treti stovėjo nuošaliau ir stebėjo judančią mūsų koloną. Kažkas į ją žvelgė iš apkasų, nukreipęs į mus ginklą. Nelabai kreipiau dėmesį į smulkmenas ir šių karių reakciją, nes žiūrėjau į judantį prieš mus automobilį.

O štai vaikinai, halko keleiviai, turėjo galimybę geriau nužvelgti šį pirmą sutiktą priešo padalinį. Vieną iš daugelio, apsupusių mus Ilovaiske. Vieni atkreipė dėmesį mongoliškus veidus, kiti net spėjo parodyti vidurinį pirštą tokiu pat būdu mus „pasveikinusiems“ kareiviams.

Matė tuščias minosvaidžių užtaisų dėžes, gulinčias prie Rusijos karių apkasų bei technikos. Kai kurie vaikinai spėjo, kad tai buvo viena iš Ahronomičnę apšaudžiusių baterijų. Vėlesni mūsų karių, kuriems teko bendrauti su „žaliaisiais žmogeliukais“, liudijimai patvirtino Rusijos kariuomenės technikos, ginkluotės, kareivių ir karininkų buvimo Ukrainoje faktą.

Prieš išvažiuojant iš Ilovaisko tvirtai tikėjau, kad mums leis nekliudomai pasitraukti. Visą naktį tęsęsis ugnies nutraukimo režimas, kurio laikėsi ir smogikai, leido viltis, kad jie suteiks tokias pačias saugumo garantijas ir judant „koridoriumi“. Bet po Ahronomičnės apšaudymo minomis pradėjau abejoti. Išvažiavus iš pirmo apsupties žiedo, priešas išsisklaidė. Rusijos kariai nerodė jokios išorinių agresijos požymių ir tai teikė vilties.

Sunku pasakyti, kodėl pirmoji priešo pozicija mūsų neapšaudė. Galima tik spėlioti. Galbūt elgesiu „mums nusispjauti“ pasižymėję okupantai nesuderino veiksmų, o gal jų vadas tuomet negavo įsakymo atverti ugnį, nes vis dar vyko derybos, galutinio įsakymo nebuvo, taigi imtis iniciatyvos rizikuojant savo kailiu niekas nepanoro.

Sprendžiant iš to, kas nutiko po pusvalandžio, galiu tik numanyti, kad mus praleidusios priešakinės pozicijos pranešė apie kolonos judėjimą, o toliau buvę daliniai gavo aiškų įsakymą mus likviduoti. O galbūt iš pat pradžių buvo sumanyta pro pirmąją liniją praleisti be mūšio užkertant kelią galimam atsitraukimui? Gali būti daug spėjimų. Tiesą žino tik Viešpats ir Rusijos Federacijos gynybos ministerijos Generalinis štabas.

1 | 2

(49)
(5)
(44)

Komentarai (4)

Visi šio ciklo įrašai