Kai kurie mokslininkai ragina boikotuoti Nobelio premiją: kas nutiko su prestižiskiausiu mokslo apdovanojimu, kodėl Alfredą Nobelį sukrėstų tai, kas vyksta ir ką būtų galima padaryti? ()

2019-08-25

Amerikiečio fiziko Briano Keatingo knyga „Losing the Nobel Prize: A Story of Cosmology, Ambition, and the Perils of Science's Highest Honor 1st Edition“ – viena iš ryškiausių knygų, nagrinėjančių Nobelio premijos fenomeną ir jos įtaką šiuolaikiniam mokslui. Autoriaus požiūryje į premiją yra ir emocinė pusė, ką B.Keatingas iš karto sąžiningai pripažįsta įžangoje.

„30 metų buvau užhipnotizuotas jos auksinio spindesio. Sukūriau nobeliškos garbės vertą eksperimentą, tačiau medalis išslydo iš rankų. Šios svajonės žlugimas išlaisvino mano, kaip mokslininko, dvasią. Aiškiai išvydau, kad šis apdovanojimas visai ne dieviškas patepimas, o žmogaus rankų darbas, tad nėra tobulas“. Vis dėlto pyktis ir nuoskaudos kartėlis neapibrėžia jo knygos dvasios. Tema perdėm sudėtinga, kad apie ją būtų mąstoma taip šališkai.

„Nobelio premija, kaip ir medalis, turi tris puses, – rašo B.Keatingas. – Aversas, teigiama pusė, perduoda pagarbą mokslui ir mokslininkams. Reversas, neigiama pusė, rodo, kaip ji kenkia bendradarbiavimui ir provokuoja aršią konkurenciją dėl ribotų išteklių. Galiausiai nestabili briauna simbolizuoja jos neapibrėžtą ateitį šiuolaikinio mokslo pasaulyje. Daugelis jaunų mokslininkų dabar klausia savęs: ar Nobelio premija nėra padirbta moneta?“

Nobelis pašiurptų?

Jis teigia, kad jei Alfredas Nobelis grįžtų, jį sukrėstų, kaip nutolome nuo jo svajonės apie taikesnį ir teisingesnį pasaulį, kurio sukūrimą jo premija turėjo skatinti. Per pirmuosius 100 savo egzistavimo metų Nobelio Taikos premija ne kartą skirta karo kurstytojams ir atviriems teroristams; ekonomikos premija, kurios Alfredas niekados nesteigė, virto itin politizuotu institutu; literatūros premija skirta populiariam muzikantui; o chemijos premijos – Nobelį, kuris pats buvo chemikas, tai tikriausiai papiktintų labiausiai – skirtos biologams. Ką pasakytų Alfredas apie tokį savo paskutinės valios išpildymą Nobelio fondo testamento vykdytojams?

Alfredas Nobelis siekė pritraukti dėmesį į mokslą, o ne paversti mokslininkus milijonieriais ar įžymybėmis
Ištyrus garsiausią testamentą palikimo tvarkymo požiūriu, veikiausiai galima būtų tarti, kad Nobelio fondas daugeliu prasmių savo darbą atliko puikiai. Jis gerokai išaugino jam patikėtą kapitalą, taip užtikrindamas stabilų kasmetinį premijos sumų augimą. Dabar premijos prestižas yra rekordiškai aukštas. Tiesioginę apdovanojimo ceremonijos transliaciją stebi milijonai žmonių iš viso pasaulio.

Bet ar Alfredas savo pomirtinę dovaną skyrė tam? Premijos motyvacinė galia ne kartą patvirtinta, tai yra praktiškai akivaizdus efektas. Nobelio premijos istorijos specialisto Burtono Feldmano nuomone, XX amžiaus pradžia buvo išskirtinai palankus metas mokslo premijai steigti, kai „šiuolaikinio mokslo, tampančio vis menkiau suprantamu plačiajai publikai, epochos pradžia sutapo su energingu žiniasklaidos augimu ir plėtra“. Nurodydamas paskirstyti pajamas iš savo kapitalo geriausiems mokslininkams, gydytojams, aktyvistams ir rašytojams, Alfredas Nobelis siekė pritraukti dėmesį į mokslą, o ne paversti mokslininkus milijonieriais ar įžymybėmis.

Pakeistas testamentas

Tačiau pažvelgus giliau, aiškėja, kad skiriant premijas, retai, jei iš viso kada nors, griežtai laikomasi faktinių testamento sąlygų. Negana to, per pastarąjį šimtmetį jame padaryta nemažai pakeitimų, iš kurių, B.Keatingo siūlomos reformacijos požiūriu, svarbiausi yra trys.

Pirmoji modifikacija atlikta, praėjus vos pusantro dešimtmečio nuo premijos įkūrimo, kai kasmetinių laureatų skaičius apribotas iki trijų. Testamente rašoma, kad premiją gali gauti tik vienas žmogus – ir iš pirmo žvilgsnio Nobelio fondas, nusprendęs apdovanoti tris mokslininkus, pasielgė kilniai. Tačiau, kaip nurodo Elisabeth Crawford, remiantis pradiniais Nobelio fondo nuostatais, veikusiais 1901–1915 metais, galėjo būti keletas nugalėtojų (kaip iki šiol taikos premijos atveju), laureatų skaičius neapribotas vienu, dviem ar trimis.

Antrasis - ir, kaip bebūtų keista, daugiausiai ginčų sukėlęs – pakeitimas buvo atliktas 1968 metais, kai buvo įteikta pirmoji Nobelio premija ekonomikos mokslų srityje. Vėliau ji pervadinta į Alfredo Nobelio atminimo Švedijos nacionalinio banko ekonomikos mokslų premiją. Kodėl? Nes ji pavirto „PR instrumentu, kurį ekonomistai naudoja savireklamai“, mano Peteris Nobelis. Tačiau ši premija ir toliau klaidingai vadinama Nobelio ekonomikos premija, o jos laureatai dievinami lygiai taip, kaip ir penkių originaliųjų Nobelio premijų.

Trečiasis esminis pakeitimas atliktas 1974 metais, kai Nobelio komitetas uždraudė premijas skirti po mirties. Kodėl vienos Nobelio premijos skyrimo taisyklės keičiasi, o kitos lieka nepajudinamos? Kodėl skirtingų sričių apdovanojimams taikomos skirtingos taisyklės? Suprantama, visu tuo užsiima žmonės, o mes iš prigimties esame subjektyvūs, teigia B.Keatingas. Laureatai renkami ne specialiais sudėtingais algoritmais, kuriais būtų galima įvertinti kiekvieno mokslininko indėlį, vadovaujantis kokiu nors kompleksiniu rodiklių rinkiniu – tokio šimtaprocentinio objektyvumo mechanizmo nėra.

Niekados anksčiau tokia maža žmonių grupė nedarė tokio milžiniško poveikio žmonijos požiūriui į mokslą.
Robertas Friedmanas savo knygoje „The Politics of Excellence“ pavaizdavo Nobelio komitetą kaip kaprizingus sąmokslininkus, šį institutą naudojančius „vardan savęs pačių ir idėjų, kuriomis jie tiki, populiarinimo“. B.Keatingas su kolegomis teigia vertinantis jį pagarbiau: beveik visi jo kalbinti fizikai sutinka, kad dauguma laureatų savo apdovanojimų nusipelnė. „Kai Komitetas elgiasi teisingai, viskas puiku. Tačiau nepakeliamai sunku regėti, kai Komitetas priima šališkus sprendimus arba laikosi atsitiktinių apribojimų, labiau besirūpindamas įstatymo – savo, o ne A.Nobelio – raidės, o ne testamento dvasios. Niekados anksčiau tokia maža žmonių grupė nedarė tokio milžiniško poveikio žmonijos požiūriui į mokslą. Tačiau tokia valdžia reiškia ir milžiniškus etinius įpareigojimus“, – rašo B.Keatingas.

Buvo ir nacionalizmo, ir rasizmo

Pastarąjį kartą esminiai pakeitimai Nobelio fondo Nuostatų pakeitimai atlikti beveik prieš 50 metų. Net JAV Konstitucijoje retkarčiais daromos pataisos, siekiant suderinti tėvų-įkūrėjų ketinimus su šiuolaikinio pasaulio realijomis. Alfredas Nobelis, pats buvęs vizionieriumi, be abejo, pritartų, kad jo palikimas liktų „gyvu“ dokumentu, atsinaujinančiu drauge su pačio mokslo progresu ir toliau teigiamai veiktų žmoniją.

Tai, kad XIX amžiuje įsteigta premija ir toliau gerina populiarumo rekordus ir XXI amžiuje, liudija jos patrauklumą mokslininkams ir net su mokslu nesusijusiems žmonėms. Pirmaisiais gyvavimo metais premija turėjo ir nacionalizmo, ir atviro rasizmo bei seksizmo bruožų. Nuo to laiko daug kas pasikeitė į gera, tačiau tam, kad premija liktų tokia pat aktuali šiuolaikiniam mokslui, ją reikia rimtai reformuoti, mano B.Keatingas.

Daugeliui mokslininkų dėl gremėzdiškų Nobelio premijos skyrimo procedūrų nusvyra rankos. Atsižvelgiant į tai, kiek pastangų reikalauja tokia tolima ir miglota perspektyva, jaunų mokslininkų pesimizmas nestebina. Kaip žinia, netgi kai kurie laureatai abejoja, kad jų pergalė dabartiniame klimate būtų buvusi įmanoma. Jauni mokslininkai, B.Keatingo požiūriu, turintys labiausiai šio apdovanojimo siekti, nusivylę laimėtojų įvairovės nebuvimu sako, kad premija nebeatspindi plačios dabartinio mokslo pasaulio panoramos. Kai kurie netgi ragina boikotuoti premiją, ignoruojančią visaapimančią ir kolektyvinę dabartinio mokslo prigimtį.

Penkios tezės

Vietoje boikoto B.Keatingas siūlo reformą. Kaip liuteronizmo įkūrėjas Martynas Liuteris, Nobelio komiteto narių dėmesiui jis pateikia penkias tezes (90-čia mažiau, nei Liuteris, juokauja pats mokslininkas), vildamasis pradėti Alfredo Nobelio bažnyčios reformaciją:

1. Papildyti premiją naujomis, dinamiškai besivystančiomis disciplinomis.

Tai nesumažins konkurencijos, tačiau palaikymą išplės į platesnes mokslo sritis – taip pat ir tarpdisciplinines. Kai 1968 metais buvo įsteigta ekonomikos premija, Nobelio premijos fizikos ar chemijos srityje dėl to nepasidarė menkesnės. To nenutiks ir dabar, pridėjus tokias naujas disciplinas, kaip dirbtinis intelektas, kiekybinė biologija ar galų gale tiesiog biologija. Kaip teigia fizikas Jim Al-Khalili, „kodėl gi neapdovanoti geriausių tyrimų, nepriklausomai nuo jų mokslo srities? Tai nėra nauja idėja, fizikai ir biologai bendradarbiauja jau seniai. Argi Franciso Cricko (fiziko) ir Jameso Watsono (biologo) darbas to neliudija?“ Didesnio dėmesio skyrimas mokslui – drauge su jo finansavimo didinimu – dabar žmonijai naudos duotų daugiau, nei bet kada.

2. Fizikos premijas skirti bet kokio dydžio grupėms.

Didžiosios dalies stambių bendradarbiavimo projektų dalyvių neapdovanojimas – neteisingas, nesąžiningas ir demotyvuojantis. Grąžinus grupines premijas, išnyktų dirbtiniai Komiteto apsiribojimai ir būtų skatinami dideli bendri projektai, kurie jau tapę neatskiriama dabartinio mokslo dalimi.

3. Skirti retrospektyvines premijas.

Užuot apsimetus, kad ankstesni komitetai buvo neklystami, derėtų jų klaidas ištaisyti. Galų gale, Nobelio komiteto nariai tėra žmonės, o žmonės pavaldūs pražūtingoms nemokslinėms jėgoms, tokioms, kaip autoriteto efektas, kai ankstesni nuopelnai nulemia būsimą pripažinimą. Šie atnaujinimai taip pat leistų Nobelio komitetui ištaisyti ankstesnius „Matildos efekto“ pasireiškimo atvejus – taip Margaret Rossiter pavadino fenomeną, kai vyrams priskiriami nuopelnai už moterų atliktus atradimus. Nobelio premijos istorijoje tokių pavyzdžių netrūksta – nuo DNR atradime dalyvavusios Rosalindos Franklin iki branduolių skilimo principus atradusios Lise'os Meitner. Deja, šios žymios mokslininkės seniai mirusios, tad iškyla kitos svarbios reformos būtinybė.

4. Skirti premijas po mirties.

Alfredas Nobelis norėjo paspartinti naudingų atradimų plitimą – o ne pačius tyrimus, kai mokslas aukojamas vardan siekio suspėti laiku. Nors testamente nurodytos išlygos apie „praėjusius metus“ laikomasi retai, Nobelio fizikos komitetas 1974 metais uždraudė skirti premiją po mirties, ir šio apribojimo laikosi kaip švento įstatymo – tokio pat nekintamo, kaip fizikos dėsniai. Dėl tokio griežto apribojimo daug to vertų mokslininkų, nepaisant priverstinės skubos, iki pelnyto pripažinimo neišgyvena. Tačiau svarbiems mokslo atradimams dažnai reikia ilgų tyrinėjimų, o paskui dar ir jų patvirtinimo. Taip daugelis to vertų fizikų neapdovanojami dėl jų amžiaus ar dėl to, kad jiems laiku nepavyko laiku sulaukti Nobelio komiteto dėmesio. Pirmos pomirtinės premijos paskyrimas Verai Rubin taptų galingu stimulu jauniems fizikams, ypač – moterims. Gal Komitetui verta teisingumo atkūrimą pradėti, apdovanojant Jocelyn Bell Burnell, 1974 metais tapusią „Matildos efekto“ auka, kai Nobelio premija už jos atrastus pulsarus buvo skirta moksliniam vadovui Antony Hewish. Laimei, Bell Burnell gyva ir sveika.

5. Pripažinti, kad tikrieji atradimai yra serendipiški*.

Nenumatytų atradimų apdovanojimas – kitaip nei teoriškai prognozuotų patvirtinimas – padėtų stimuliuoti novatoriškus ir rizikingus tyrimus, kuriuose slypi tikrų fizikos proveržių potencialas.


*Serendipiškumas – atsitiktinis atradimas to, ko iš pradžių neieškojai, tačiau ką atradai, ieškodamas kažko kito. Gimininga, tačiau ne identiška „laimingam atsitiktinumui“. Serendipiškumo principas pagrįstas „ieškojimu eksperimentuojant“, atrastinumu.

Aut. teisės: Lrytas.lt

(18)
(4)
(14)

Komentarai ()