Apie ką Rusijai kalbėti su NATO (4)

2021-10-26

Niekas nereikalauja, kad Maskvos viršininkai pamiltų NATO. Tačiau bendrauti su Briuseliu jie privalo. Bent jau tam, kad nekiltų didelis karas

Patirtis rodo, kad diplomatijoje, kitaip, nei, tarkime, karo mene, priežasčių ir pasekmių seka gerokai ištęsta laike. Eina savaitės, mėnesiai, kartais net metai, kol paaiškėja, kad koks nors užsienio politikos sprendimas buvo visiška kvailystė ir šalis patiria rimtus nuostolius. Tačiau naujausias Rusijos ir Šiaurės Atlanto aljanso bendravimas šiai taisyklei nepaklūsta. Įvertinti vienam priimtam sprendimui neprireikė nė savaitės.

Spalio 18 diena RF URM vadovas Sergejus Lavrovas pranešė apie klastingojo NATO reikalavimą aljanso būstinėje Rusijos misiją sumažinti per pusę – nuo dvidešimties iki dešimties. Ak taip, įsižeidė Maskvoje, tada mes visai uždarysime savo atstovybę NATO. Ir, savaime suprantama, karinę ir informacinę aljanso misiją Rusijoje. Jų veikla privalo būti nutraukta iki lapkričio 1 dienos. Kaip aiškina provalstybiniai ekspertai, logika paprastas: po to, kai Šiaurės Atlanto aljansas nei iš šio, nei iš to (tai yra, dėl visiškų niekų, Krymo prijungimo ir „slapto“ karo sukėlimo Donbase) bendravimą su Maskva minimizavo, ryšio misijos būtinybės neliko. Girdi, blogiau jau nebus.

Dugnas dar nepasiektas

Dar ir kaip bus, parodė tolesni įvykiai. Praėjus vos kelioms dienoms po to demaršo, Aljanso šalių gynybos ministrai patvirtino dokumentą, tiesiogiai susijusį su Rusijos interesais. Reuters pranešė, kad NATO išvystė „sulaikymo ir gynybos euroatlantinėje erdvėje koncepcija, kurioje yra gynimosi nuo galimo Rusijos puolimo planas“. Remiantis agentūros informacija, aljanso šalys pasirengs Rusijos agresijai į Baltijos ir Juodosios jūros regionuose, kurios metu gali būti panaudoti branduoliniai ginklai, įsibrovimas į kompiuterinių tinklus ir puolimas iš kosmoso. Tai yra, kalbama apie konkretų kovinių veiksmų prieš Rusiją planą. „Visaapimančio euroatlantinio regiono gynybos plano, užtikrinsiančio tinkamų pajėgų buvimą reikiamoje vietoje ir reikiamu metu“ egzistavimą patvirtino ir generalinis NATO sekretorius Jensas Stoltenbergas.

 

Alyvos ugnin šliūkštelėjo VFR gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer. Atsakydama į klausimą, ar NATO svarsto Rusijos sulaikymo scenarijus Baltijos ir Juodosios jūros regione, taip pat oro erdvėje branduoliniais ginklais, ji pareiškė, kad NATO būtina leisti RF aiškiai suprasti, kad aljansas pasirengęs panaudoti ir tokias priemones. Tuoj pat komentarų nutarė neatsisakyti ir RF gynybos ministras Sergejus Šoigu. „Raginimų Rusijos sulaikymo karinėmis priemonėmis fone NATO nuosekliai telkia pajėgas prie mūsų sienų. Kuo panašūs veiksmai pasibaigė Vokietijai ir Europai, VFR gynybos ministrė puikiai žinoti. Europos saugumas gali būti tik bendras, nevaržant Rusijos interesų. Tačiau lygiateisiam dialogui šiuo klausimu dabar nepasirengusi būtent NATO“, — pareiškė Šoigu.

Viskas rodo, kad Rusija tapo pagrindiniu Šiaurės Atlanto aljanso priešininku jau konkretaus karinio planavimo lygyje. Apie tai, kad tokiu priešininku gali tapti Kinija, kol kas kalbama deklaracijų lygiu. Gi Rusijos atveju kalbama jau apie detalius planus. Tai yra, NATO štabai vertina, kokia jėga Rusija gali smogti Juodosios jūros ir Baltijos jūros regione, įskaitant branduolinę ginkluotę, ir planuoja, kokiomis pajėgomis, taip pat ir branduolinėmis, tokią agresiją atremti. Būtent tam rengiasi kariuomenės. Ką tik įvyko mokymai Steadfast Noon, kurių paskelbtas tikslas – „sulaikymo derinimas“, tai yra, branduolinio ginklo panaudojimo. Neseniai virš Juodosios jūros regiono praskrido du amerikiečių strateginiai bombonešiai B-1B ir, kaip pranešė žiniasklaida, paskelbta pusantros dešimties priešlėktuvinės gynybos sistemų karinė parengtis. Rusija gan neseniai surengė manevrus „Zapad-2021“, kuriuose, kaip buvo tvirtinama, dalyvavo daugiau nei 200 tūkstančių kareivių. Nepaisant visų abejonių šio skaičiaus tikrumu, tai buvo stambių karinių veiksmų derinimas. Tokiomis sąlygomis didėja incidentų, galinčių nesunkiai peraugti į tiesioginius susirėmimus, grėsmė.

 

Ir būtent tokiu momentu uždaromos ryšių su Šiaurės Atlanto sutarties aljansu misijos. Dabar, jei kas nutiktų, teks susisiekti, kaip pasiūlė Rusija, per jos atstovybę Belgijoje. Visi deda viltis į tiesioginius aukščiausių karo vadų kontaktus, šiuo atveju, RF Generalinio štabo ir NATO pajėgų Europoje vado. Telieka tikėtis, kad kilus krizei, generolai bus savo vietose ir ryšio linijos veiks, kaip privalo. Dubliuojančių ryšio kanalų dabar, deja, nebus.

Norėjo kaip geriau

Visa Rusijos ir Šiaurės Atlanto aljanso santykių istorija patvirtina cinišką postulatą, skelbiantį, kad sutarčių laikomasi, kuomet jos nereikalingos, tačiau vos tapusių būtinomis, laikytis nustojama. Šie santykiai prasidėjo nuo akivaizdaus nesusipratimo. Pirmame tiesioginiame kreipimesi į aljansą, kuris įvyko, praėjus vos pusantros savaitės po Belovežo susitarimo pasirašymo, Borisas Jelcinas rašė: „Šiandien keliame Rusijos stojimo į NATO klausimą, tačiau esame pasirengę nagrinėti tai kaip ilgalaikį politinį tikslą“. Frazė buvo išdėstyta taip, kad NATO, visai nepasirengusi priimti Rusijos į savo gretas, spėliojo: ar čia naujas Kremliaus šeimininkas nori įstoti į aljansą, ar tiesiog dalelytė „ne“ paskutiniu momentu kažkur dingo.

Visą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį santykiai priminė amerikietiškus kalnelius — staigūs pakilimai ir ne menkiau staigūs kritimai. Rusijos kariuomenė kartu su NATO kariais dalyvavo dviejose taikdariškose misijose Balkanuose. Operacijų Bosnijoje metu RF oro desanto padaliniai buvo daugianacionalinėje divizijoje, o generolai dirbo pagrindiniame NATO štabe Monse, stengdamiesi apjungti RF ir NATO kariuomenių statutus. Tačiau kitos operacijos — Kosove — metu, rusų ir NATO kareiviai buvo per žingsnį nuo kovinio susidūrimo. Kai 1999-ųjų vasarą rusų parašiutininkų kuopa užėmė netoli Sarajevo esantį Prištinos oro uostą, tuometis NATO Europoje vadas, amerikiečių generolas Wesley'is Clarkas įsakė ją išstumti. Tuomet padėtį išgelbėjo britų generolas Mike'as Jacksonas, pareiškęs, kad jis nesirengia pradėti trečiojo pasaulinio karo.

 

Remiantis 1997 metų gegužės 27 dieną pasirašyto Rusijos ir NATO susitarimo pagrindu sukurtų Ryšio misijų tikslas ir buvo užkirsti kelią pasauliniu karu grasinantiems nesusipratimams. Jų veikla buvo pristabdyta tik vieną kartą, kai NATO pradėjo Jugoslavijos bombardavimą. Amžiaus pradžioje, po atakos prieš Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius Niujorke, RF išreiškė pasirengimą JAV ir NATO suteikti visą būtiną palaikymą. Būtent tuomet buvo įsteigta Rusijos ir NATO taryba, ir aukščiausia valdžia netgi prabilo apie antiteroristinę Maskvos ir Briuselio sąjungą. Lig šiol dar nėra atšaukta 2010 metais priimta NATO strategijos koncepcija (dabar skubiai rengiama nauja), kurios vienas iš esminių tikslų buvo strateginės partnerystės santykių su Maskva užmezgimas.

Dabar juokinga prisiminti, kaip „romantiškuoju“ santykių su Rusija periodu kai kurie Briuselio karštakošiai netgi svarstė galimybę atsisakyti aljanso teritorijos apsaugos — nebuvo agresiją galinčio įvykdyti priešininko. Būtent tada iš Senojo Pasaulio buvo patrauktos „sunkiosios“ — tankų ir mechanizuotos — amerikiečių divizijos. Būtent tada Europos šalys gavo savo „taikos dividendus“, sumažindamos išlaidas gynybai iki 1–1,5 % BVP.

Naujas šaltasis karas

 

Tačiau, kuo toliau, tuo labiau ryškėjo vadinamoji „vertybių atskirtis“. Mat pati savaime NATO, kur veto teisę turi „kokia nors“ Lietuva ar Čekija, įkūnija nuoseklų atsisakymą viso to, kuo nuoširdžiai tiki Vladimiras Putinas. Jo pasaulio įsivaizdavimas pačia primityviausia Realpolitik interpretacija: pasaulio valdovai sėdi prie kažkokio „Jaltos stalo“ ir sprendžia mažų priklausomų valstybių likimus. Jo pasaulėvaizdyje į NATO įstojanti valstybė atsisako suvereniteto, sutikdama paklusti JAV. Ir tai, kad buvusios Varšuvos pakto šalys suskubo jungtis prie Šiaurės Atlanto aljanso, vertinama kaip įrodymas, kad Vašingtonas, realizuodamas savo ekonominį ir karinį pranašumą, įgijo lemiamą „geopolitinę“ persvarą prieš Maskvą.

Būtent pojūtis, kad klastingoji NATO, panaudodama Kijevo maidaną, stengiasi išstumti Kremlių iš vietos prie neegzistuojančio „Jaltos stalo“, ir tapo šaltiniu Ukrainos krizės, peraugusios į Krymo prijungimą ir karinius veiksmus Donbase. 2014 metai tapo vandenskyra, žyminčia ribą, nuo kurios NATO ėmėsi Rusijos sulaikymo. Šiuos agresyvius pasirengimus visai adekvačiai neseniai aprašė Sergejus Šoigu: „Į Lenkiją ir Pabaltijo valstybes permesta Jungtinių Amerikos valstijų sausumos pajėgų tankų ir šarvuočių brigada ir keturios daugianacionalionės taktinės grupės. Suformuoti koalicinių aljanso divizijų štabai Rumunijoje, Lenkijoje ir Latvijoje“. Tiesa, tas pats Sergejus Šoigu pranešė, kad atsakant į keturių taktinių batalionų grupių dislokavimą ir rotaciniu principu pagrįstos amerikiečių tankų ir šarvuočių brigados dislokavimą, vien 2021 metais vakarų kryptimi bus sukurta 20 junginių ir padalinių. Nuo 2014-ųjų buvo pranešta apie keturių dešimčių junginių, įskaitant ir atkurtos tankų armijos, išdėstymą. Šį pavasarį Rusijos ministras skelbė apie kažką iš principo neįmanomo: apie slaptą dviejų armijų ir trijų oro desanto dalinių perbazavimą prie vakarinių sienų!

 

Atskiro paminėjimo vertos vidutinio nuotolio raketos. Pasisakydamas prieš Valdajaus diskusijų klubo ekspertus, V. Putinas minėjo, kad neatmeta tokių raketų pasirodymo kur nors prie Charkovo galimybės. Ir piktinosi, kad NATO ignoravo Maskvos raginimą įvesti abipusį tokių raketų kūrimo moratoriumą. Tiesa, RF lyderis nepaminėjo, kad nemano, jog raketos 9M729, tapusios JAV pasitraukimo iš Mažo ir vidutinio nuotolio raketų sutarties priežastimi, šią sutartį laužo. Nėra visiškai aišku, ar joms taikytinas Maskvos siūlomas moratoriumas. Bent jau Putinas tikrinti, ar tokių raketų nėra, siūlo tik Kaliningrado sritį.

Kaip bebūtų, visiškai akivaizdu, kad Rusija ir NATO šalys atsidūrė naujo šaltojo karo būsenoje. Neslėpdamos pasitenkinimo, jos tvarkosi su bendradarbiavimo epochos likučiais. Tai pasakytina ir apie atstovybių Briuselyje ir Maskvoje darbo nutraukimą. Deja, niekas nepabandė pritaikyti šios misijos dabartinėms reikmėms. Tuo tarpu ne dienomis, o valandomis prastėjanti situacija verčia prisiminti pirmo Šaltojo karo pozityvią patirtį. O būtent – apie taikaus sambūvio politiką. Ji buvo ne tik lozungas. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje ji buvo įgyvendinama įvairiais susitarimais. Abi šalys suvokė „raudonas linijas“, kurių jokiu būdu nevalia peržengti.

 
 

Veikiausiai, šiandien (tiksliau, dar vakar) trūks plyš reikia sukurti naujas karinio pasitikėjimo priemones. Pavyzdžiui, itin būtina nustatyti, kiek konkrečiai kariuomenės laikytina „reikšmingomis pajėgomis“, kurių NATO įsipareigojo nedislokuoti naujų narių teritorijoje. Taip pat būtina patobulinti paskutinį susitarimą bent kažkaip reguliuojantį karinį aktyvumą kontinente – Vienos dokumentą. Pirmajame Šaltajame kare ryšio misijos funkcijas atliko dešimtmečiais trukusios derybos dėl ginkluotės ribojimo ir mažinimo. Norisi tikėti, kad šalys ir šį kartą pajėgs pradėti tokias derybas. O jų dalyviai užsitikrins abipusį pasitikėjimą, kad galėtų sustabdyti pavojingą kokio nors incidento vystymąsi. Žinoma, jeigu suspės.


republic.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(8)
(10)
(-2)

Komentarai (4)