Jurgita Laurinėnaitė. ES plėtra: dvišaliai kandidačių konfliktai ir stabilumo siekis (5)

2010-01-15

Europos Sąjunga (ES) per pusę amžiaus išsiplėtė nuo 6 valstybių ekonominės bendrijos iki 27 šalis jungiančio klubo, kuriame, be ekonomikos, vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti ir politiniai aspektai. ES plėtra tęsiasi ir toliau. Nors kai kurios ES narės reiškia nepasitenkinimą bendrijos ribų plėtimu, ES išlieka atvira naujų šalių narystei ir deklaruoja kiekvienos senojo žemyno valstybės teisę pareikšti norą prisijungti prie bendrijos.

Kai kalbama apie ES plėtrą, akys visų pirma krypsta į Balkanų regioną. Arčiausiai bendrijos slenksčio stovi Kroatija, Makedonija ir Turkija, oficialiai esančios šalys kandidatės. Tolesnėje perspektyvoje vartai gali atsiverti ir Serbijai, Albanijai, Juodkalnijai, Bosnijai-Hercegovinai bei Islandijai. Apie narystę svajoja ir Kosovas, tačiau šiai valstybei (ji iš kai kurių ES šalių netgi nėra sulaukusi valstybingumo pripažinimo) pirma reikės gerokai padirbėti kuriant ir įtvirtinant suverenios valstybės principus ir tik tada mąstyti apie galimybę įgyti visavertės ES narės statusą.

Daugiausia diskusijų kalbant apie Viduržemio jūros regioną, žinoma, kelia Turkijos galimybė tapti ES nare. Turkija derybas dėl prisijungimo prie bendrijos pradėjo 2005 metų spalį, tą pačią dieną kaip ir Kroatija. Šiandien mes matome situaciją, kai Kroatijai galimybė prisijungti prie ES žadama jau kitais metais, t. y. 2011-aisiais. O Turkijai ne tik nedalijami pažadai, bet net miglotai kalbama apie kokią nors konkretesnę įstojimo datą. Štai Serbija oficialią paraišką įstoti į ES pateikė 2009 metų pabaigoje ir ekspertai jau prognozuoja, kad bendrijos nare ši valstybė galėtų tapti 2014–2018 metais. Turkija derybas su ES pradėjo prieš ketverius metus, bet ir optimistiškiausia prognozė nekelia didelio entuziazmo – aiškesnė narystės perspektyva matoma „galbūt po 2020-ųjų...“

Kur kas geresnės prognozės pateikiamos dėl Islandijos. Aukštas demokratijos lygis, išplėtota rinkos ekonomika, priklausymas Europos ekonominės erdvės prekybos blokui bei Šengeno erdvei, į valstybės teisinę sistemą integruota diduma ES teisės aktų – dauguma ES narių neprieštarautų, jei islandai prisijungtų prie bendrijos. Tačiau dėl Islandiją ištikusio finansinio kracho ir jo padarinių kelyje į ES ši valstybė gali turėti du rimtus priešininkus – Didžiąją Britaniją ir Nyderlandus.

Šios dvi valstybės nėra patenkintos Islandijos prezidento pareiškimu dėl maždaug 4 milijardų eurų kompensacijos britams ir olandams įšaldymo. Reikalaujama, kad Islandija atsiskaitytų su tūkstančiais užsieniečių, kurie neteko savo pinigų, laikytų žlugusiame Islandijos banke „Landsbankinn“. Paskaičiuota, jog kiekvienas Islandijos gyventojas turėtų iš savo kišenės sumokėti apie 12 tūkstančių eurų, kad būtų padengta visa skolos britams ir olandams suma. Nenuostabu, kad patys islandai su tokiu sprendimu nesutinka ir teigia neketinantys mokėti už bankininkų padarytas klaidas. Tačiau Britanijai ir Nyderlandams labiau rūpi savi piliečiai, todėl, negavusios iš Islandijos kompensacijos, jos gali blokuoti islandų narystę ES.

Dvišaliai nesutarimai kankina ir kitas šalis, norinčias įstoti į ES. Kroatijai prireikė nemažai laiko ir paramos iš kitų Europos valstybių, kad pagaliau būtų išspręstas teritorinis ginčas su Slovėnija. Nesutarimai kilo dėl Pirano įlankos, nedidelio pajūrio ruožo tarp Kroatijos ir Italijos. Šioje teritorijoje Slovėnija nori turėti savo uostą – vienintelį šalies priėjimą prie Adrijos jūros, tačiau Kroatija šiuo klausimu yra priešiška, todėl slovėnai nusprendė neleisti kaimynams stoti į ES tol, kol konfliktas nebus išspręstas. Gruodžio pabaigoje, kai dvišalis susitarimas, rodos, jau buvo pasiektas, Slovėnija vėl blokavo ES derybas su Kroatija dėl tokių klausimų kaip žuvininkystė, aplinkosauga ir užsienio politika.

Galimybė bet kuriai ES narei pasinaudoti veto teise erzina ir Makedoniją. Nesutarimai su Graikija kyla dėl šalies pavadinimo, kuris yra toks pat kaip ir Graikijos šiaurinės provincijos Makedonijos pavadinimas. Graikai teigia, kad toks dvilypumas gali sukelti nemalonių teritorinių nesusipratimų. Makedonija savo ruožtu atkerta, kad nesusipratimų įžvelgia vienintelė Graikija, o visos kitos valstybės yra pripažinusios Makedoniją su tokiu pavadinimu, koks jis yra dabar. Makedonai sutinka tam tikrus patikslinimus vartoti tik korespondencijoje ir dokumentuose, kurie susiję su Graikijos ir Makedonijos santykiais, tačiau graikams tokia pozicija neatrodo tinkama.

Kol Islandija, Kroatija ir Makedonija mėgina spręsti dvišalius nesutarimus su jau esamomis ES narėmis, kitos Balkanų valstybės, taip pat siekiančios narystės, susiduria su kur kas didesniu pasipriešinimu. Už laikiną plėtros stabdymą ypač pasisako ES svorio centrai – Vokietija ir Prancūzija. Pasak Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, ES šiuo metu turėtų daugiau dėmesio skirti bendrijos konsolidacijai, vidinei integracijai bei ES institucijų stiprinimui. Daugelio akimis žiūrint, Balkanų šalių priėmimas į bendriją ne tik apsunkintų ES institucinę veiklą, bet ir sukeltų nemažų ekonominių problemų, kurios, ES dar neatsigavus nuo ekonominės krizės, yra visiškai nepageidautinos.

Sunku ginčytis su nuomone, kad ES plėtra pietų kryptimi įneštų daugiau chaoso į ES viduje vykstančius procesus. Tačiau, prisimenant pačią ES pradžią, t. y. 6 Europos valstybių įkurtą bendriją, reikėtų atkreipti dėmesį, kad vienas svarbiausių tuometinių Sąjungos įkūrimo tikslų buvo stabilumo išsaugojimas Europoje. Po Jugoslavijos subyrėjimo susikūrusioms valstybėms šiandien taip pat reikalingas stabilumas, kurį ES, panaudodama savo institucinę (ir ekonominę) galią, galėtų padėti susikurti.

Suvienodinti visas ES šalis pagal daugumą ekonominio, politinio, socialinio, netgi teisinio pobūdžio kriterijų ir sukurti tobulą vidinę integraciją greičiausiai net nėra įmanoma. Buvęs Austrijos kancleris Alfredas Gusenbaueris pateikia kelis tai pagrindžiančius argumentus. Pirmiausia šalys ES įkūrėjos turėjo daug geresnes galimybes suformuoti ES tokią, kokios jos pačios troško, ir joms nereikėjo taikytis prie naujų taisyklių kaip šalims, įstojusioms į ES tik šio amžiaus pradžioje. Antra, naujosios narės vos kiek ilgiau nei dešimtmetį gyveno suverenių valstybių sąlygomis, todėl turėjo mažiau įgūdžių nei senosios ES narės veiksmingai panaudoti savo teisę reikšti nuomonę kaip lygiavertės partnerės.

Taigi ES šalys dėl skirtingų prisijungimo prie bendrijos datų ir nevienodų istorinių aplinkybių niekada negalės pasiekti tokio integracijos lygio, kuris priverstų jas veikti vieningai it kumščiui. Konsolidacija gali trukti labai ilgai. Todėl būtų racionaliau į ES žvelgti kaip į patrauklią švelniąją galią, galinčią ir privalančią visame Europos regione kurti didesnį stabilumą. Tai nereiškia, kad reikia priimti valstybes, kurios narystei dar nėra tinkamai pasirengusios. Tačiau valstybėms kandidatėms įgyvendinus derybų punktus, argumentas, kad naujos narės gali silpninti ES konsolidaciją, atrodo savanaudiškas ir neatsakingas.

Aut. teisės: Geopolitika
Autoriai: Jurgita Laurinėnaitė

(1)
(0)
(1)

Komentarai (5)