Algimantas Čekuolis. Baimė žudikė (15)

2009-10-25

Kai prieš 97-erius metus nuskendo didžiausias to laiko transatlantinis garlaivis „Titanikas“, žuvo daug žmonių. Vieni jų paskendo su laivu. Kiti, kaip rodo dokumentų tyrimai, mirė gelbėjimo valtyse, nors jūra nebuvo audringa. Sąlygos, žinoma, buvo žiaurios: tamsi naktis, ledinis vanduo, nežinomybė.

Kai po trijų valandų atskubėjo kiti garlaiviai ir iškėlė žmones iš valčių, paaiškėjo, kad kas ketvirtas buvo miręs arba išprotėjęs. Tačiau nieko neatsitiko nė vienam valtyse buvusiam vaikui. Nes vaikai nesuvokė, kas vyksta.

Stresas įveikiamas

Šiuos tyrimus jau mūsų laikais atliko prancūzų gydytojas Alainas Bombardas. Į juos mažai kas atkreipė dėmesį – kam rūpi žuvusieji prieš daugelį metų? A. Bombardas norėjo įrodyti, kad žmones žudo ne sunkios sąlygos, o neviltis ir baimė. Kaip tikras mokslininkas, jis nusprendė išbandyti tai pats su savimi. Sėdo į gelbėjimo valtį ir išplaukė iš Prancūzijos per Atlanto vandenyną į Vakarus.

Plaukė 65 dienas, maitinosi kukliomis atsargomis ir sugaunamomis žuvimis. Tik 23 dieną gavo atsigerti gryno vandens – palijo. Pavyko surinkti porą kibirų. Iki tol gėrė skystį, išspaustą iš sugaunamų žuvų.

Gyvas ir sveikas, tik saulės nudegintas ir išvargęs pasiekė Lotynų Ameriką. Pasaulio rekordo nepagerino, bet tai nebuvo jo tikslas. Ilgiausiai atviroje jūroje – 133 dienas – be pagalbos ir atsargų išgyveno jaunas virtuvės darbininkas Poom Limas, kai jo laivą Atlante 1942 m. sutorpedavo vokiečiai.

A. Bombardas savo žygiu atkreipė dėmesį, visa pasaulio spauda apie jį kalbėjo. Jis netgi parašė knygą, ji buvo išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir lietuvių. Bet jo teze, esą baimė žudo labiau negu aplinkybės, vis tiek mažai kas patikėjo. Nes patikėti neparanku. Tektų dažnai save kaltinti.

Visa tai turi didelę reikšmę dabar, kai mūsų visų „Titanikas“, jeigu ir neskęsta, tai bent gerokai pasviręs į šoną. Patirdamas stresą, kai vyksta konfliktas arba nusiviliama, kai griūva sienos ir dingsta pripažintos vertybės, žmogus stengiasi išspręsti problemą tokiais būdais, kuriuos naudodavo anksčiau. Štai kodėl jį vėl ištinka nesėkmės.

Įtampa auga. Žmogus mąsto ir elgiasi šabloniškai, taip, kaip buvo įpratęs elgtis – nes mano, kad tai, kas iki šiol padėdavo, turi padėti ir vėl. O kadangi nesėkmės didėja, jis pradeda blaškytis. Tokia būsena negali trukti amžinai.

Adolfas Merckle, Vokietijos milijardierius (penktoji vieta Vokietijoje) šių metų sausį šoko po traukiniu ir žuvo, nes krintant akcijų kainoms prarado vieną milijardą eurų. Prieš tai Kirkas Stephensonas, 47-erių Naujosios Zelandijos milijonierius, padarė tą patį ir dėl tos pačios priežasties. Abu jie turėjo ką valgyti, kur gyventi ir pinigų, kurių būtų užtekę dar šimtui vaikaičių kartų.

1929 m. spalio 24 d. žlugus Amerikos biržai, bankrutavo 20 000 įmonių, 1 600 bankų paskelbė apie savo nemokumą, darbą prarado 12 mln. žmonių. Ketvirtadienis, pramintas Juoduoju. Tą dieną nusižudė daugiau žmonių negu bet kada pasaulio istorijoje: 23 tūkstančiai. Tarp jų – 20 bankininkų ir 100 finansininkų. Oro, duonos, stogą virš galvos jie turėjo. Bet negalėjo pakelti pablogėjusios padėties.

Colto fenomenas

Tiems, kuriems dabar sugriuvo dangus, leiskite papasakoti apie Coltą. Tą patį Samuelį Coltą, revolverio išradėją. Labai ilgai jį lydėjo vien nesėkmės. Jis išrado jūrų miną. Tai turėjo būti karinio JAV laivyno stebuklingasis ginklas. Į pristatymą pakvietė aukštų karininkų. Kai jie su savo damomis susėdo pirmose eilėse, mina vandenyje sprogo. Milžiniškas dumblo stulpas krito ant paradinių surdutų ir ištaigingų ponių bei jų suknelių.

Kitą dieną laikraščiai rašė, kad išradėjui vos pavyko pasprukti nuo įsiutusios minios, kuri norėjo jį paskandinti kaip kačiuką. Jūrų mina dešimtmečiui buvo užmiršta. Daugybę metų S. Coltas negalėjo niekur užsikabinti, kol 1836 m. sukūrė ir užpatentavo kapsulinį revolverį – labai panašų į dabartinį. Net organizavo dirbtuvę jiems gaminti. Bet niekas tų jo revolverių nepirko – nežinojo apie juos ir buvo įpratę prie primityvesnių ginklų.

S. Coltas nutarė padaryti tai, kas dabar vadinama pristatymu. 45 žmonių būrys Vašingtone išsirikiavo prie Kapitolijaus. Kai pasirodė karieta, vežanti prezidentą Martiną Van Bureną, jie ėmė pyškinti į orą iš revolverių ir revolverinių šautuvų. „Washington Post“ paskui rašė: „Prezidento arkliai pasibaidė, ėmė nešti, karieta užkliuvo už tvoros, vadeliotojas išlėkė į orą, aprėžė didelį lanką, krito žemėn ir žuvo vietoje. Prezidentas priėjo prie S. Colto ir iškošė: „Na, tamsta ir ištaisei!“ S. Coltui buvo uždrausta net priartėti prie valstybės įstaigų.

Ir vis dėlto jo pergalės diena atėjo. 1844 m., praėjus aštuoneriems metams po revolverio išradimo, karinga Teksaso indėnų komančų gentis pastebėjo penkiolikos baltaveidžių būrį. Tai buvo patrulis ir reindžeriai. Indėnų nelaimei, tas būrys – vienintelis visoje Amerikos kariuomenėje – buvo ginkluotas S. Colto revolveriais ir visi turėjo po du.

Kiek žuvo indėnų, niekas neskaičiavo, bet reindžeriai apsigynė ir tai nuaidėjo visuose to laiko Amerikos laikraščiuose. Kai po poros metų kilo karas tarp Teksaso ir Meksikos, jau niekas neabejojo, kad jį laimėjo S. Coltas su savo revolveriniais ginklais. Jo dėka Teksasas prisijungė prie JAV.

Svarbiausia – išsaugoti viltį

Žmonijos istorijoje mirga įvairių pavyzdžių: ir tokių kaip S. Colto, ir tokių kaip „Titaniko“. Nuo žmogaus priklauso daug daugiau, negu mes manome. Dar porą pavyzdžių.

Shin-Dong Hyukas, vienintelis pabėgėlis iš Šiaurės Korėjos gulagų, kurio pavardę žinome, ir Jeanas Pasqualini, daug metų sėdėjęs Kinijos gulage, sugebėdavo viltį ir net prasmę rasti ten, kur milijonai kalinių virsdavo paklusniais mokiniais, jau patys laikydavosi disciplinos, o išleisti tapdavo uoliais komunistais. Kitas žmogus, katalikų vienuolis, sovietiniame gulage išsėdėjo 20 metų.

Kai grįžo į tėvynę, jo klausė, kaip po tokių baisių išgyvenimų galima išsaugoti gyvenimo džiaugsmą ir optimizmą. Jis pasakojo, kad jo barako kaliniai kas vakarą metų metais susiburdavo ir dėkodavo Dievui – kiekvienas savam – už tai, kad saulėlydis buvo gražus, kad šiandien juoda duona buvo skanesnė, kad vienas jų praėjusią naktį susapnavo motiną...

Visai kitame pasaulyje, Prancūzijoje, Antoine’as Riboud turėjo stiklo gaminių fabrikėlį. Dirbo sėkmingai, net konkurentus supirkinėjo. Įsibėgėjęs nutarė praryti ir statybinių medžiagų milžiną „Saint-Gobain“. Sukaupė visas jėgas, pinigus, daug pasiskolino bankuose – ir baisiai pralaimėjo. Liko be nieko. Bet jis nenusižudė ir neišprotėjo. Nors stiklo pramonė buvo jo šeimos tradicija, nutarė imtis naujo verslo – pienininkystės. Tai įvyko apie 70-uosius praėjusio amžiaus metus. Jam pasisekė. Dabar jo įmonė vadinasi „Danone“, visa Europa ją žino, Lietuva irgi.

Kalbėjau su ne vienu Lietuvos verslininku. Taip, sako, sunku. Bet priverčia pasitempti ir verčia būti daug kuklesnius. „Po krizės būsiu daug protingesnis“, – dažnas sako.

Magistralėje Kaunas–Klaipėda yra daug užkandinių iš abiejų kelio pusių. Prie vienos visada buriuojasi daug sunkvežimių ir lengvųjų automobilių. Klausiu šeimininko: „Sunkiau tapo?“ Tas pasikaso pakaušį: „Jo, mažesnis transporto srautas. Bet mes ėmėme virti tirštesnius barščius, ir su jautiena. Cepelinuose irgi gryna mėsa. Tai klientų... klientų gal ir daugiau atsirado.“

Negaliu patarti, kur ir kokia kaina gauti kreditų, kokio darbo ar verslo griebtis. Kiekvienas sprendžia savaip. Bet galiu pamėginti pasakyti, kas svarbiausia, kai, atrodo, dangus griūva. O kartais jis tikrai griūva. Svarbiausia – išsaugoti viltį. Bet kas yra viltis? Pasitikėjimas ateitimi, gebėjimas nepaisyti pralaimėjimų ir neišsipildančių norų. Nuo sunkios realybės kartais pabėgame į svajones, į fantazijas ir ten surandame stiprybę. Svajonės kartais padeda atsipalaiduoti ir net surasti naują, visai kitokį kampą. Bet kaip surasti viltį, jeigu aplink juoda naktis? Psichologų atlikti rimti tyrimai rodo, kad svarbu turėti artimą žmogų, kuriuo gali pasitikėti ir į kurį gali atsiremti.

Tai suteikia viltį 7 proc. žmonių. Penkiolikai procentų viltį įkvepia galimybė veikti – veiklos laisvė. Daugumai, 34 proc., viltį suteikia patirtis. Tokie žmonės žino, supranta ir tiki, kad mus supanti realybė prasminga. Ji sunki, galbūt žiauri, bet ji logiška. Todėl realybę bent iš dalies galima kontroliuoti ir dėl to jaustis gana saugiai.

Bet grįžkime į „Titaniko“ gelbėjimo valtį. Taip, juoda naktis.

Nieko nematyti, šalta, bjauriai supa, bendrakelioniai rauda ir blaškosi. Bet žinai, kad bangos gelbėjimo valčių neapverčia – jos taip sukonstruotos. Jos nepaskęs, net jeigu bus užlietos – galuose ir šonuose yra hermetiškos terpės. Taip pat žinai, kad šiomis vandenyno vietomis vienas po kito kursuoja laivai, čia jų trasa tarp Europos ir Amerikos. Savo vaizduotėje gali sukurti ryškų vaizdą: pasirodo laivo žiburiai, jus pakelia į denį, valgote karštą sriubą.

Taip ir įvyks. Kad taip galvotum, kad taip surikiuotum savo sąmonę ir nervus, žinoma, reikia turėti tvirtumo, reikia turėti kietą šerdį. Tačiau be to vis tiek niekada nieko neišeis.

Baigiant – truputis humoro apie krizę:

Niujorke iš zoologijos sodo pabėgo šimpanzė ir sukėlė daug pavojingų situacijų. Policininkai beždžionę nušovė. „New York Post“ išspausdino karikatūrą – du policininkai pasilenkę prie šimpanzės lavono kalbasi: „Taip, dabar kas nors kitas turės rengti šalies ūkio planą.“

Tie, kurie prieš metus nusipirko „City“ banko akcijų už 1 000 dolerių, dabar turi 146 dolerius. Tie, kurie nusipirko „Bank of America“ akcijų už tūkstantį – turi 141. „General Motors“? Turi 82. Bet jeigu prieš metus būtum nusipirkęs alaus už tūkstantį dolerių ir jį išgėręs, pridavęs skardines gautum 214 dolerių.

Kalbasi du verslininkai: „ Kaip sekasi?“ – „Blogai. Kasdien iš savų pinigų turiu pridurti 100 dolerių.“ – „Tai iš ko gyveni?“ – „Iš sekmadienių. Tada fabrikas nedirba.“

„Tas sunkmetis blogiau negu skyrybos. Praradau pusę turto, o žmona vis tiek pasilieka su manimi.“

Rusija. Į parduotuvę užeina iš užsienio atvažiavęs žmogus ir sako pardavėjai: „Prašom pasverti man pusę kilogramo mėsos.“ Toji atsako: „Mielai. Atneškite.“

Aut. teisės: Žurnalas „Valstybė“
Autoriai: Algimantas Čekuolis

(8)
(0)
(7)

Komentarai (15)