Demokratijos sargyboje. Kodėl perversmas Turkijoje buvo pasmerktas nesėkmei (PAPILDYTA) (11)

2016-07-19

Naktį į liepos 16 dieną Turkijos kariškiai pabandė šalyje užgrobti valdžią. Kariniuose susirėmimuose žuvo daugiau nei 200 žmonių, Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdoğan (Redžepas Tajipas Erdoganas) paragino piliečius išeiti į gatves ir neleisti sugriauti konstitucinės santvarkos. Specialiųjų tarnybų pastangomis perversmas buvo nuslopintas. Valdžia ėmėsi areštuoti maištininkus.

Kad Turkijoje prarandama kontrolė, buvo aišku jau senokai. Šioje šalyje prisikaupė kritinė masė nepatenkintųjų prezidento Erdogano vykdoma politika. Ir štai, naktį iš liepos 15-osios į 16-ąją įtampa prasiveržė – kariškiai pabandė užimti valdžią. Bandymas žlugo.

Pagrindinė įvykių Turkijoje išvada – dabartiniame pasaulyje išsivysčiusioje demokratinėje valstybėje neįmanoma įvykdyti karinio perversmo. Interneto, mobiliųjų ryšių, kitų komunikacijos priemonių epochoje, netgi kai kurias iš jų pabandžius atjungti, vis viena neįmanoma atkirsti nuo informacijos, izoliuoti visuomenę, ypač – politiškai aktyvią. Taip pat neįmanoma nuslėpti tai, kas vyksta, kariuomenės judėjimą, ir taip toliau. Iljičiaus priesakus užimti „telefoną ir telegrafą“ nūnai įgyvendinti nerealu, nes nėra juos valdančio mygtuko, komunikacijos decentralizuotos ir pernelyg įvairios.

Pateisinami valymai

Pučas Turkijoje iš pat pradžių buvo avantiūra ir neturėjo net menkiausios galimybės laimėti. Savo neapgalvotumu jis priminė 1991 metų GKČP, 1981 metų valdžios užgrobimo bandymą Ispanijoje ar 1944 metų liepos 20-osios sąmokslą Vokietijoje. Netgi jei, hipotetiškai tariant, pučistams būtų pavykę įveikti pasipriešinimą ir perimti valdžios kontrolę, jie būtų atsidūrę tarptautinėje izoliacijoje. Turkija – NATO narė, pagrindinis Amerikos sąjungininkas šiame regione, iš Indžirliko aviacijos bazės JAV KOP atakuoja IV pozicijas. Esama informacijos, jog ten pat, tikėtina, laikomi ir amerikiečių branduoliniai ginklai.

Pagal dabartinius standartus, NATO nariu negali būti valstybė, kurios teisėta valdžia pakeista ginkluotu būdu.

JAV įstatymai draudžia karinį bendradarbiavimą su tokiomis šalimis. Ir nors pačiame pirmame JAV valstybės sekretoriaus Kerio pareiškime buvo raginama laikytis taikos, ir apie demokratiją neužsimenama, vėlesniuose Baracko Obamos ir Europos lyderių kreipimuose buvo akcentuojama būtent demokratijos ir teisėtos valdžios išsaugojimo būtinybė. Turkijos karinė infrastruktūra labai priklausoma nuo tiekimo iš Vakarų, kuris būtų kaip mat nutrauktas. Prieš Ankarą būtų imtasi politinės ir ekonominės izoliacijos priemonių. Įlankos arabų monarchijos perversmo taip pat nebūtų palaikiusios, nes savo šiaurinio kaimyno delegitimazacija jie visiškai nesuinteresuoti. Kitaip, nei Egipte ir Tailande, kur perversmų rezultatus Vakarai pripažino, Turkijoje tai nebūtų įvykę – ji NATO narė ir šios šalies politinė sistema nusistovėjusi, joje nevyko krizė.

Turkijos gyventojai politiškai aktyvūs ir veikia parlamentinė demokratija, yra stiprios opozicinės partijos. Tereikia prisiminti, kad dabartinis premjeras Binali Jildirimas (Binali Yıldırım) prieš tris metus pralaimėjo Izmiro miesto mero rinkimus, nepaisant Erdogano paramos. O šio partija pernai vasarą nesugebėjo gauti daugumos parlamente. Tai reiškia, kad pučistams būtų tekę susidurti su masiniais liaudies neramumais. Jau tą pačią naktį Erdogano kvietimu į miestų gatves išėjo dešimtys tūkstančių jo šalininkų, kas ir tapo vienu iš svarbiausių sąmokslininkų sutramdymo faktorių. Nė viena šalies partija nepalaikė pučo.

Kalbant apie technines nesėkmingo perversmo detales, sąmokslininkai sudarė neženklią karinių pajėgų mažumą. Nors iki šiol maža informacijos apie tai, kas buvo maištininkų lyderiai, galima užtikrintai sakyti, kad armijos viršūnėlėse jie šalininkų neturėjo. Daugiausiai pučistų buvo iš viduriniosios grandies, pulkininkų lygyje. Jiems nepavyko pagrobti nei prezidento Erdogano, nei neseniai paskirto premjero Binali Jildirimo, kurie kritišku metu pademonstravo efektyvų ryšį. Nors perversmo metu Erdoganas buvo kurorte, jis vos per kelias valandas sugebėjo nekliudomas nusigauti iki Stambulo, kur kreipėsi į naciją.

O prieš tai, pačiomis pirmosiomis valandomis, jis kreipėsi į savo šalininkus per FaceTime:

. Dėl ryžtingų vyriausybės veiksmų ir ribotos pučistų pajėgų šieji buvo greitai sutriuškinti. Tikslaus veiksmų plano jie, panašu, neturėjo.

Karinių pajėgų vyresnybę Erdoganas buvo kruopščiai išravėjęs jau anksčiau, ir tai, kaip dabar aiškėja, buvo laiku atlikta priemonė – prieš jį nestojo nė vienas iš aukščiausio ešelono vadų. „Ergenekono“ byla, kurią daugelis laikė provokacija ir kuria remiantis buvo nuteisti generolai ir aukščiausi karininkai, dabar atrodo visiškai pagrįsta valdžios priemone, preventyviu smūgiu nelojaliems elementams armijoje.

Tačiau Turkijos specialiosios tarnybos atvirai pražiopsojo pasirengimą perversmui, dėl ko, veikiausiai, galima laukti kardinalaus šios tarnybos valymo. Tarnybos pademonstravo nekompetentingumą arba nutarė išduoti Erdoganą. Perversmo bandymas tapo ir geru neseniai pastatytų prezidento rūmų Aksarajuje, prifarširuotų moderniausia ryšio ir stebėjimo technika, patikimumo išbandymu. Ten esantis krizių valdymo centras turėjo užtikrinti Erdoganui saugumą ir galimybę valdyti šalį netgi nuotoliniu režimu.

Politinis triumfas

Perversmo bandymo pasekmės – tiek geopolitinės, tiek ir vidaus politikai – Turkijai bus svarbios. Jau prasidėjęs karinių pajėgų valymas (šeštadienio rytą sulaikyta >2800 kariškių), jų pademonstruotas – iki pat pasirengimo užgrobti valdžią – nelojalumas, smarkiai susilpnins šalies gynybinį potencialą. Priminsiu, kad Turkijos pietryčiuose vyksta vangus karas su Kurdistano darbininkų partijos kurdais, o prie Sirijos sienos kariuomenė atmušinėja IV ir Sirijos kurdų išpuolius bei priima pabėgėlius. Dabar, po pučo, Ankaros priešininkai sukrus, nes armija demoralizuota.

1 | 2

(8)
(0)
(8)

Komentarai (11)