Ar ateiviai panašūs į mus? (11)

2012-03-26

Kino ekranuose vaizduojami ateiviai – nuo klingonų seriale „Star Trek“ iki klasikinių pilkų žmogeliukų su didelėmis juodomis migdolo formos akimis – nuo seno yra panašūs į žmones. Suprantama, mokslinės fantastikos filmuose ir televizijoje taip „paruošti“ yra kur kas pigiau: humanoidui ateiviui sunaudojama kur kas mažiau makiažo, be to, milžiniško šliužo kostiume vaidinti sunku, rašo lifeslittlmysteries.com.

Be to, žmonėms kur kas paprasčiau susitapatinti su būtybėmis, kurios atrodo panašiai į mus, taigi, nenuostabu, kad blogieji ateiviai neretai vaizduojami su čiuptuvais ar kaip liulanti masė.

Tačiau atmetus kino romantiką vis vien lieka klausimas: kaip atrodytų išmintingos nežemiškos kilmės būtybės, jei kada nors su jomis susitiktume? Ar jos būtų panašios į žmones?

Mokslininkai yra pasiūlę nemažai rimtų argumentų ir už, ir prieš nežemiškų būtybių raidą pagal žmogiškojo kūno planą. Pats paprasčiausias argumentas – mažai tikėtina, kad kitame pasaulyje besivystantys organizmai, milijonus kartų evoliuciškai kitę prisitaikant prie unikalių tos vietos sąlygų, sugebėtų dėvėti mūsų rūbus.

„Kodėl gi jie turėtų būti panašūs į mus? Į mus ir Žemėje joks sutvėrimas nėra panašus, išskyrus beždžiones. Ateivis atrodys taip, kad kuo labiau tiktų savo evoliucinei nišai“, – sakė SETI (Search for Extraterrestrial Intelligence) instituto vyresnysis astronomas Sethas Shostakas. Beje, jo samprotavimų apie galimą protingų būtybių išvaizdą esame rašę prieš keletą mėnesių.

Bet galbūt tuo argumentai prieš žmogišką ateivių išvaizdą ir baigiasi. Galbūt tolimose planetose esančios evoliucinės aplinkybės yra panašios į tas, dėl kurių mums išsivystė galūnės ir pirštai, reikalingi įrankiams naudoti. Galbūt dvikojystė su vertikalia kūno simetrija yra būtina technologiškai pažangioms visuomenėms kurti.

Šiuo požiūriu, pasak kai kurių mokslininkų, „kaip protingos būtybės esame sudaryti ganėtinai optimaliai“. Galbūt išmintingoms būtybėms nėra kitos galimybės, kaip tik atrodyti panašiems į žmones.

Sėkmės galimybės ribotos

Kiek mokslui žinoma dabar, kad išsivystytų gyvybės įvairovė, reikalingos kelis šimtus milijonų metų egzistuojančios aplinkos sąlygos, kurios būtų labai panašios į Žemės sąlygas. Ir pirmai pradžiai, kad atsirastų gyvybė beveik neabejotinai būtinas vanduo. Štai dėl ko ieškant nežemiškos gyvybės pėdsakų kosmose pirmiausiai norima rasti vandens.

Dabar vyrauja nuomonė, kad gyvybė kur nors kitur rastųsi tikriausiai nelabai skirtingai, nei ji radosi čia, Žemėje. O kelyje į sąmoningumą gyvybę gali veikti ir ganėtinai panašūs ekologiniai veiksniai.

Taigi, nors intelektualias visuomenes Žemės ir Glubgaro (ar kaip vietiniai gyventojai ją bevadintų), planetose skiria trilijonai kilometrų, visuomenių atstovai gali būti iš esmės panašūs. Jie taip pat gali turėti liemenis, iš kurių išauga viršutinės bei apatinės galūnės ir galva su jutimo organais.

„Didžiajame visko plane, apžvelgiančiame bemaž visus gyvybės apsektus, galimų sprendimų skaičius yra labai ribotas“, – sakė evoliucinės paleobiologijos profesorius Kembridžo universitete (Jungtinė Karalystė) Simonas Conway’us Morrisas.

Istorija nesikartotų

Visgi, pasak S. C. Morriso, „gyvybės įvairovė Žemėje yra milžiniška“. Tai, kad žmonės atrodo taip, kaip atrodo arba tai, kad intelektualūs vorai neišsivystė tiek, kad statytųsi miestus ir gamintųsi išmaniuosius telefonus, kai kurių mokslininkų manymu, tėra atsitiktinumas.

Žymus Harvardo universiteto (JAV) paleontologas, velionis Stephenas Jay’us Gouldas abejojo, kad milijoną kartų pakartojus gyvybės Žemėje raidos vyksmą, bent kartą išsivystytų kas nors panašaus į mūsų rūšį. „Tai, kad turime keturias galūnes, o ne šešias ar penkias – tai yra evoliucinis atsitiktinumas“, – su juo sutinka S. Shostakas.

Ir iš tiesų, jei populiacijų sėkmę vertinume pagal jų skaitlingumą, tuomet pats geriausias kūno sandaros planas Žemėje yra su egzoskeletu ir šešiomis galūnėmis, o ne kaip mūsų atveju, su endoskeletu ir keturiomis galūnėmis. Būtent tokia „sėkmingesne“ kūno sandara pasižymi vabzdžiai. „Jiems puikiai sekasi su šešiomis galūnėmis. Keturi nėra stebuklingas galūnių skaičius“, – mano S. Shostakas.

Ir nors vabzdžiai individualiai nėra vertinami kaip intelektualai, bičių ir skruzdžių įspūdingas „spiečiaus suvokimas“ yra tarsi ženklas, galintis parodyti kokia kryptimi gali vystytis ateivių intelektas – per daugybę individų, veikiančių kolektyviai, o ne savarankiškai.

Patys esame ateiviai

Yra galimybė, kad nežemiškų civilizacijų atstovai neatsitiktinai atrodytų panašiai į mus.

Seriale „Star Trek: The Next Generation“ buvo pasiūlyta idėja, kad senovinė ateivių rūšis, pasijutusi vieniša galaktikoje, įvairiose planetose pasėjo genetines programas, kurios po tam tikro laiko išsivystė į protingas būtybes, atrodančias panašiai į „protėvius“ (su dviem rankomis, dviem kojomis, dviem akimis, ausimis ir šnervėmis galvoje).

Toks seriale pateikiamas paaiškinimas, dėl ko pačiose įvairiausiose aplankomose planetose ar sutinkamuose kosminiuose laivuose esantys ateiviai yra stebėtinai panašūs į žmones (nutylint grimavimo proceso paprastumą), yra mokslinės teorijos, vadinamos panspermija, aidas. Panspermijos teorija byloja, jog žmonių genetinis kodas išsivystė ne Žemėje. Savaime pasidauginanti biologija mikrobų pavidalu mus pasiekė iš kažkur kitur, pernešta meteoritais.

Gali būti, kad ateiviai iš tiesų atrodo panašiai į mus, jei esminių ląstelinių mechanizmų prasme mes nuo jų nesiskiriame.

Žmonija būtuoju laiku

Vertinant apskritai atrodo labai tikėtina, kad kažkur kosmose dar esama išmintingų būtybių. Naujausi skaičiavimai rodo, kad vien Paukščių tako galaktikoje planetų (neskaičiuojant planetų palydovų) esama maždaug 160 milijardų. „Manome, kad galaktikoje yra milijardai planetų, kuriose temperatūra yra panaši į Žemės“, – sako S. Shostakas. Netgi jei gyvybė yra retenybė, o mąstanti gyvybė dar didesnė retenybė, statistiniai skaičiavimai rodo, kad milijarduose galaktikų kažkur turėtų egzistuoti kitų humanoidų.

O tai įvertinus mūsų pamąstymų apie ateivių gyvybę eksperimentai gali būti labai jau riboti, mano S. Shostakas. Žmonija išsivystė prieš kelis šimtus tūkstantmečių, tačiau protingos ateivių rasės galbūt vystėsi milijardais metų daugiau, o per tą laiką galėjo išvystyti ir geresnę kūno sandarą.

„Mūsų galimybės gali būti pernelyg ribotos, kad pasakytume ką nors reikšmingo apie tokius dalykus. Tai būtų tarsi bandymas trilobitų paklausti „Kaip manote, kas valdys planetą po 500 milijonų metų?“

Gali būti, kad tokios pažangios ateivių rasės apskritai atsisakė fizinių kūnų. S. Shostakas ir kiti mokslininkai įtaria, kad dirbtinis intelektas netrukus pranoks ir galbūt netgi pakeis trapius biologinius sutvėrimus. Galbūt galima numatyti ateitį su protingais, praktiškai nemirtingais robotais?

Aut. teisės: delfi.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (11)