Jurijus Gagarinas: kaip pirmasis žmogus kosmose įžiebė konspiracijų teorijas? ()

2021-08-16

Visi žino, kad Neilas Armstrongas buvo pirmasis žmogus, įžengęs į Mėnulį. Dauguma taip pat žino, kad jis nebuvo pirmasis, pakilęs į kosmosą. Juk 1961 m. gegužės 5 d. kelią amerikiečių astronautams nutiesė Alanas Šepardas, o sovietų kosmonautas Jurijus Gagarinas, keliomis savaitėmis anksčiau, balandžio 12 d., raketomis pakilęs į Žemės orbitą, jį aplenkė. Tiesa, yra keliančių klausimą: ar tikrai?

Pasėtos abejonės

Dabar J.Gagarino vardas įrašytas į rekordų knygas, o Sovietų Sąjungoje jis iškart tapo nacionaliniu didvyriu. 27 metų jaunuolis, kuris buvo pasirinktas likus vos trims dienoms iki misijos, kosmose praleido 108 minutes, apskriejo aplink Žemę ir po dramatiško skrydžio sugrįžo sveikas ir gyvas.

Ir vis dėlto, dar prieš jam pradedant kelionę į dangų, ne vieno žmogaus galvoje atsirado abejonių – pasklido gandai, kad sovietai sėkmingai paleido žmogų į kosmosą anksčiau, nei J.Gagarinas įkėlė koją į „Vostok 1“, ir buvo kalbama, kad vienas kosmonautas tai padarė balandžio 7 d., vos penkiomis dienomis anksčiau.

Apie tai pranešė britų komunistų partijos laikraščio „Daily Worker“ korespondentas Maskvoje Denisas Ogdenas: „Pirmasis žmogus kosmose“. Jame skaitytojams buvo pranešta, kad kosmonautas – „aukščiausio rango lėktuvų konstruktoriaus sūnus lakūnas bandytojas“ – „grįžo gyvas, bet kenčia nuo skrydžio padarinių“.

Dingusio kosmonauto sąmokslo teorija

J.Gagarino kojos net nebuvo atsiplėšusios nuo žemės, kai laikraštis atsidūrė spaudos kioskuose, ir jis sukėlė tam tikrą sumaištį, paskatindamas pirmuosius šnabždesius apie sąmokslo teoriją, kuri tęsiasi iki šiol. Sovietų Sąjunga paneigė šiuos pranešimus ir vietoj to įspėjo spaudą apie vėlesnį J.Gagarino žygdarbį.

Vėlesnis D.Ogdeno straipsnis galėjo būti laikomas kažkuo panašiu į pataisymą; jis patvirtino, kad iš pradžių klydo dėl balandžio 7 d. skrydžio. Tačiau vėliau prancūzų žurnalistas Eduardas Bobrovskis pratęsė Ogdeno teiginius ir nurodė, kad minėtas žmogus buvo patyręs lakūnas bandytojas Vladimiras Iljušinas, taip pat teigė, kad skrydis iš tikrųjų įvyko kovo 25 d.

Bėda ta, kad šis skrydis, pasak spaudos šaltinių, vyko ne taip gerai, kaip planuota. Todėl jo vietą užėmė sėkmingas J.Gagarino startas ir nusileidimas.

V.Iljušinas buvo aukšto rango sovietų generolas ir lakūnas bandytojas. Jis sumušė daugybę greičio ir aukščio rekordų, o jo tėvas buvo įtakingas, nes projektavo ir gamino Antrojo pasaulinio karo naikintuvus ir bombonešius. Iljušinas vyresnysis taip pat buvo užsitarnavęs vietą vyriausybėje. Todėl jo sūnus būtų buvęs laikomas puikiu asmeniu, kurį būtų galima siųsti į kosmosą, o jo polinkis rizikuoti buvo toks didelis, kad tuomet 34 metų pilotas tikrai būtų mėgavęsis šia užduotimi.

Taip ir nutiko, kad jo kelionė į išorę kosminiu laivu buvo sėkminga, tačiau po trijų numanomų apskridimų Iljušino sugrįžimas buvo nesėkmingas. Matyt, nusileidimas buvo ne pagal kursą, dėl to jis patyrė fizinių sužalojimų ir dvasinių kančių. Buvo net prielaidų, kad dėl nelaimingo atsitikimo jį ištiko koma.

„Pranešama, kad kosminis laivas grįžo ten, kur ir buvo tikėtasi, tačiau V.Iljušino psichika sutriko ir jis be sąmonės guli Maskvos ligoninėje“, – sakoma 1961 m. balandžio 12 d. „The Spokesman Review“ pranešime apie žurnalisto teiginius. Straipsnyje priduriama, kad V.Bobrovskis teigė, jog jo informacija gauta iš patikimų šaltinių, kurių jis negalėjo įvardyti, ir kad Rusijos karininkai paneigė šį pranešimą.

 

Sovietų Sąjunga tvirtino, kad V.Iljušinas buvo ligoninėje, kur gydėsi nuo sužeidimų, patirtų per automobilio avariją. Ne tik sovietai dėl to mirktelėjo iš netikėjimo. Žurnalistų teiginiais nepatikėjo net amerikiečiai. Iš tiesų, tuometinis Baltųjų rūmų spaudos sekretorius Pierre Salingeris žurnalistams sakė, kad balandžio 7 d. nebuvo jokių įrodymų apie skrydį ir, reikia manyti, kovo mėnesį taip pat nebuvo nieko, kas būtų sukėlę įtarimų. Paaiškėjo, kad Šiaurės Amerikos aerokosminės gynybos vadavietės (NORAD) kosminės sekimo stotys nieko neužfiksavo, o JAV nesiruošė šokti ir užtraukti gėdos Sovietų Sąjungai be įrodymų.

Tačiau net ir to nepakako, kad įtarimai būtų visiškai išsklaidyti. Kai kurie žurnalistai manė, kad teiginiai apie autoavariją tėra tik priedanga.

Dar daugiau, kosminių lenktynių kontekste konspirologai galėjo numanyti, kad bandymas užglaistyti tokią nesėkmę turėjo pagrįstą priežastį: sovietai nuolat dėjo visas pastangas, kad pristatytų komunizmą kaip pranašesnę ideologiją.

Bet ar tai, kartu su nežinomais žurnalistiniais šaltiniais, yra pakankama priežastis manyti, kad J.Gagarino vieta istorijoje buvo ne visai tokia, kokia buvo? Vėliau D.Ogdenas tvirtino, kad tariamo skrydžio metu matė nuotrauką, kurioje V.Iljušinas dėvėjo kosminę įrangą, tačiau vėliau ši nuotrauka taip ir nepasirodė. Tuo tarpu pats V.Iljušinas, kuris mirė 2010 m., sulaukęs 82 metų, niekada neprisipažino skridęs į kosmosą.

 

Vis dėlto buvo pastebėta, kad gandai sklandė dar ilgai po įvykio, ir jie netgi buvo sukonkretinti. Vienas žymiausių – 1999 m. sukurtas 52 minučių trukmės dokumentinis filmas „The Cosmonaut Cover-Up“, kurį išleido „Global Science Productions“, o režisavo Elliottas Haimoffas, kitais metais taip pat sukūręs filmą „Vladimiras Iljušinas: tikrasis pirmasis žmogus kosmose“ (Vladimir Ilyushin: The Real First Man in Space).

Plačiai transliuotame filme teigiama, kad V.Iljušinas nesugebėjo katapultuotis iš savo kapsulės, sudužo Kinijoje ir 1962 m., kai buvo suimtas, galiausiai buvo perduotas SSRS. Dokumentinio filmo kūrėjai teigė, kad, kaip rašoma „Sun Community News“ paskelbtame straipsnyje, V.Iljušinas nenorėjo kalbėti apie tariamus incidentus prieš kamerą ir pageidavo išlaikyti paslaptį.

Išlaikytos paslaptys

Iš tikrųjų sovietai pasauliui pradėjo atsiverti gerokai anksčiau, nei SSRS nustojo egzistuoti. 1980 m. Vakarai pagaliau sužinojo apie Valentino Bondarenkos mirtį, kuris, kaip rašė „The New York Times“, mirė praėjus dešimčiai dienų po 1961 m. Maskvoje vykusio 15 dienų ištvermės eksperimento žemame slėgyje, kai kilo gaisras.

Dar ilgiau prireikė laiko papasakoti pasauliui apie 1960 m. spalio 24 d. įvykusią didelę avariją paleidimo aikštelėje, per kurią oficialiai žuvo 78 žmonės ir kuri galiausiai buvo atskleista visam pasauliui 1989 m. Kalbama, kad J.Gagarinas buvo naudojamas propagandai, tačiau iš visų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo matytų prisipažinimų ir dokumentų V.Iljušinas niekada nepasirodė.

 

Ir vis dėlto būta keleto savotiškų „įrodymų“. Du buvę italų radijo mėgėjai Achille ir Giovanni Judica-Cordiglia tvirtino, kad įrašė garso įrašą iš orbitoje skriejančios kapsulės likus kelioms dienoms iki Gagarino skrydžio, ir iš tikrųjų tai buvo jau ketvirtas poros paviešintas stulbinantis garso įrašas.

Pirmasis buvo 1960 m. gegužės mėn. įrašas, kuriame girdėti, kaip pilotuojamas erdvėlaivis tariamai nukrypsta nuo kurso; antrasis tų pačių metų lapkričio mėn. įrašas, kuriame girdėti SOS Morzės abėcėlė iš Žemės orbitą palikusio sutrikusio erdvėlaivio, o trečiasis 1961 m. įrašas, kuriame girdėti, kaip kosmonautas tariamai dūsta. Jei tai būtų patikimi kosminių skrydžių įrodymai, turėtume teigti, kad ne tik J.Gagarinas nebuvo pirmasis žmogus, pakilęs į kosmosą, bet ir V.Iljušinas galbūt nebuvo pirmasis. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad buvo daroma prielaida, jog visi šiuose trijuose įrašuose dalyvavę asmenys žuvo, atrasti tiesą buvo dar sunkiau. Ir vis dėlto teorijų tik daugėja.

Tai kas buvo pirmasis žmogus kosmose?

Ką galima pasakyti apie Michailo Rudenkos, buvusio sovietų vyresniojo inžinieriaus ir eksperimentinio projektavimo biuro Nr. 456, kurį 1999 m. įkūrė seniausio sovietų laikraščio „Pravda“ redakcijos nariai, eksperimentatoriaus, teiginius, kad 1957, 1958 ir 1959 m. į kosmosą buvo išsiųsti kosmonautai?

 

„Visi trys lakūnai žuvo skrydžių metu, o jų pavardės niekada nebuvo oficialiai paskelbtos“, – jis cituojamas 2001 m. balandžio 12 d. pravda.ru paskelbtame straipsnyje, paaiškinęs, kad minėti lakūnai vadinosi Ledovskich, Šaborinas ir Mitkovas ir dalyvavo suborbitiniuose skrydžiuose. „Kosmonautai turėjo pasiekti kosmines aukštumas aukščiausiame tokios orbitos taške ir grįžti į Žemę“, – pridūrė jis. Tačiau turint omenyje, kad „Pravda“ taip pat skelbė tokias antraštes kaip „Ateiviai išstūmė amerikiečius iš Mėnulio“ ir „Marse rasta ateivių ir žmonių kaukolių“, sunku spręsti.

Dar sunkiau nustatyti V.Iljušino buvimo vietą 1961 m. kovą ir balandį. Šiuo atžvilgiu sovietai sau taip pat nepadėjo, nes negalėjo tiesiai atsakyti, kodėl jis buvo pastebėtas sužeistas – prisegtas prie tos autoavarijos – ir kada ji iš tikrųjų įvyko. Jie taip pat negalėjo pateikti tinkamo paaiškinimo, kodėl jis galėjo būti Kinijoje. Sovietų teigimu, jis niekada nebuvo kosmonautas, ir, atrodo, kad jis iš tiesų nebuvo pirminėje kosmonautų komandoje. Jokiuose atsiminimuose ar išslaptintoje informacijoje jis ten nebuvo minimas.

Vis dėlto taip pat sunku patvirtinti Judica-Cordiglia įrašus kokiais nors duomenimis iš oficialių šaltinių. Klausymosi stotys neužfiksavo to, ką jie teigė įrašę į juostą, o radioastronomas Bernardas Lovellas, įkūręs Jodrello banko observatoriją Češyre, Anglijoje, 1963 m. atmetė teiginius apie ankstesnius rusų bandymus pilotuoti kosminę erdvę.

 

Tačiau net ir tai nėra taip vienareikšmiška, kaip atrodo. B.Lovellas maždaug tuo metu lankėsi Rusijoje ir netgi buvo teigiama, kad jam buvo plaunamos smegenys. Tais metais po tokios kelionės jis susirgo, o Jungtinės Karalystės gynybos ministerija teigė, kad taip galėjo nutikti dėl bandymo ištrinti jo atmintį apie sovietų pasiūlymą statyti teleskopų įrenginį JAV. Jo sūnus teigia, kad jis paprasčiausiai susirgo dėl išsekimo, rašoma vasario mėnesio žurnalo „Physics World“ numeryje išspausdintame straipsnyje. Ir tai skamba labiau tikėtinai.

Be to, tarkime, jei Rusija būtų patyrusi tokių baisių kosminių bandymų, kurie baigėsi mirtimis ir katastrofomis, ar ji tikrai būtų taip paskelbusi apie J.Gagarino skrydį?

Kaip 1975 m. straipsnyje, kurį jis parašė žurnale „Space World“, nurodo Jamesas E.Obergas, Rusijos naujienų agentūra TASS, kurią sovietų žvalgyba dažnai naudojo kaip priedangos organizaciją, savo pirmąjį biuletenį išleido dar J.Gagarinui skrendant. Jei ji nerimavo dėl galimų blogų naujienų, ar ne geriau būtų buvę palaukti, kol misija baigsis ir kosmonautas tvirtai atsistos ant žemės, o ne rizikuoti?

Galbūt to niekada nesužinosime. Dviejų vyrų, kurie būtų tiesiogiai dalyvavę šiame įvykyje, nebėra gyvų – J.Gagarinas žuvo, kai 1968 m. kovo 27 d. sudužo jo pilotuojamas mokomasis reaktyvinis lėktuvas MiG-15, jam buvo 34 metai. Atsižvelgiant į turimus įrodymus, protinga manyti, kad J.Gagarinas buvo pirmasis pilotuojamo kosminio skrydžio dalyvis.

Aut. teisės: 15min.lt
Autoriai: Agnė Tarailaitė

(4)
(6)
(-2)

Komentarai ()