Vakariečiams neperkandamas Kinijos kultūros pamatas: „Melagis meluoja melagiui ir abu patenkinti“ (11)

2015-09-03

Kaip kultūra ir pasaulėžiūra veikia tarptautinę politiką. Rusija tęsia suartėjimo su Kinija kursą. Po dviejų savaičių [rugsėjo 2-3 d. – red.] Vladimiras Putinas susitiks su KLR vadovu Si Czianpinu; numatoma pasirašyti 22 dokumentus dėl bendradarbiavimo ekonomikos ir kitose sferose. Ekspertai sako, kad su Kinija ne viskas taip paprasta: dažnai pasirašyti dokumentai būna deklaratyvūs, iš Kinijos bankų sudėtingiau skolintis, nei iš Vakarų, o rusų verslininkai ir valdininkai dažnai nežino, kaip teisingai tartis su kinų investuotojais.

„Kinijos civilizacija remiasi paslaptimi“, – intriguoja orientologas, Taivanio Tamkango universiteto profesorius Vladimiras Maliavinas. Rytų kultūras (visų pirma, kinišką filosofiją) studijavęs apie pusę amžiaus. Mokslininko kraityje ne tik akademinė karjera, tačiau ir rytietiškų dvasinių praktikų metai. Slon Magazine publikuoja Maliavino citatas iš pasisakymo WCIOMe Maskvoje, kurios padės geriau suprasti, ko nori kinai iš pasaulio bendrai ir savo partnerių konkrečiai.

Kodėl kinų gyvenime tokie svarbūs yra ritualai?

[Kinų įsivaizdavimu], mūsų santykius socialine, sociologine prasme, reguliuoja ritualai. Ritualas – veiksmas, sujungiantis realybę ir virtualybę. Tai reiškia, sociumas ne tik išreiškia save ritualais, kaip pasąmoningai linkę manyti europiečiai („Čia mes gyvenam, o čia atliekame kažkokį ritualą“). Ritualas sukuria sociumą, o ne jį atspindi

Reikia užmegzti intymų vadinamojo bendrumo santykį. Štai kodėl kinai pradeda kalbėti, kad turime būti draugai

Ką kalba kinai? Išminčiai sukūrė ritualus, kad visuomenėje ir pasaulyje būtų tvarka. Ritualo nevykdymas, netgi vos minutę, gresia pasauline katastrofa. Štai koks kietas dogmatizmas iškyla prieš kiekvieną kiną ir prieš kurį jis kasdien turi atsakyti. [Tai aktualu] iki šiol, galiu jus užtikrinti. Iš čia ir visos vertybės, kurias kinas per savo gyvenimą sukuria – taip pat ir verslininkas. Vos susidūrę su kinais, galbūt šio pagrindo ir nejaučiate. Tuo labiau, kad juo iš principo niekas nesipuikuoja ir jo rodyti nevalia. Jis negali būti suformuluotas doktrinoje.

Rituališkumo principas globalus. Globalumas bus toks – vakarietiškas ir rytietiškas, susuktas kaip pyragėlis. Viduje bus rytietiškasis, o išorėje – visokiausių formų vakarietiškasis. Tačiau tai labai svarbus momentas: globalumas nebus vienas, jie bus du. Tačiau jie egzistuoja paraleliai, niekaip vienas kito neveikdami.

Ko kinai reikalauja iš savo partnerių?

Nuolaidumo. Beje, čia nieko naujo [Rusijai] nėra. Nuolankumas – juk jis krikščioniška dorybė. Nuolankumas [krikščionybėje] yra, nėra savęs sustabdymo, ryžto save pranokti. Ko [kinai] nemėgsta rusų verslininkuose? Jie stovi, pasipūtę: „Štai, žiūrėk, koks aš, turiu pinigų, ir t.t. ir pan.“ Tai yra, patenkintas savimi, atstatęs krūtinę. Tokius dalykus reikia reflektuoti. Pasipūtimas reiškia, kad prieš valdžią reikia būti kvaileliu. Tik kvailys gali stovėti, išpūtęs krūtinę. Ko jis laukia? Kol gaus į tą krūtinę smarkų smūgį? Jis gi tai nori pasakyti? Kinas niekada taip neatsistos, nes jis atsipalaidavęs ir jo [„aš“] visai nėra. Štai pagrindinis taškas, apie kurį viskas suksis – savimeilė, savivoka.

Ko baiminasi kinų verslininkas, planuojantis ateiti į Rusiją?

Visų pirma – reikia užmegzti artimą bendrumo santykį. Štai kodėl jie [kinai] pradeda kalbėti apie tai, kad privalome būti draugais, apie priesaikas iki mirties būti ištikimais ir taip toliau. Europiečiui visa tai nesuprantama: niekas verslo pokalbių taip nepradeda. O čia tokia įžanga būtina. Jis ieško pasitikėjimo. Be pasitikėjimo nieko būti negali. Konfucijus sakė: „Kaip galima turėti reikalų su žmogumi, kuriuo nepasitiki? Kaip galima važiuoti vežimu, neturinčiu ienų?“

O kaip pasitikėjimą rasti? Ne iš tokio žmogaus, kuris nori išsyk ką išpešti, arba apgauti, arba iš vis elgiasi – „girdi, žiūrėk, koks aš kietas!“ Pasitikėjimą kelia tik kuklus žmogus, nuolankus. Juk tai abipusis veiksmas. Kai susipažįstame su moterimi ir norime ją vesti iš meilės, argi ne taip viskas vyksta?

Amerikiečiai bijo azijiečių, nes regi juose dar didesnius sukčius, nei jie patys

Nieko ypatingo čia nereikia. Vadinu tai švelniu santykiu su būtimi, nuolaidumu. Žmonės turi padėti vienas kitam. Padėti – ne ta prasme, kad duoti penkias kapeikas, eidami pro šalį, – o išlaisvinti kiekvieno žmogaus būties pilnatvę. Ir tik šiame tarpusavio nuolaidume kuriame apsireiškimo erdvę. Kito būdo ir būti negali. Jei spausiu jį, o jis mane, kas bus? Žinia, kas bus. Anksčiau ar vėliau į kaktą gausi vis vien.

Kukliai nesielgiantis žmogus išgujamas. Senovės Kinijoje jį atleisdavo iš tarnybos. Buvo galima parašyti: „Toks ir toks valdininkas vaikšto nekukliai“. Viskas, jis tą pačią dieną lėkdavo iš tarnybos.

Kodėl kinus sunku apgauti?

[Rytų] pasivertimo filosofijos šviesoje chameleoniškumas – neatskiriamas žmogaus bruožas. Mes tai suvokiame kaip gudrumą ir pasalūniškumą. Bijome azijiečių, nes jie gudrūs. Amerikiečiai bijo azijiečių, nes regi juose dar didesnius sukčius, nei jie patys. Nė karto nemačiau europiečio, galinčio apgauti kiną. Jie labai lengvai ima viską vakarietiška. Europiečiai suvokia tai taip: „Pagaliau jie suvokė kažką vakarietiško“. Iš tiesų – nieko panašaus. Chameleoniškumo, apsimetimo momentas gali būti išreikštas ir ne visai padoriai. Pavyzdžiui, japoniška pornografija visą vakarietiškąją lenkia. Visiškai ramiai filmuoja, nes vis vien „tai ne aš“. Jiems tai ne problema.

Kinijoje kiekvienas visada turėdavo po kelis vardus

Pasitikima tik tuo, kas žino, jog tai tik apsimetimas, tik jūsų vidinio pasaulio pėdsakai. Jei pateiksiu pažymą, jokio pasitikėjimo nebus. O štai atitinkamas bendravimas kels pasitikėjimą, nes bus aišku, apie ką svajojate. Kur širdis jūsų, brangu kas, o ne pažymos. Štai ko nežino ir nesupranta japonai – pas juos visur pažymos. Mokeisi du metus karatė – duok pažymą. Raskite nors vieną kinišką mokyklą, kur pažymas duotų. Jei išdavė, vadinasi, tikrai nieko nemoka.

Kodėl kinai derėdamiesi su rusais, pasivadina rusiškais vardais?

Vakarietiški vardai – apsimetimas. Jiems taip patinka, jie taip peršoka. Kaip skelbė Laodzi: „Supanašėk su savo pelenais“. Ir čia nėra jokios apgaulės. Na, paėmiau vakarietišką vardą. Mano taivaniečiai studentai būtinai save vadina vakarietiškais vardais. Ir niekas dėl to nesusimąsto, tai vyksta spontaniškai.

Kinijoje kiekvienas visada turėdavo po kelis vardus. Kai buvo mažas, kai didesnis, paskui oficialus vardas, artistinis, meninis, po to – pomirtinis. Penki, šeši vardai jums garantuoti. Netgi kai dedate ant paveikslų atspaudus (kinų dailininkai savo darbų žymėjimui naudoja antspaudus. – Slon), kurie priklauso nuo nuotaikos. Turite daug vardų, išsirenkate atitinkantį dabartinę nuotaiką. Kūnas vienas, o sielų daug (kinų supratimų, sielos yra septynios). Šiandien taip, rytoj kitaip, svarbiausia, – kad esu nuoširdus.

Ko reikėtų baimintis rusiškam verslui, bendraujant su kinų partneriais?

„Dorybingas vyras pasitiki visais, tačiau pirmasis atpažins apgaulę“

Nereikia nieko baimintis. Būkite nuoširdūs savo santykiuose štai tokia prasme: „Aš viską palieku ir esu atviras jums. Jokios naudos neieškau, nes gausime visą naudą drauge“. Pabandykite elgtis taip ir pažiūrėkite, koks bus rezultatas. Tik svarbu neskubėti. O tai iš mūsų reikalauja išsyk marškinius ant krūtinės plėšyt, apkabinti, bučiuoti, ar atvirkščiai, prakeikti. Kinas jums niekuo neįsipareigojęs. Jis tiksliai, adekvačiai, žingsnis po žingsnio, minutė po minutės, diena po dienos artimai su jumis bendraus, vadovaudamasis tuo, kaip bendraujate jūs, ir, svarbiausia, ką žadate, ko tikitės. Todėl neturite parodyti, kad esate savanaudis, – štai tada jį prarasite. Ir iš savo pusės jis taip pat jums tarnaus – čia rungiamasi tik šioje srityje. O jei darysite plėšikų gaujos suokalbį: („Nagi, davai, greitai tik…“), jis būtinai jus apgaus. Jis privalo matyti, ko norite. Jeigu norėjote apgaulės – šekit!

Būkite ramūs, kaip siena. Arba, kaip sako kinai: „Sėdėk kaip varpas, stovėk kaip kalnas“. Nesimuistykite prieš klientą ir pažiūrėkite, ką jis padarys. Štai tada jis kitaip užgiedos. O kai mes imame su juo „šu šu“, šioje kategorijoje (kadangi jis daug geresnis strategas, nei mes) jis gali žaisti, gali atsisakyti visko išorinio – o mes negalime. Jei pasakiau, kad apgausiu, aš privalau apgauti. O jis gali pasakyti, kad apgaus ir neapgauti.

Kinas visada atrodys atsipalaidavęs, laisvas, draugiškas

Kinų civilizacija vysto jautrumą (arba budrumą), išlaisvinantį kinus nuo staigių žingsnių ir kokių nors fizinių pastangų. Todėl kinas – hedonistas. Kinų auklėjimas iš jo nereikalauja valios ugdymo, o reikalauja mokėjimo laviruoti ir sekti gyvenimo tėkme, tuo pačiu gaunant naudą sau. Japonijoje – kitaip. Japonas, kaip dziudo genijus, sėdės pelkėje, kamuosis kandžiojamas uodų.

Todėl kinas visada atrodys atsipalaidavęs, laisvas, draugiškas, jei galima taip išsireikšti. Bet tuo pačiu jis budrus. Jis niekada nežengs melagingo žingsnio. Patariu jums: nereikia tuščiai bruzdėti, ypač su kinais. Kaip sakė Konfucijus: „Dorybingas vyras pasitiki visais, tačiau pirmasis atpažins apgaulę“.

Ar gali Kinija suirti dėl vidinių prieštarų?

Prieštarų nėra. Žemyninėje Kinijoje yra daugybė vietinių kultūrų. Jei atvažiuosite į Kiniją, išvysite tokią visa ko įvairovę, apie kokią Rusijoje ir nesapnavote. Kinija labiau federacinė valstybė, nei mūsiškė. Kiniškas ritualinio sociumo principas leidžia tokią kultūrų, individų ir t.t. įvairovę, kokia neleidžiama Europoje, kadangi šioji reikalauja konsolidacijos nacionalinės bendrijos rėmuose. Kinams to nereikia. Jie turi sampratą „nacija“, tačiau ji gan efemeriška. Savo prigimtimi ji visiškai ne europietiška.

Pas kinus tai susieta: turtas, sveikata, valdžia, autoritetas ir moralė neatskiriami. Štai tame ir regiu milžinišką kinų civilizacijos jėgą. Tai ne taip, kaip pas mus: jei turtingas, tai vagis. Jeigu genijus, tai nesveikas. Jei protingas, tai neretai gali būti ir amoralus. Tai Kinijoje nesuvokiama. Todėl, tie patys taivaniečiai, regėdami turtingą žmogų gatvėje, lenkiasi jam, pagarbiai su juo elgiasi. O pagalvokite, ką tai reiškia visuomenei! Kokia stabili tampa taip suvienyta visuomenė!

Kaip kapitalizmas sugyvena su komunistų partija?

Pas juos kapitalizmas? Taip. Laisva ekonomika? Yra. Žemiausias lygis – ten, kur vyksta mainai, – dar maždaug atitinka vakarietišką supratimą. Ten yra kažkokie svyravimo poliai, tarp jų vyksta tarpusavio mainai, tarpusavio sąveika. O štai aukščiausias lygis, kur visa tai išnyksta, – tai jau simbolinė persimainymo tvarka, neprieinama individualiai sąmonei ir fiksuojama tik lozungais. Tai kaip simfonijos tonalumas. Jis kur nors yra? Niekur jo nėra, tačiau jis sutvirtina simfoninį kūrinį, nors niekaip griežtai neapibrėžiamas. Išaiškinti jo neįmanoma. Mes gauname lozungus: „Harmoninga socializmo visuomenė“. Viskas. Tai apima visą viešąjį gyvenimą. Kas buvo Kinijoje, žino: kinų kompartija gyvenime niekaip nedalyvauja. Drakono valdžia negali būti, parodyti save. Kaip Tibete rašo ant armijos sunkvežimių: „Armija liaudyje – kaip žuvis vandenyje“. Galima netgi be „kaip“.

Kaip Kinjoje priimami sprendimai?

Tai pagrindinė kiniško gyvenimo mįslė. Sprendimų priėmimas turi būti slaptas. Viršininko pavaldiniai nepermato ir jis niekada neduoda tiesioginių nurodymų. Pavaldiniai turi patys nuspėti, ko nori viršininkas, kitaip jis praras savo valdžios aurą. Nežinome, kaip KKP [Kinijos Komunistų Partija] priimami sprendimai. Visiškai neperregima uždanga. Tai valdžios požymis. Simbolinė komunikavimo tvarka visiškai neperregima pirmam lygiui, kur dar yra fizinis bendravimas.

„Viršininkas nieko neturi daryti. Jis turi kabinete žaisti kambario golfą, kriketą. Jeigu jis užsiima reikalais, jis ne viršininkas“

Įsivaizduokite tai šitaip. Viršininkas sprendžia viską. Jis yra bendro kūno paslaptis, ir daro tai rituališkai. Pavyzdžiui, kaip paskelbti sprendimą? Per simbolius. Apie šeimos galvą rašo: kai žmona ir vaikai pasielgdavo netinkamai, jis nusiimdavo kepurę. Tai yra, dėl jų elgesio kaltas pirmiausia jis. Ir kai jie ateidavo pas jį atsiprašyti, nedrįsdavo pakilti nuo kelių, kol jis vėl neužsidėdavo kepurės. Toks valdžios darbas: nusiimti kepurę ir sėdėti. Kiti privalo suprasti, ką tai reiškia.

Tai intymi komunikacija, nieko ypatingo [rusų žmogui] joje nėra. Šventasis Sergijus Radonežskis buvo žinomas tuo, kad niekad nepriekaištavo (Konfucijus irgi žodžiu niekad savo mokiniams neprikaišiodavo). Jis ateidavo vakarais į celę, kur gyveno vienuolis, ir kai šis paklausdavo: „Dėl ko atėjai, tėve?“ – atsakydavo jam: „Žinai pats, kodėl atėjau“. Tai ir yra ritualinė komunikacija, ji kūniška. Intymiuose santykiuose žodžiai išnyksta. Ant to stovi kinų civilizacija.

Kinijos civilizacija stovi ant paslapties. Paslaptis šiuo atveju – KKP CK [Centro Komitetas], kuris išvis nežinia, ką daro ir kaip sprendimus priima. Kaip sako mano mokytojas: „Viršininkas nieko neturi daryti. Jis turi kabinete žaisti kambario golfą, kriketą. Jeigu jis užsiima reikalais, jis ne viršininkas“. Nes taip jis nepraras organizacijos pusiausvyros, o jis privalo ją užrakinti savyje. Jis nėra to paties lygio, kaip pavaldiniai, o šie jį už ta turi gerbti.

Sprendimai Kinijoje priimami individualiai. Kadangi 98% verslo Taivanyje – šeimyninis (98% kompanijų saloje – smulkus ir vidutinis verslas. – Slon), tai daro šeimos galva. Jis sprendžia viską. Niekas negali to ginčyti, tai visiškai geležinis reikalas. O kuo remdamasis jis priima sprendimus? Todėl jis ir patriarchas, kad nežinome, kodėl jis tokį sprendimą priėmė. Jei žinotume, jis nebūtų patriarchas.

Galima visą šį reikalą įsivaizduoti karikatūriškai, kaip europiečiai. [Katalikų misionierius] Matteo Ricci – pirmasis europietis, puikiausiai išmokęs klasikinę kalbą ir priimtas į kinų elitą, rašė dienoraštį itališkai, kad niekas negalėtų perskaityti. Apie kinišką ritualą jis parašė: „Pritinkamo elgesio dykuma“. O vienas kinas, Li Zhi (pažinojo Matteo Ricci, tačiau kits kito nemėgo), aršus tradicijų priešas, kinų visuomenę aprašė taip: „Melagis melagiui meluoja ir abu patenkinti“. Norint, galima ir taip pasakyti. Jų irgi buvo sava tiesa, ir ne viskas taip paprasta.

Ko siekia kinai?

Žinoma, kinai irgi turi uždirbti pinigus, išmaitinti šeimą. Net dar daugiau – be pinigų, nieko nėra

Kinijoje visur kabo plakatai „Kiniška svajonė“. Tiesa, įdomu: „Kiniška svajonė“ ir prierašas: „Kiniškos vertybės“. Pirmoji – taupumas. Tačiau taupumą reikia suprasti kiniška prasme – santykio su būtimi vientisumo išsaugojimas, kai niekas neprasprūsta. Tai nereiškia šykštumo.

Mano supratimu, taip. Visų pirmą, tai natūralus sąmonės gyvenimas. Sąmonei būdinga veržtis už savo ribų. Žmogus žmogumi tampa, pranokdamas save. Beje, hieroglifas „žmogus“ – štai šie du brūkšneliai – tai palinkęs žmogus, tai yra, stovintis nusilenkęs, ritualinis žmogus. Prieš ką jis lenkiasi? Dievo gi Kinijoje nėra. Prieš kitą žmogų, žymimą hieroglifu „dangus“, kuris yra pats aukščiausias žmogus. Tai yra, nusilenkęs sau, jis tampa antžmogiu. Siekdamas nulio, jis tampa viskuo.

Kaip tai suprasti? Tai labai paprasta. Norėdamas tapti pačiu savimi, žmogus turi nugalėti save. Tik tada jis bus žmogus – tai pasakė Fridrichas Nyčė, visai ne kinas. Šioje aplinkoje kyla natūralios reakcijos (kaip man atrodo). Jei esu juodas, noriu tapti baltu. Jei baltas, noriu tapti juodu. Jei esu mažas, noriu tapti dideliu. Visada noriu to, kuo nesu. Noriu būti kitoks. Ant to viskas ir stovi. Kinas seka gyvenimo praktiką. O mūsuose sugalvoja ką nors, o paskui projektuoja tai į gyvenimą, grubiai tariant, – ir nieko nepavyksta.

Žinoma, kinai irgi turi uždirbti pinigus, išmaitinti šeimą. Net dar daugiau – be pinigų, nieko nėra. Money, money. Mes užmezgame kontaktą ir drauge uždirbame tuos pinigus, nusileisdami vienas kitam. Argi galima kitaip? Negi žmonės tik akmenys, vienas į kitą stuksenantys? Tai idealiu atveju. Aišku, ir čia galima viską išdarkyti. Tačiau tradicinė realybė tokia. Aišku, norsi ir apgauti ir apiplėšti. Visi mes žmonės. Bet jei kas to nori, tai ir gauna kulką į kaktą, kaip tai daro su korupcionieriais Kinijoje, nežiūrėdami, turi jie milijardą ar ne.

Ar nori Kinija visus užkariauti?

Kinija išorės politikos arenoje visiškai pasyvi ir neutrali

Kinijos imperija yra už Didžiosios sienos. Kodėl? Todėl, kad realybė visada yra viduje. Tai didžiulė kinų civilizacijos problema, nes tai vidinė, o ne išorinė civilizacija. Išorinė – karikatūriška, fantasmagoriška, nesistemiška, atsitiktinė. Tai kinų civilizacijai suteikia ypatingą prieskonį. Visa, kas išoriška – atsitiktinis, netikėtas, spontaniškas nežinia ko virtimas, to drakono, kurio lyg ir niekas nemato.

Georgijus Nejaskinas, Slon Magazine apžvalgininkas

Kinija išorės politikos arenoje visiškai pasyvi ir neutrali, visada susilaiko nuo balsavimo [JTO] Saugumo Taryboje. Atskirais atvejais [balsavo] du tris kartus, kai siejosi tik su jais. O šiaip jai nusispjauti, ji niekaip apie save nepareiškia. Bet juk ne atsitiktinai. Ji laukia, kol ją kas nors ims vesti. Ji seka. Ji neginčija Amerikos lyderystės. Kinijos lyderiai, sakydami, kad jie nėra Valstijų varžovai, nemeluoja. Neaišku, kaip Kinija galėtų vaidinti aktyvų vaidmenį globaliu mastu. O štai viduje, taip, vaidina. Viduje yra valia KKP pavidalu, vadovybės, vadovaujančios absoliučiai, ten jokie prieštaravimai neleidžiami. Kinijai tai [jos išorės politika] tinka. Jie eina kažko farvateryje. Jie veikia pagal situaciją.

Георгий Неяскин
slon.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(39)
(6)
(33)

Komentarai (11)