Atviras mokslas: sugrįžtančios amžių senumo vertybės – mokslo ateitis (Video) ()

2016-06-30

Moks­las – vie­na iš svar­biau­sių šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio va­ro­mų­jų jė­gų. Iš moks­lo ky­la nau­jau­sios tech­no­lo­gi­jos, moks­las da­ro pa­žan­giau­sius me­di­ci­nos at­ra­di­mus, pa­de­dan­čius nu­ga­lė­ti ligas, per am­žius per­se­kio­ju­sias žmo­ni­ją. Moks­las pa­de­da su­pras­ti Že­mės bei mū­sų pa­čių vi­suo­me­nės pra­ei­tį, nu­spė­ti ga­li­mus so­cia­li­nės, po­li­ti­nės, eko­no­mi­nės rai­dos sce­na­ri­jus, įver­tin­ti ap­lin­kos kai­tą. Ta­čiau ką atei­tis ža­da pa­čiam moks­lui?

Mokslo publikacijos: kertinė mokslo tradicijos dalis

„Pirmoji mokslo revoliucija“, įvykusi XVII a., padėjo šiuolaikinio mokslo pagrindus. Mus supančio pasaulio tyrimai tapo profesionalų, nebe vien mėgėjų darbu. Profesionalūs mokslininkai pradėjo specializuotis tam tikros disciplinose, susiformavo mokslinių tyrimų publikavimo sistema.

Toji sistema – t. y. pora žurnalų, pradėjusių spausdinti mokslinius tyrimus – tapo visos iki šiol egzistuojančios mokslo sistemos pagrindu. Publikuojami straipsniai tapo mokslininkų atradimų dalinimosi su pasauliu (dažniausiai – kitais mokslininkais), žinių kaupimo, apdorojimo ir sukauptų žinių panaudojimo tolesniems tyrimams priemone, padedančia išvengti rato išradinėjimo savojoje disciplinoje. Atsirado ir paskata publikuoti kuo daugiau gerų straipsnių, bei tradicija gerbti vieni kitus už išspausdintų straipsnių kokybę, bei kiekybę, jų pagrindu kilti karjeros laiptais.

Taip moksliniai straipsniai tapo ir pagrindine mokslininkų akreditacijos sistema ir motyvacija. Ilgainiui išsivystė ir pačių žurnalų vertinimo sistema – įtakos faktorius (angl., impact factor). Kuo daugiau žurnale spausdinami straipsniai cituojami, tuo didesnis jo įtakos faktorius. Kuo didesnis įtakos faktorius, tuo prestižiškesnis žurnalas. Pavyzdžiui, gerai žinomų žurnalų Science ir Nature įtakos faktoriai vieni aukščiausių: 34661 ir 38138 (2015 m. duomenimis).

Tačiau šioje istoriškai susiklosčiusioje mokslinių rezultatų publikavimo sistemoje, darančioje įtaką visam mokslo pasauliui, slypi paradoksas. Žinių dalinimosi ir tarpusavio mokymosi būdas ilgainiui tapo ir konkurencijos faktoriumi, bei „prarastų rezultatų“ varomąją jėga. Kodėl?

Dalinimasis rezultatais ar… prapuolančios žinios?

Mokslininkas, siekiantis užsitikrinti darbo vietą, karjeros augimą, tolesnį savo tyrimų finansavimą ir t. t., privalo turėti kuo daugiau publikacijų. Kuo „geresni“ žurnalai, tuo geriau.

Tačiau ne viskas taip paprasta – didelį įtakos faktorių turintys žurnalai linkę publikuoti tik „gerus“, ypatingus atradimus demonstruojančius rezultatus. „Negatyvūs“ rezultatai, pavyzdžiui, apie dėl vienos ar kitos priežasties nepavykusius eksperimentus, nepasitvirtinusias hipotezes ir t. t., daugelio šiuolaikinių žurnalų nedomina. Dar blogiau, jei panašius rezultatus jau publikavo kiti mokslininkai, tavo paruoštą straipsnį „geras“ žurnalas, pavyzdžiui Science ar Nature, vargu ar bepriims, net jei atlikai tokius pačius, ar net detalesnius tyrimus.

Apmaudu, tačiau taip prarandama ir dalis rezultatų, dalis dažnai visuomenės lėšomis įgytų, pasauliui priklausančių žinių. Be to – daug lėšų iššvaistoma ir dubliuojant jau atliktus tyrimus dėl nežinojimo ar aklos konkurencijos („galbūt spėsiu publikuoti šiuos svarbius duomenis pirmas!“). Ar tuomet mokslininkų tarpusavio komunikacijai ir bendradarbiavimui sukurta sistema šiuos tikslus tebevykdo?

„Siekdami užtikrinti mokslo progresą, privalome būti atviri ir dalintis“

– Neelie Kroes, 2012

Pasak kai kurių tyrėjų bei aktyvistų, viltys atgaivinti mokslo žinių dalinimosi kultūrą, užuot beatodairiškai konkuravus, siejamos būtent su dabar vykstančia „antrąją mokslo revoliucija“.

Interneto, įvairių naujųjų technologijų ir medijų kultūros atsiradimas suteikė ir naujas galimybes dalintis mokslo rezultatais. Straipsniai nebeprivalo būti publikuojami popieriniuose žurnaluose – nors šie vis dar egzistuoja, atsiranda vis daugiau elektroninių žurnalų, duomenų bazių, kur moksliniai straipsniai gali būti publikuojami greitai, be didelių publikacijos išlaidų, bei būti plačiai prieinami.

Atviras mokslas (open science): ši sąvoka apima daugybę dalykų, įskaitant atvirą prieigą (open access), atviruosius tyrimus (open research), atviruosius duomenis (open data), atviruosius mokslo „užrašus“, t. y. viso tyrimų proceso raportavimą (open notebook science) bei piliečių mokslą (citizen science). Šaltinis: Flikr naudotojas CC BY 2.0."

Negana to, randasi ir kiti mokslininkų komunikacijos bei rezultatų dalijimosi būdai, pavyzdžiui, tinklaraščiai, socialiniai tinklai, profesiniai tinklai ir forumai, pvz., Research Gate, bei kiti besikuriantys portalai.

(Viršuje) kaip tyrimai vis dar atliekami šiandien: idėjos ir žinios ankstyvose – planavimo, eksperimentavimo – stadijose visiškai nepublikuojamos, o publikavimo stadijoje publikuojami tik „geri“ rezultatai, tuo tarpu kita jų dalis prarandama. (Apačioje) kaip tyrimai bus atliekami ateityje: idėjomis, sukauptomis žiniomis ir rezultatais bus dalijamasi tinklaraščiuose, wiki įrašuose, internetinėse diskusijose; išliks ir dabartiniai metodai – santraukos bei straipsniai. Šaltinis:Bartling & Friesike (2013)

Įdomus publikacijų alternatyvos pavyzdys – figshare portalas, kuriame akreditacija gaunama už visą tyrinėjimo procesą, įvairaus formato vaizdinės informacijos (grafikų, lentelių, nuotraukų, filmuotos medžiagos, etc) publikavimą. Tyrimų stadija ar rezultatų „įspūdingumas" čia visai nesvarbus, svarbiausia – atviras dalijimasis mokslinių tyrimų procesu. Tuo tarpu, tarpusavio vertinimas, recenzavimas (angl., peer review), kai publikacijos kokybę įvertina kiti mokslininkai, čia vyksta netradiciniu, tačiau savaip efektyviu būdu – komentuojant individualius darbus, juos atsisiunčiant bei cituojant savo darbuose.

1 | 2

(15)
(0)
(15)

Komentarai ()