Tai būtų kažkas itin fantastiško ir nesuvokiamo, kaip fotosintezės nukopijavimas pakeis(tų) pasaulį (Video) (3)

2017-04-15

Sujungus gyvas ląsteles su geriausiai šviesos energiją sugeriančia technologija, galima sukurti kiborgų fabrikus, kuriuose būtų išgaunama švari energija ir naujos medžiagos. Ir ne tik Žemėje

Kai Peidong Yang pirmą kartą paėmė gyvą organizmą ir prijungė prie silicio vielučių, kuriomis tekėjo elektros srovė, niekas nepamanė, kad iš to galėtų būti kas nors gero. „Kai iškėliau tokią idėją, žmonės netikėjo, kad ji galėtų veikti,“ sako Yangas.

Šokiruoti buvo ne vien mikrobai. Yango Kalifornijos universitete Berklyje ir dar kelių tyrėjų eksperimentai rodo, kad kai kurie organizmai ne tik išgyvena per silicį tekančių grynų elektronų poveikį, bet ir gyvena ne vieną savaitę. Tuo pačiu jie atvėrė naują tvarios energijos galimybę. Tikimasi, kad ši biologijos ir elektros sintezė gali išspręsti vieną iš didžiausių chemijos problemų: kaip paimti laisvai prieinamą Saulės energiją ir paversti ją pigios ir žalios energijos šaltinį visiems.

Ir ne tik tai. Sukūrus mikrobus, apjungiančius geriausias šviesos panaudojimo technologijas su fotosinteze, galėtume sukurti mažus, žalius fabrikus, gaminančius tokias naudingas chemines medžiagas, kokių tik reikia.

„Gamta išmano chemiją, o žmonės moka moka gaminti elektrą,“ sako Thomas Moore, Arizonos valstijos universitete studijuojantis Saulės energijos perėmimą. „Būtų labai prasminga apjungti šiuos du dalykus.“

Siekis panaudoti Saulės galią visai nėra naujas. Paul King iš Nacionalinės atsinaujinančios energijos laboratorijos Kolorade, nurodo savo mėgiamą italų chemiko Giacomo Ciamician įžvalgą. 1912 metų žurnale Science, Ciamicianas svarsto, ar įmanoma būtų pasinaudoti Saulės energija taip, kaip tai daro augalai. „Kol kas žmonių civilizacija naudojasi praktiškai vien iškastine sSaulės energija,“ rašė jis. „Argi nebūtų pažangiau labiau išnaudoti spinduliuojančią energiją?"

„Augalų sujungimas su technologija smarkiai pagerintų fotosintezę”

Peršokime šimtmetį ir galima pamanyti, kad Ciamiciano vizija įgyvendinta. Vidutiniai plataus vartojimo Saulės skydeliai iš silicio kristalų elektra paverčia 15 – 20 procentų šviesos energijos. O kitų tipų lankstūs ir pigūs fotovoltiniai elementai irgi sparčiai darosi vis efektyvesni. Augalams belieka žaliuoti iš pavydo: teorinė didžiausią šviesos vertimo biomase riba – 4,5%. Realiomis sąlygomis daugelis augalų tepasiekia ~1%.

Bet taip lyginant, ignoruojama Saulės energiją persekiojanti problema. Nors Saulės išspinduliuojamas energijos kiekis daugmaž pastovus, apie Žemės paviršių to pasakyti jokiu būdu negalima. Čia apšviestumas priklauso nuo paros meto ir debesuotumo, todėl fotovoltinių elementų gaminama elektros srovė nėra pastovi. Tai nebūtų svarbu, jei elektrą galėtume elektros energiją paprastai kaupti ir prisireikus, panaudoti. Bet nors technologijos vis geriau atitinka elektros pasiūlą ir paklausą, vis dar itin smarkiai priklausome nuo brangių, didelių ir sulig kiekvienu įkrovimo/iškrovimo ciklu degraduojančių baterijų.

Augalų evoliucija sukūrė Saulės pradingimo priešnuodžius. Augalai energiją kaupia ne kaip elektringas daleles, o cheminiuose ryšiuose. Paprasčiau tariant, jie gamina kurą.

„Degalai gali sukaupti daugiau energijos, nei baterijos,“ sako Dan Nocera iš Harvardo universiteto, vienas iš dirbtinės fotosintezės pionierių. „Gamtai neužtektų vietos kaupti energiją baterijų pavidalu.“

Bet sukurti galinčią tai atlikti dirbtinę sistemą tikrai nėra lengva. Augalai savo biocheminę magiją atlieka, paimdami vandenį ir šviesos energija suskaidydami jį į deguonį, elektronus ir krūvį turinčius vandenilio jonus, familiariau – protonus. Tada šie protonai ir elektronai sujungiami su iš oro paimamu anglies dvideginiu ir suformuojami cukrūs (žr. diagramą). Visai šiai subtiliai molekulinei choreografijai diriguoja sudėtingos architektūros biomolekulės.

Subtilus šokis

Nocera ko gero pasiekė daugiausiai, bandydamas šią savybę atkartoti. 2011 metais jis pademonstravo vieną iš geriausių dirbtinio lapo sistemų. Jos dizainas paprastas, o komponentai – nebrangūs. Ji labiau primena šviesiai pilką pašto ženklą nei lapą (žr. žemiau). Tai silicio plokštelė, impregnuota katalizatoriais. Bet ji išties gali elgtis kaip lapas. Pamerkite į vandenį, ir pradės formuotis deguonies ir vandenilio burbuliukai. Svarbiausia čia – vandenilis. Tai yra kuras, kurį galima kaupti balionuose arba kuro elementuose, prisireikus galinčiuose vėl paversti jį elektra.

Nocera'o pastangos įspūdingos, tačiau energetikos revoliucijai jų nepakanka. Vandenilis gal ir kuras, bet svajonės apie vandenilio ekonomiką sklando jau ne vienerius metus ir šia kryptimi progresas užstrigo. Iš dalies taip yra todėl, kad vandenilį elektra verčiantiems kuro elementams reikia katalizatorių iš tauriųjų metalų, tokių, kaip platina. O be to, visuomenė jau turi išplėtotą skystų angliavandenilinių degalų infrastruktūrą. Vandenilis čia jaustųsi ne savo batuose.

Augalams tokių problemų nekyla, kadangi jie surinktą energiją kaupia kaip cukrus, kurą, kurį jie gali sunaudoti patys. Būtų šaunu, jei dirbtiniai lapai galėtų atlikti ką nors panašaus – gaminti kurą, tinkantį mūsų infrastruktūrai. Toks biokuras degdamas išskirtų anglies dvideginį, bet kadangi dirbtinis lapas prieš tai jau būtų jį susiurbęs, emisijų praktiškai nebūtų.

Tačiau paskutiniojo žingsnio taip ir nepavyksta žengti. „Gerai žinome, kaip paversti šviesos energiją elektra,“ sako Moore'as. „Bet Saulės energijos paversti anglies turinčiu kuru nemokame.“

1 | 2

(42)
(1)
(41)

Komentarai (3)