Ar baisu būti vienišam? Ką sako mokslas (18)

2017-11-20

Skelbiama vie­nat­vė­­s ­­epi­de­mi­ja. ­­Jos ­­da­ro­ma ­­ža­la ­­svei­ka­tai ­­pri­ly­gi­na­ma ­­rū­ky­mo ­­da­ro­mai.­­ Ta­čiau­­ ne­­ vis­kas ­­taip ­­vie­na­reikš­miš­ka.

Lapkričio 15 dieną žurnale Rolling Stone paskelbtas išsamus straipsnis, skirtas Tesla ir SpaceX įkūrėjui Elonui Muskui. Kalbėdamas su jo autoriumi Neilu Straussu, verslininkas padarė tai, ką žmonės jo vietoje daro retai: paprašė žurnalisto patarimo asmeninio gyvenimo klausimu. „Gal turi idėjų, su kuo galėčiau susitikinėti? – paklausė Muskas. – Jeigu nesu įsimylėjęs, jei neturiu ilgalaikio partnerio, negaliu būti laimingas“. Atsižvelgus į tai, kad Straussas – garsios knygos apie santykių užmezgimą autorius, nieko keisto, kad toks klausimas buvo užduotas būtent jam. Ir visgi, Musko prisipažinimai atrodo taip, lyg vienas iš žymiausių planetos žmonių bijotų vienatvės.

Šiuo atžvilgiu jis nėra unikalus. Daug gydytojų prilygina šiuolaikinės visuomenės vienatvę epidemijai irįtikinėja elgtis atitinkamai. Didžiojoje Britanijoje raginama pripažinti socialinę izoliaciją viena iš būsenų, keliančių rimtą grėsmę sveikatai ir gyvybei. Atitolimo nuo aplinkinių jausmas tradiciškai priskiriamas pagyvenusiems žmonėms, tačiau pastaraisiais metais stiprėja nauja tendencija: vienatvė jaunėja. Britų apklausos rodo, kad 27% 18–24 metų amžiaus žmonių laiko save „vienišais didžiąją laiko dalį“ – tai keturis kartus daugiau už vyresnių nei 70 metų grupėje. Tai dažniausiai skatina intensyvus mokymasis ir darbas.

Vienatvė iš tiesų siejama su žala sveikatai ir beje, su nemenka. Pavyzdžiui, Čikagos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad socialinė izoliacija padidina priešlaikinės mirties riziką 14%. Tad vienatvė žmogui dvigubai kelia dvigubai didesnę riziką, nei viršsvoris. Kitas tyrimas – 2010 metais atlikta metaanalizė, – parodė, kad žmonėms, kurių socialiniai ryšiai silpni, o kitos sąlygos vienodos, tikimybė numirti 50% didesnė nei turinčių tvirtus ryšius visuomenėje, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ir sveikatos būklės. Todėl socializacijos trūkumo poveikį galima lyginti su rūkymo ir alkoholio vartojimo daroma žala, rašo darbo autoriai.

Be to, manoma, kad vienatvė keičia mūsų smegenis ir kūną. Homo sapiens – vienas iš bendruomeniškiausių padarų pasaulyje. Beveik kiekviename mūsų slypi vidinis poreikis bendrauti su kitais žmonėmis ir palaikyti socialinius ryšius, ⁠net jei kartais malonu pabūti vienam ir kompanija tik trukdo. Todėl, jei esame vieniši, mūsų smegenys persitvarko ir veikia ne taip, kaip tada, kai jaučiame nuolatinę draugų paramą. Apie tai 2015 metais paskelbė Čikagos universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama Johno T. Cacioppo – turbūt žinomiausio šios srities tyrėjo, kurio vardas minimas daugelyje vienatvės temai skirtų publikacijų. Ištyrę 38 vienišų (remiantis jų pačių vertinimu) ir 32 nevienišų žmonių smegenų aktyvumą elektroencefalografija, neuropsichologai išsiaiškino, kad pirmieji aštriau reaguoja į neigiamą atspalvį turinčius žodžius. Mokslininkai tai aiškina tuo, kad esant socialinei izoliacijai, aktyvuojasi mūsų „fight or flight“ („dėk arba bėk“) sistema, paprastai įsijungianti, kai patiriame stresą ar pavojų ir padedanti organizmui efektyviai su jais susidoroti.

Tai labai anudinga sistema. Bet kurioje visuomeninių gyvūnų grupėje individams, esantiems periferijoje, kyla didžiausia grėsmė patekti plėšrūnui ar įkristi į kokią duobę, todėl jiems tenka persijungti į didesnio budrumo ir atidumo režimą. Tačiau pasaulyje, kuriame gyvename mes, plėšrūnų ir duobių nėra. Todėl „dėk arba bėk“ sistemos įsijungimas ima pasąmoningai skatinti ieškoti negatyvo („pavojaus“). Būdami tokie perdėtai atidūs, dažnai jaučiamės atstumti kaskart, kai bendraujame su kitais žmonėmis. Mažiausias pašnekovo dėmesio nukrypimas ar kieno nors ironiškas komentaras mūsų atžvilgiu – ir mes užsisklendžiame. Bet kokį neatsakytą skambutį ar žinutę suvokiame kaip ženklą, kad esame niekam nereikalingi. Vienintelis nevykęs pasimatymas – ir rodosi, kad tokie bus visi, nėra prasmės ir stengtis. Toks elgesys turi ir evoliucinį pateisinimą – visi šie išgyvenimai turi paskatinti mus veikti, kad kančios liautųsi. Visgi, tai ne visada įmanoma, ir kai kurie žmonės dėl vienatvės keliamo streso pereina į pavojingą depresijos arba apatijos būseną.

Taip pačiais 2015 metais Kalifornijos universiteto Los Angele mokslininkai (ir vėl gi neapsieita be Cacioppo indėlio) aprašė fiziologinį vienatvės poveikį. Penkis metus trukęs eksperimentas su 141 savanoriu parodė, kad socialinę atskirtį jaučiančių žmonių kraujyje gerokai daugiau norepinefrino (jis dar vadinamas noradrenalinu – adrenalino „žaliava“) – hormono, dalyvaujančio „fight or flight“ sistemos reguliavime, užtikrinančio kūno mobilizaciją, kilus stresui: sustiprina atodumą, padeda sutelkti dėmesį, suteikia energiją raumenims, taip pat ir širdžiai bei smegenims. Epinefrinas būtinas, kad būtų galima iškart veikti kilus grėsmei, tačiau išsiskirdamas nuolat, jis ima kenkti.

O būtent, kaip aiškina NPR, jis slopina imuniteto veikimą: kūnas ima gaminti monocitus – leukocitų rūšį, kurie būna aktyvūs, slopindami infekcijas ir gydant žaizdas. Tuo tarpu apsauga, kuriai organizmas teikia mažesnį prioritetą – pavyzdžiui, antivirusinė – susilpnėja. Darbo bendraautoriaus, hematologo Steve'o Cole'o žodžiais tariant, dėl to vienatvė tampa „viena iš pavojingiausių būsenų“. „Aš ir nežinojau, kad vienatvė tokia siaubinga, – prisipažįsta Cole'as. – Žinoma, tai – ne pats maloniausias dalykas, bet argi dėl ko kūnui reikėtų būti kovinėje parengtyje“.

Be norepinefrino, izoliacija daro įtaką ir fibrinogenui – kraujo krešėjimo procese dalyvaujančiam baltymui. Kai tyrėjų grupė įvertino 3500 žmonių socialinių ryšių skaičių ir kraujo rodiklius, paaiškėjo, kad kuo vienišesnis žmogus, tuo didesnis fibrinogeno lygis jo kraujyje. Šis baltymas reikalingas ir kilus stresui, kai kūnas dėl viso pikto pasirengia sužeidimui kraujo netekimui, tačiau nuolatinis aukštas jo lygis gali tapti arterijų užsikimšimo, infarkto ar insulto priežastimi. Mokslininkai netgi paskaičiavo, kad žmonių, savo socialiniuose tinkluose turinčius penkis draugus, fibrinogeno lygis 20% aukštesnis, nei turinčių 25 draugus. Tyrėjų vertinimu, turėjimas 10–12 mažiau draugų sveikatai daro tokią žalą kaip rūkymas.

Be to, vienatvę supa nemažai situaciją iškreipiančių mitų – pavyzdžiui, manymas, kad vienišių „socialinis kapitalas“ mažesnis, nei kitų. Nedidelis Ohaio universiteto tyrimas parodė, kad iš tiesų taip nėra: išvaizda, socioekonominė padėtis ar pažangumas moksle vienatvės niekaip neveikia. Be to, atsiskyrėliškumo jausmas nebūtinai susijęs su socialine izoliacija – vieniši studentai dalyvavo tiek pat universiteto klubų ir turėjo tiek pat bendrabučio kaimynų, kaip ir nesijautę vieniši. Galiausiai, nebūtų teisinga manyti, kad nuo vienatvės gelbsti santykiai: apklausos rodo, kad daugiau nei 60% šį jausmą patiriančių žmonių yra vedę ir gyvena su partneriu.

Deja, nepaisant visų išvardintų negatyvių vienatvės efektų, jos priežastys tebėra neaiškios. Kai kurie ekspertai tvirtina, kad esame patys kalti, kad tokią būseną suvokiame kaip stresą: šiuolaikinė visuomenė nepritaria vienatvei. Kaip ir prieš daugybę amžių, manoma, kad pageidaujama ir ideali žmogaus būsena – turėti porą. Vienišiems žmonėms netgi tenka mažiau mokslininkų dėmesio, nei susituokusiems ar turintiems santykius – tai liudija iš mokslinių straipsnių panaudojimą bibliotekose. Jau seniai vienišių tyrimais užsiimančios psichologės Bella'os DePaulo nuomone, tai didžiulis neapsižiūrėjimas: detaliai ištyrus vienatvę, būtų galima ne tik išsiaiškinti, koks yra gyvenimas, vadovaujantis savo vertybėmis ir „nesudedant visų kiaušinių į vieną socialinę ir emocinė pintinę“. Tokie tyrimai taip pat gali išsklaidyti klaidingus, tačiau paplitusius įsivaizdavimus tiek apie vienatvę, tiek ir apie santuoką bei santykius. Dabar gi, vienatvės suvokimas kaip kažko blogo, daro meškos paslaugą: jis kenkia ir tiems, kam patinka būti vieniems, įteigdamas, kad jiems kažkas negerai, ir užstrigusiems nesėkminguose santykiuose – jie verčiami manyti, kad geriau jau blogai, tačiau su kažkuo, nei vienam.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(42)
(5)
(37)

Komentarai (18)