Kodėl sovietams nepavyko pasiekti Mėnulio? (7)

2019-07-29

1969 metų liepos 3 dieną, likus vos 17 dienų iki Neilo Armstrongo ir Edo Aldrino pasivaikščiojimo Mėnulio paviršiumi, SSRS antrą kartą išbandė savo Mėnulio raketą, N1. Ši slapta misija niekados nebuvo oficialiai paskelbta, bet praskrisdami virš sovietų bandymų poligono Tyuratame (Kazachstanas), JAV žvalgybiniai palydovai užfiksavo visišką sugriovimą vienoje iš dviejų paleidimo aikštelių, kurioje, kaip buvo žinoma, stovėjo raketa į Mėnulį.

Tuo metu SSRS dar nežinojo, bet jos viltys pasiekti Mėnulį baigėsi toje sudegusioje aikštelėje 1969 metais.

Niekada nepasitaikė progos

Sovietinės N1 raketos ir platesnės SSRS mėnulio programą istoriją tebegaubia paslaptis, ypač lyginant su Apollo programa. Istorikai tebesiginčija, kaip ir kodėl sovietų kosmoso programa lenktynėse į Mėnulį staiga ėmė atsilikti ir kaip toli ji dar buvo, kai Armstrongas su Aldrinu jau išsilaipino.

Tiesą sakant, joks vienas atskirai paimtas elementas sovietinės Mėnulio programos nesėkmės nelėmė. Kremliaus poilsiavimas ant laurų, Iaimėjus lenktynes Žemės orbitoje su Sputniku ir Gagarinu, aišku, įtakos turėjo. Vidinė konkurencija tarp SSRS kosmoso programos lyderių – Sergejaus Koroliovo, Valentino Gluško ir Vladimiro Chelomei — irgi nepadėjo.

Bet jau 1961 metų balandį JAV politikai išskyrė ekspediciją į Mėnulį kaip tikslą, kurį JAV turėtų pasiekti pirmiau už SSRS, paprasčiausiai dėl Amerikos ekonominio ir technologinio pranašumo.

Dar prisiminkime didžiąja dalimi raketų pramonę valdžiusios sovietų kariuomenės, tarkime taip, neentuziastingą paramą civilinei kosmoso programai, ir tampa aišku, kad sovietų inžinieriai aplenkti NASA lenktynėse į Mėnulį niekaip negalėjo.

Nenutrūkstama istorija

Net praėjus pusei amžiaus nuo įvykių, vis dar sužinome apie plačias ir daugiapusiškas sovietų pastangas nugabenti žmones į Mėnulį.

Tik 2015 metais OKB-1 konstruktorių biuro, sukūrusio gigantišką N1 raketą, įpėdiniai atskleidė detales, iliustruojančias sovietų Mėnulio programos augimo skausmus, primenančius kankinamą kelią iki galutinio Apollo projekto misijos dizaino.

1963 metų balandžio dokumentai liudija, kaip sovietų inžinieriai užbaigė 26 skirtingų Mėnulio ekspedicijų scenarijų analizę ir tesugebėjo susiaurinti pasirinkimą iki keturių skirtingų architektūrų, kurias dar reikėjo detaliai išnagrinėti, prieš pasirenkant galutinį planą. Žvelgiant retrospektyviai, pribloškia, kaip smarkiai šie keturi finalistai su keliais superraketų paleidimais, dar neišbandytomis susijungimo procedūromis ir ambicingais kuro papildymo Žemės orbitoje planais skiriasi nuo galutinio varianto.

Palyginimui, 1962 metų viduryje, Apollo projekto kūrėjai jau buvo pasirinkę susitikimą Mėnulio orbitoje kaip pagrindinį skrydžio scenarijaus elementą ir vieno paleidimo architektūrą, taip pradėdami spartų Apollo misijoms skirtos Saturn V raketos kūrimą.

Net šioje ankstyvoje popierinėje fazėje – kai Kremliui dar nereikėjo investuoti didelių pinigų ir medžiagų – sovietų inžinieriai nuo JAV atsiliko beveik metais, ir nuo tada sovietų reikalai ėjo tik nuokalnėn.

Įvairios diskusijos apie būsimos Mėnulio raketos kurą ir dizainą bei kiti strateginiai pramonės nesutarimai komplikavo ir vėlino sovietinę Mėnulio programą. Tik 1964 metais sovietų inžinieriai gavo būtiną politinį pritarimą jungtis į Mėnulio lenktynes, tačiau jau buvo per vėlu.

Per kitus ketverius metus daugybė techninių problemų ir nesėkmingų bandomųjų skrydžių tik didino atskirtį tarp Apollo ir jo sovietinio varžovo.

Metas statyti

Kai atėjo metas gamybai, SSRS susidūrė ir su geografiniais sunkumais. Pavyzdžiui, paleidimo aikštelės Tyuratame buvo toli nuo jūrų uostų, tad Mėnulio raketos greitintuvo pakopų surinkimas – kartu su darbininkų armija – turėjo būti perkeltas į sausringas Kazachstano stepes.

Ir galiausiai, triuškinamą smūgį Kremliaus pastangoms nuskrieti į Mėnulį sudavė pagrindinė N1 raketos varymo sistema. Iš pradžių būta įvairių planų aprūpinti N1 varikliais, kuriančiai 600 tonų trauką, bet kadangi trūko gamybai būtinos įrangos ir laiko, inžinieriai privalėjo tenkintis daug mažesniais, 150 tonų traukos varikliais. Todėl milžiniško aparato pakėlimui iš aikštelės reikėjo užtikrinti 24-ių (o kai to pasirodė negana — 30-ies) variklių darnų veikimą.

Taip pat, taupant laiką ir pinigus, buvo atsisakyta minties statyti didelę státinių bandymų stotį, kurioje inžinieriai ant žemės galėtų derinti kaprizingą variklių junginio veikimą. Tad, pirmą kartą apjungtų naujų variklių premjera turėjo įvykti tikroje raketoje ir tikrame skrydyje.

Pirmojo paleidimo bandymo metu, 1969 m. vasario 21 dieną, raketos skrydis nutrūko po minutės ir aštuonių sekundžių, sutrikus variklių sistemai. Projekto vadovai buvo nusivylę, bet ryžto neprarado – galų gale, niekas nežuvo, paleidimo aikštelė liko sveika, o raketa pademonstravo galinti skristi (bent jau iki 30 kilometrų aukščio).

Išties, daugeliui N1 projekto veteranų teko patirti tiek daug ankstesnių raketų nesėkmių, kad ši buvo kone sėkmė. Tad, sovietų komanda nedelsdama stengėsi atlikti antrą N1 paleidimo bandymą.

Antra N1 raketa – 5L – paleidimo aikštelę pasiekė 1969 metų vasarą, Apollo 9 ir Apollo 10 jau užbaigus bandomąsias misijas prieš tikrą nusileidimą Mėnulyje — Amerikos pergalė jau buvo šalia. Atliekant Apollo 11 misijai skirtos šeštos Saturn V raketos patikrinimo darbus Kanaveralo kyšulyje, paleidimo aikštelę pasiekė antrasis N1.

N1 raketa No. 5L nušvietė tamsą 1969 metais, naktį iš liepos 3 į 4.

Pakilus iki maždaug 100 metrų, vos po 10,5 sekundžių, nuo jos aukštos sekcijos nukrito kažkokios ryškios detalė. Tai buvo blogas ženklas. Kolosas, regis, sustingo ore ir ėmė svirti į vieną pusę. Raketos viršuje suveikė avarinė sistema ir į tamsą nuskraidino dviejų asmenų įgulai skirtą avarinio katapultavimosi kapsulę. Variklio sprogimo paralyžiuota skrydžio kontrolės sistema negalėjo nuvairuoti gigantiškos raketos į šoną ir ši nukrito atgal ant paleidimo aikštelės su didžiąja dalimi kuro.

Galingas sprogimas praktiškai visiškai nušlavė pusę keletą metų statyto dviejų aikštelių paleidimo komplekso. Kai kurios raketos dalys buvo rastos už 10 kilometrų, o sprogimo banga langus išmušė už 6 kilometrų nuo paleidimo aikštelės.

Baigtas reikalas

Antrojo raketos starto nesėkmė nulėmė sovietų likimą lenktynėse ir iškėlė klausimą, ar sovietų kosmonautai kada nors vaikščios Mėnulyje. Per kitus keletą metų N1 raketa atlikti dar du bandymai, kurie, nors ir ne tokie pražūtingi, tačiau vis viena buvo nesėkmingi, o 1974 metų birželį sovietų valdžia programą nutraukė.

Sovietų kosmoso programa ir toliau smarkiai prisidėjo prie kosmoso tyrinėjimo, ypač savo garsiosiomis Soyuz raketomis, bet svajonė apie sovietų kosmonautus Mėnulyje mirė Kazachstano paleidimo aikštelėje' 69 metų vasarą.


Aut. teisės: Lrytas.lt

(66)
(5)
(61)

Komentarai (7)

Visi šio ciklo įrašai