Metano paslaptis Marse ir Titane (0)

2008-03-04

Iš visų Saulės sistemos planetų, išskyrus Žemę, neabejotinai didžiausią buvusios ar esamos gyvybės potencialą turi Marsas. Daugeliu bruožų jis labai primena Žemę. Tai – ir jo susidarymo procesas, ankstyvoji klimato istorija, vandens telkiniai, ugnikalniai ir kiti geologiniai procesai. Šiame sąraše labai tiktų ir mikroorganizmai. Kalbant apie nežemišką biologiją nuolat minimas ir didžiausias Saturno palydovas Titanas. Ankstyvoje jaunystėje Titane buvo palankios sąlygos susidaryti pirminėms molekulinės gyvybės formoms. Kai kurie mokslininkai mano, kad tuomet egzistavusi gyvybė galėjo išlikti ir ligi šių dienų.

Sushil K. Atreya

Dar vieną intrigą tokioms hipotezėms suteikė astronomai, kai abiejuose dangaus kūnuose aptiko dujų, kurių buvimas dažnai siejamas su gyvybės egzistavimu. Tai – metanas. Marse jo yra nedideli, tačiau reikšmingi kiekiai, o Titane jis tiesiog liejasi. Biologinis Marse aptikto metano kilmės šaltinis yra ne mažiau tikėtinas nei geologinis. Analogiškai gali būti ir Titane. Abu metano kilmės paaiškinimai yra savaip žavingi. Pirmasis reiškia, kad Visatoje mes esame ne vieniši, o antrasis – kad ir Marse, ir Titane slypi didžiuliai požeminio vandens kiekiai ir vyksta neįtikėtinai aktyvūs geocheminiai procesai. Išsiaiškinę metano kilmės ir likimo šiuose dangaus kūnuose klausimus daug geriau suprasime procesus, nulemiančius Žemės tipo planetų formavimąsi, evoliuciją ir jų tinkamumą gyvybei mūsų Saulės sistemoje, ir galbūt kitų žvaigždžių sistemose.

Metano (CH4) gausu planetose milžinėse – Jupiteryje, Saturne, Urane ir Neptūne. Jose esančios dujos susidarė pirmykštėje Saulės ūko medžiagoje vykusių cheminių procesų metu. Žemės atmosferoje esančio metano kiekis sudaro maždaug 1750 ppbv (milijardinių dalių pagal tūrį, angl. Parts Per Billion by Volume). Nuo 90 iki 95 proc. šio metano kilmė biologinė. Kanopiniai žolėdžiai, pavyzdžiui, karvės, ožkos ir jakai išskiria penktadalį viso Žemėje susidarančio metano; dujos – jų žarnyne su bakterijų pagalba vykstančios medžiagų apykaitos rezultatas. Kiti svarbesni metano šaltiniai – termitai, ryžių laukai, pelkės, išsiskiriančios gamtinės dujos (jos taip pat yra buvusios gyvybės pasekmė) bei augalų fotosintezė (žr. Methane, Plants, and Climate Change, Frank Keppler, Thomas Rockmann; Scientific American, 2007 m. vasaris). Ugnikalnių indėlis visame Žemės metano biudžete sudaro mažiau nei 0,2 proc. Gali būti, kad ir jų išskiriamą metaną pagamino kadaise gyvenę organizmai. Abiotiniai šaltiniai, pavyzdžiui, pramonės procesai yra palyginti mažareikšmiai. Todėl atradus metano kitame Žemės tipo objekte gimsta viltis ten rasti ir gyvybę.

Daugiau saitykite kovo mėnesio numeryje

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)

Susijusios žymos: