Kaip Kremlius pardavė Tu-22 savo sąjungininkams ir kaip už juos beveik nieko negavo – ir kaip į tai atsakė JAV  ()

Ir kaip šis pavyzdys gali mus „pamokyti“ kalbant apie sankcijas prieš agresiją 2022 metų realybėje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Rusijai ruošiantis pirkti balistines raketas iš Irano, Maskva ir Teheranas stato naują logistikos maršrutą, ypač aktyvesniam ginklų tiekimui. Šiaurės Korėja tikrai pardavė ginklus Rusijos Federacijai, tačiau paaiškėjo, kad tikrasis pirkėjas yra „Wagner“, o pirkinių sąrašas neskelbiamas. Tokios žinios apie prekybą ginklais Kremliaus vadovaujamo „teroristų internacionalo“ rėmuose atrodo grėsmingai ir kartu fantasmagoriškai. Tačiau čia verta priminti, kad rusams tokia prekyba ginklais yra „ant pražangos slenksčio“ – jau ne pirmą kartą.

Sąraše visko, ką Maskva kadaise sovietmečiu pardavė „liaudies demokratijoms“, buvo net sunkieji viršgarsiniai bombonešiai Tu-22 (pagrindinėje jų versijoje, nepainioti su modernesniu Tu-22M), kurie buvo priskirti strateginiams ginklams ir galėjo gabenti bet kurią raketą Kh-22, galinčią nešti branduolinė galvutę, arba iki 9000 kg bombų.

Yra žinoma, kad aštuntojo dešimtmečio viduryje Maskva pardavė daugiau nei 20 Tu-22B modifikacijų (su pašalinta žvalgybos įranga) ir keletą Tu-22U Libijai ir Irakui. Atvirieji šaltiniai pateikia tokius skaičius: Libijai - 14 Tu-22B ir du Tu-22UD bombonešiai, Irakui – dešimt Tu-22B ir du Tu-22U.

Muamaro Kadhafi režimas naudojo savo bombonešius Tu-22 per konfliktus Čade, Sudane ir Tanzanijoje. Mažiausiai vieną lėktuvą prancūzai numušė virš Čado. Iki dešimtojo dešimtmečio pradžios geriausiu atveju geros techninės būklės „išgyveno“ tik keli orlaiviai.

Irako oro pajėgų Tu-22 turėjo daug turtingesnę kovos istoriją. Irakas tokius bombonešius aktyviai naudojo per karą prieš Iraną 1980–1988 m. 1980–1982 m sunaikino pramoninius ir karinius objektus Teherane ir Isfahane, naftos perdirbimo gamyklas ir karių grupes. 1985 m. irakiečiai atnaujino Tu-22 atakas prieš Irano taikinius – bombonešiai tų metų gegužės–birželio mėnesiais Teheraną atakavo 23 kartus, o tai savo ruožtu tapo vadinamojo raketinio „miestų karo“ katalizatoriumi.

 

1988 m. Irako oro pajėgų lėktuvai Tu-22 nuskandino du supertanklaivius „tanklaivių karo“ metu. Tačiau iki Irano ir Irako karo pabaigos „išgyveno“ tik 5 bombonešiai Tu-22: 1982 metais Sovietų Sąjunga įvedė ginklų tiekimo Irakui embargą, o Irano priešlėktuvinės pajėgos teigė numušusios mažiausiai du tokius lėktuvus. Irako lėktuvai Tu-22 neatlaikė operacijos „Dykumos audra“ – juos ant žemės sunaikino JAV koalicijos lėktuvai.

Įdomu tai, kad šis pavyzdys, kai Maskva savo sąjungininkams tiekia sunkiuosius bombonešius, neturėjo jokių apčiuopiamų pasekmių pačiam Kremliui. Pavyzdžiui, tai lėmė ne kažką panašaus į INF sutartį (trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų apribojimas), o sunkiųjų bombonešių tiekimo „trečiosioms šalims“ draudimą. Galbūt civilizuotai bendruomenei tokia mintis ir neatėjo į galvą, nes Kremliui tuo metu jau buvo iki ausų pritaikytos sankcijos.

 

Bet čia rodos, kad siekdamos neutralizuoti sovietinio Tu-22 keliamą grėsmę Šaltojo karo metu „trečiųjų šalių“ rankose, Vakarų šalys naudojo ne tik sankcijas, bet ir efektyvesnes priemones. Pavyzdžiui, kai Prancūzija norėjo apsaugoti savo partnerius Afrikoje nuo tokių „bombonešių“, tiekė oro gynybos įrangą ir jos „konsultantus“. O JAV šiuos lėktuvus tiesiog subombardavo ant žemės, kad irakiečiai Tu-22 visiškai nekeltų grėsmės Artimųjų Rytų šalims.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(26)
(0)
(26)

Komentarai ()