Atskleista Raudonosios dėmės paslaptis (1)
Naujos nuotraukos leido mokslininkams pirmą kartą pažvelgti į Jupiterio Didžiojoje raudonojoje dėmėje sūkuriuojančius vėjus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Tai pirmasis detalus žvilgsnis į didžiausią Saulės sistemoje siaučiančią audrą“, – teigė Glennas Ortonas iš NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Kalifornijoje, vadovaujantis Jupiterio dėmes tiriančių mokslininkų komandai.
G. Ortonas ir jo komanda analizavo termines Didžiosios raudonosios dėmės nuotraukas, gautas Europos pietinės observatorijos teleskopu (Very Large Telescope – VLT), esančiu Čilėje. Nuotraukos atskleidė, kad raudoniausia dėmės vieta yra šiltas šaltos audros sistemos branduolys. Nuotraukose taip pat matyti tamsios juostos audros pakraštyje, kur dujos skverbiasi į tolimesnius planetos regionus, rašo SPACE.com.
Mokslininkai tikisi, kad šie stebėjimai leis geriau suprasti, kaip cirkuliuoja geriausiai žinoma Saulės sistemos audrų sistema.
„Kažkada galvojome, kad Didžioji raudonoji dėmė yra paprastas senas ovalas, neturintis jokios struktūros, tačiau nauji duomenys rodo, kad ji iš tiesų yra labai sudėtinga“, – tvirtino G. Ortonas.
Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė yra mažiausiai kelių šimtų metų senumo, o astronomai Žemėje ją stebėjo jau nuo XIX amžiaus. Audra yra tokia didelė, kad galėtų užpildyti tris Žemes.
VLT nuotraukos taip pat leido astronomams sudaryti Raudonosios dėmės temperatūrų, joje esančio ir ją supančių amoniako ir aerozolių kiekių žemėlapius, registruoti, kaip jie keičiasi bėgant laikui. Metų stebėjimai įvairiais teleskopais atskleidė, kad audra yra neįprastai stabili, nepaisant turbulencijos, poslinkių ir susidūrimų su kitais anticiklonais.
Jupiteris taip pat turi Mažąją raudonąją dėmę, susiformavusią 2000 metais. 2008-aisiais Jupiterio paviršiuje pastebėta trečia raudona dėmė, kuri po kiek laiko išnyko.
Didžioji raudonoji dėmė yra labai šalta Jupiterio vieta, kur temperatūra svyruoja apie 160 laipsnių žemiau nulio.
„Vienas iš labiausiai intriguojančių atradimų rodo, kad intensyviausia raudonai oranžinė centrinė dėmės dalis yra maždaug 3–4 laipsniais šiltesnė nei aplink ją esanti aplinka“, – teigė tyrime dalyvaujantis mokslininkas Leighas Fletcheris iš Oksfordo universiteto Didžiojoje Britanijoje.
Nors šis temperatūrų skirtumas atrodo nedidelis, to pakanda, kad audra cirkuliuotų, dažniausiai – prieš laikrodžio rodyklę, o audros centrinė dalis pamažu juda pagal laikrodžio rodyklę. Temperatūrų pokytis ir kitose Jupiterio dalyse įtakoja vėjo greitį ir debesuotumą.
„Tai pirmas kartas, kai galime tvirtinti, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp aplinkos sąlygų – temperatūros, vėjų, slėgio ir struktūros – ir tikrosios Didžiosios raudonosios dėmės spalvos. Nors galime spėti, iš tikrųjų dar tiksliai nežinome, kokios cheminės medžiagos ar procesai lemia tą ryškią raudoną spalvą, tačiau dabar žinome, kad tai susiję su aplinkos sąlygų pokyčiais pačiame audros centre“, – teigė L. Fletcheris.
G. Ortonas ir jo komanda analizavo termines Didžiosios raudonosios dėmės nuotraukas, gautas Europos pietinės observatorijos teleskopu (Very Large Telescope – VLT), esančiu Čilėje. Nuotraukos atskleidė, kad raudoniausia dėmės vieta yra šiltas šaltos audros sistemos branduolys. Nuotraukose taip pat matyti tamsios juostos audros pakraštyje, kur dujos skverbiasi į tolimesnius planetos regionus, rašo SPACE.com.
Mokslininkai tikisi, kad šie stebėjimai leis geriau suprasti, kaip cirkuliuoja geriausiai žinoma Saulės sistemos audrų sistema.
„Kažkada galvojome, kad Didžioji raudonoji dėmė yra paprastas senas ovalas, neturintis jokios struktūros, tačiau nauji duomenys rodo, kad ji iš tiesų yra labai sudėtinga“, – tvirtino G. Ortonas.
Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė yra mažiausiai kelių šimtų metų senumo, o astronomai Žemėje ją stebėjo jau nuo XIX amžiaus. Audra yra tokia didelė, kad galėtų užpildyti tris Žemes.
VLT nuotraukos taip pat leido astronomams sudaryti Raudonosios dėmės temperatūrų, joje esančio ir ją supančių amoniako ir aerozolių kiekių žemėlapius, registruoti, kaip jie keičiasi bėgant laikui. Metų stebėjimai įvairiais teleskopais atskleidė, kad audra yra neįprastai stabili, nepaisant turbulencijos, poslinkių ir susidūrimų su kitais anticiklonais.
Jupiteris taip pat turi Mažąją raudonąją dėmę, susiformavusią 2000 metais. 2008-aisiais Jupiterio paviršiuje pastebėta trečia raudona dėmė, kuri po kiek laiko išnyko.
Didžioji raudonoji dėmė yra labai šalta Jupiterio vieta, kur temperatūra svyruoja apie 160 laipsnių žemiau nulio.
„Vienas iš labiausiai intriguojančių atradimų rodo, kad intensyviausia raudonai oranžinė centrinė dėmės dalis yra maždaug 3–4 laipsniais šiltesnė nei aplink ją esanti aplinka“, – teigė tyrime dalyvaujantis mokslininkas Leighas Fletcheris iš Oksfordo universiteto Didžiojoje Britanijoje.
Nors šis temperatūrų skirtumas atrodo nedidelis, to pakanda, kad audra cirkuliuotų, dažniausiai – prieš laikrodžio rodyklę, o audros centrinė dalis pamažu juda pagal laikrodžio rodyklę. Temperatūrų pokytis ir kitose Jupiterio dalyse įtakoja vėjo greitį ir debesuotumą.
„Tai pirmas kartas, kai galime tvirtinti, kad egzistuoja glaudus ryšys tarp aplinkos sąlygų – temperatūros, vėjų, slėgio ir struktūros – ir tikrosios Didžiosios raudonosios dėmės spalvos. Nors galime spėti, iš tikrųjų dar tiksliai nežinome, kokios cheminės medžiagos ar procesai lemia tą ryškią raudoną spalvą, tačiau dabar žinome, kad tai susiję su aplinkos sąlygų pokyčiais pačiame audros centre“, – teigė L. Fletcheris.
(0)
(0)
(0)