Prie Kentauro alfos žvaigždės (tai artimiausia žvaigždė, nutolusi nuo žemės už 4,3 šviesmečių) sukasi dujinė milžinė – planeta Polyphemus, o aplink ją – Pandoros planeta, pasižyminti unikalia biosfera. Tokią sistemą sukūrė filmo „Įsikūnijimas“ autoriai, 380 puslapių knygoje, pavadintoje „Pandorapedia“ išsamiai aprašę jos egzistavimo niuansus, biosferą ir t. t.

Kol kas prie kitų žvaigždžių pavyko aptikti daugiau kaip 400 planetų. Dauguma jų – dujinės milžinės, panašios į Jupiterį, tik didesnės, sukasi labai arti savo žvaigždės. Tačiau maždaug šeštadalis atrastų sistemų panašios į mūsų Saulės sistemą. Vadinasi, Polyphemus su Pandora gali egzistuoti. Tokių planetų palydovuose iš principo gali būti tinkamos sąlygos ir gyvybei. Tą leidžia teigti pradiniai kai kurių Saulės sistemos planetų palydovų tyrimai. Po storu ledo sluoksniu Saturno palydove Encelade, arba Jupiterio – Europoje gal kada ir rasime primityvių gyvybės formų.

Gyvybė

Ar įmanoma tokia turtinga biosfera Kentauro alfos dvinarės žvaigždės sistemoje? Dėl specifinės sukimosi orbitos greta viena kitos jos būna gan trumpai. Todėl Pandoroje kelias dešimtis metų trunkančias rūsčias žiemas keistų šiltesni, bet trumpalaikiai periodai. Vadinasi, tokia įvairi augmenija ir gyvūnija tiesiog neištvertų tokių ryškių temperatūros ir klimato pokyčių. Be to, Pandoros danguje matyti didžiulis planetos diskas. Vadinasi, dujinė milžinė yra arti. Tai reiškia, kad palydovą veiktų milžiniška gravitacija, kur kas didesnė, negu Mėnulis veikia Žemę. Pavyzdžiui, Jupiteris taip „maigo“ savo palydovą Ijo, kad jis visas kaip votimis aptekęs veikiančiais ugnikalniais.

Jeigu visgi įsivaizduosime labiau klasikinį modelį su viena žvaigžde, logikos yra. Kadangi gravitacija Pandoroje 20 % mažesnė negu Žemėje, Navi yra aukštesni už žmones. Itin gražiai Pandoros peizažas atrodo naktį, kuri trunka visą mėnesį. Dėl šios priežasties vietos augmenija ir gyvūnija prisitaikė, įgiję bioliuminescentines savybes. Jie naktį žaižaruoja įvairiomis spalvomis, kaip žemės gėlavandenės žuvys arba jonvabaliai. Aišku, tikėtis kad tokių skirtingų pasaulių gyvybę koduoja tokia pati DNR, būtų naivu. Tačiau tokiu atveju nebūtų įmanoma gauti Avatarų, suliejus žmonių ir navi genus.

Fizikos neapgausite, arba skraidantys Aleliujos kalnai

Toks efektas fizikoje vadinasi magnetine levitacija. Aukštatemperatūriai superlaidininkai magnetiniame lauke iš tiesų gali kyboti. Norint taip pakelti didžiulius kalnus, reiktų milžiniško magnetinio lauko. Mokslininkai sugebėjo pakelti į orą pelytę, veikdami ją 300 tūkst. kartų stipresniu lauku negu Žemės.

Jeigu Pandoroje magnetinis laukas iš tiesų toks stiprus, nebūtų įmanoma naudoti jokių metalinių daiktų, taip pat ir ginklų ar lėktuvų. Be to, skraidytų ne tik negyvi objektai, bet ir čiabuviai. Mat vanduo kaip diamagnetikas irgi stumiamas iš magnetinio lauko, o gyvų organizmų ląstelėse, kaip žinia, vandens yra apsčiai. Visiškai kvailas vaizdelis yra ir nuo kybančių uolų krintantys kriokliai. Iš kur tokie neišsemiami vandens rezervuarai?

Kelionė

Kaip ten nuskristi? Filmo autoriai siūlo jau senokai rašytojų fantastų sugalvotą keliavimo būdą. Efektingą, bet vargiai įmanomą. Žmonių kosminio laivo energijos šaltinis – antimaterija. Todėl jam pavyksta pasiekti 0,7 šviesos greičio ir kelionė iki Pandoros trunka šešeris metus. Tik bėda, kad jokių planetų prie šios dvinarės sistemos nerasta. Na, bet tai smulkmena, nes kalbame apie kelionės būdą. Iš principo būtų galima naudoti materijos ir antimaterijos anihiliaciją, tačiau kol kas mokslininkams per kelis dešimtmečius pavyko susintetinti vos keliolika nanogramų, o tokiam erdvėlaiviui ir tokiai kelionei reiktų tūkstančių tonų. Taigi, teks galvoti kažką kito. Arba laukti naujų mokslininkų atradimų.

Daugiau apie tikrovę ir fantastiką sužinosite K. Beito paskaitoje, kuri įvyks rugsėjo 10 d. 15 val. VU centrinių rūmų teatro salėje.

Komentarai (13)