Žmonės tiesia pagalbos ranką nykstančiai velnių rūšiai (5)
Tasmanijos velniu vadinamas mielai piktas sterblinis padarėlis savo elgesiu užsitarnavo grėsmingą reputaciją, tačiau kaip gyvūnų rūšis jis yra prie išnykimo ribos. Mirtina vėžio forma, pirmą kartą aptikta 1996-aisiais, sunaikino apie 70 procentų visos šių žvėrių populiacijos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tasmanijos velniai šiuo metu gyvena tiktai šalia Australijos esančioje Tasmanijos saloje ir yra didžiausi šiuolaikiniai plėšrūs sterbliniai žinduoliai. Netolimoje praeityje (prieš kelis tūkstančius metų), Tasmanijos velniai patyrė didelį „butelio kaklelio“ efektą ir genetiškai yra labai panašūs. Manoma, tai ir tapo Tasmanijos velnių užkrečiamo snukio vėžio paplitimo pagrindine priežastimi.
Kokiu būdu ši vėžio rūšis perduodama iš vieno individo kitam? Pasirodo, pagrindinis veiksnys yra Tasmanijos velnių piktas būdas. Vykstant teritoriniams ginčams, jie dažnai vienas kitą kandžioja į snukį ir taip su epitelio ląstelėmis perduoda ir vėžines ląsteles, kurios labai greitai išauga į didžiulius auglius visoje snukio ir ryklės srityje, ir gyvūnai greitai nugaišta nuo bado.
Citogenetiniai ir genų ekspresijos statistiniai tyrimai parodė, kad ši vėžio rūšis kilo iš vieno individo nervinės ląstelės. Įdomu, kad Tasmanijos velnių snukio vėžio ląstelės išskiria hormoną kortizolį, susilpninantį imunitetą ir keičiantį gyvūnų elgesį. Taigi, gali būti, jog vėžys skatina savo plitimą netgi keisdamas Tasmanijos velnių būdą (Murchison et al., 2010).
Pirmą kartą ši liga buvo aptikta tarp Tasmanijos velnių 1996 metais ir šiuo metu snukio vėžys aptinkamas daugiau nei pusėje populiacijos atstovų. Manoma, jei išsaugojimo biologai nesiims papildomų priemonių, ši nauja parazitinė snukio vėžio atmaina pražudys visą Tasmanijos velnių laukinę populiaciją per du tris dešimtmečius.
Gyvūnų apsaugos specialistai mėgina išsaugoti sveikus Tasmanijos velnius izoliuodami juos zoologijos soduose. Tačiau Colės įlankoje palei rytinę Tasmanijos pakrantę tyrinėjamos naujos išsaugojimo galimybės.
24 hektarų žemės plotas, pavadintas „Velnių sala“, buvo padovanotas kaip prieglobstis sveikiems Tasmanijos velniams. Šio rezervato vadovas Briusas Engelfildas (Bruce Engelfield) teigia, jog naujoji teritorija gali suteikti šansą, jog gyvūnai bus išsaugoti.
„Velniai čia gali būti sveiki bei saugūs, kartu išsaugodami savo laukinius įpročius ar bent jau kažkiek jų išmokti iš naujo“, – tvirtina „Velnių salos“ vadovas B. Engelfildas.
Mokslininkai mėgina sukurti vakciną arba vaistą nuo šios ligos, tačiau kol kas jiems to padaryti nepavyko. Tasmanijos ir Australijos zoologijos soduose ir laukinės gyvūnijos parkuose yra laikoma apytikriai 300 sterblinių velnių, o „Velnių saloje“ prieglobstį surado 18 sveikų velnių. Tikimasi, kad „salą“ supančios aukštos tvoros padės apsaugoti Tasmanijos plėšrūnus nuo klastingos ligos.