Jakaterina Lavrinec. Kelionės garso landšaftais: garso ekologijos pradmenys
(0)
Filme „Paskutinė atostogų diena“ mergaitė kolekcionavo aidus. Šis užsiėmimas atrodo egzotiškai kultūroje, kuri pirmiausia orientuota į vizualinius įspūdžius ir net stokoja žodžių garsiniams įspūdžiams aprašyti. Į vizualumą orientuotos kultūros kontekste garso svarba ir įdomumas nėra savaime suprantami dalykai. Todėl mūsų dėmesį garsinei aplinkai paskatina nebent nerimastingi kaimynai, kurie griebiasi pneumatinio grąžto remontui daryti. Kitaip tariant, mūsų susidomėjimą sukelia iš kasdienio garsinio landšafto „iškrentantys” garsai. O aušintuvo ir ventiliatoriaus ūžesys, pravažiuojančių mašinų garsai, žmonių balsai, kaukšintys kulniukai, paukščių klegesys yra kasdienis gyvenimo fonas, kurio beveik nepastebime, ir išėję į gatvę tiesiog nuo jo atsiribojame, užsikimšdami ausis ausinuku.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Mūsų kasdienė garso aplinka yra garso ekologijos (arba akustinės ekologijos) studijų objektas. Pagrindinė garso ekologijos idėja yra ta, kad žmogus nėra autonomiškas garsinės aplinkos atžvilgiu: jis visada „instaliuotas” į garso landšaftą, aktyviai prisideda prie jo kūrimo, bet taip pat yra jo veikiamas.
Garso ekologijos pradžia siejama su „triukšmo taršos” (angl. „noise pollution“) studijomis, kurias XX a. aštuntajame dešimtmetyje inicijavo kompozitorius ir muzikantas Murray Schaferis. Jo tyrimų objektas buvo Vankuverio garso landšafto sparti kaita, kurią sukėlė urbanizacijos ir industrializacijos procesai. Ši garso ekologijos kryptis, kuri tyrinėja garsą kaip negatyvų reiškinį, žinoma „negatyviosios” ekologijos vadu, o jos atstovai kartais vadinami „triukšmo ekspertais” (angl. „noise experts“). Analizuodami aplinkos garsinio užterštumo problemas, jie pateikia ataskaitas apie tam tikrų regionų arba vietų „triukšminę būklę” bei galimus problemų sprendimus.
Tačiau, išleidęs „Triukšmo knygą“ („The Book of Noise“), M. Schaferis perėjo prie pozityvesnių garso studijų aspektų ir sutelkė dėmesį į kasdienę garsinę aplinką. Jo tyrimų rezultatas buvo studija „Aplinkos muzika“ („The Music of the Environment“). Ji tapo vienu iš„pozityviosios” ekologijos krypties įkvėpimo šaltinių.
„Pozityviojoje” garso ekologijoje natūralumo ir dirbtinumo, gamtinių ir technologinių garsų priešprieša yra silpna: nors daugelis ilgisi gamtinių garsų, miestelėnui miesto garsai yra natūralūs. Ši garso ekologijos kryptis nediagnozuoja aplinkos užterštumo, ji veikiau ugdo klausytojo jautrumą. Dar daugiau, ji suformavo nuostatą, kad kiekvienas gali tapti savo aplinkos ekspertu, prisidėdamas prie garso aplinkos kūrimo ir interpretacijos. Todėl „pozityvioji” garso ekologija glaudžiai sąveikauja su šiuolaikinėmis meno praktikomis. Aptarsime pagrindines „pozityviosios” garso ekologijos sąvokas.
Garso landšaftas (angl. - "soundscape")
Tai visuminis garsų laukas, apimantis gamtiškus ir technologinius garsus, muziką ir triukšmą. Kaip pažymi kompozitorius ir garso menininkas Thomas Gerwinas, „kasdieniame gyvenime esame apsupti begalės garsų. Galimybė patirti garsinę aplinką kaip muziką, atpažinti melodijas, garsų judėjimą ir ritmą glūdi pačiame suvokime”. Kadaise kitas garso menininkas Akio Suzuki, lankydamasis įvairiuose pasaulio miestuose, gatvėse įrengdavo „garso rodykles”: jos žymėjo vietas, iš kurių atsiverdavo vertingos akustinės miesto panoramos.
Tačiau garso landšaftą formuoja ir mūsų kūno ritmai: kvėpavimas yra natūralus ir todėl vos pastebimas garsinis fonas, o kosulys ar čiaudėjimas yra kvėpavimo sinkopės ir panašiai (į tai atkreipė dėmesį dar Johnas Cage’as). Tad garso landšaftas yra aplinkos ir mūsų pačių skleidžiamų garsų kompleksas: pavyzdžiui, kavos aparato garsai, pravažiuojančio dviračio skambutis, už gretimo staliuko sėdinčių žmonių pokalbio šurmulys, vartomo laikraščio lapų šnaresys, į alaus bokalą patekusios širšės dūzgimas. Priklausomai nuo to, kaip paskirstome savo dėmesį, išskiriame vieną ar kitą garsą.
Garsinė dominantė (angl. - "soundmark")
Garsinis landšaftas, arba visų mūsų girdimų garsų konfigūracija, nėra vienalytė: joje vieni garsai išsiskiria, o kiti lieka mūsų klausos pakrašty. Nors mes galime išskirti tam tikrus garsus vien tik perkeldami savo dėmesį, „garso dominantės” sąvoka dažniausiai vartojama turint omeny tam tikroje aplinkoje objektyviai dominuojantį garsą.
Pavyzdžiui, Vilniaus senamiesčio garsinė dominantė yra varpo skambesys. Prie triukšmingo krioklio įkurtos gyvenvietės dominantė yra krioklio garsai, dėl kurių žmonės nuolat kels savo balso toną. Tai gali būti gamyklos darbo pradžią ir pabaigą žymintis signalas. Garso dominantė organizuodavo gyventojų kasdienius ritmus, nors ir dabar kai kur ši funkcija išliko.
Kelionė garsu (angl. - "soundwalk")
Tai visiems prieinamas garsinės aplinkos pažinimo metodas. Galima išskirti du kelionės garsu būdus. Vienas gali būti praktikuojamas suvokėjui nejudant iš vietos, bet aktyviai įsiklausant į aplinką, bandant apimti tolimesnius garsus ir vėl grįžtant prie artimiausių garsų. Vieną po kito „ištraukiant” garsus iš garso landšafto, kuriami garsiniai maršrutai. Taip lavinamas jautrumas garsams ir pats dėmesys. Kitas kelionės garsu būdas – tai bastymasis gatvėmis, fiksuojant garsinės aplinkos niuansus.
Šis metodas primena siurrealistų keliones po Paryžių: išeinant į miestą be specialaus tikslo ir nesiekiant patekti į konkrečią vietą, spontaniškai išrandami maršrutai, praturtinantys asmeninį miesto patyrimą, skatinantys kūrybinę vaizduotę ir euforiją. Pasak kompozitorės ir garso ekologės Hildegard Westerkamp, garso kelionė yra tiek eksternali, tiek internali: tai mokėjimas įsiklausyti ir į išorinį, ir į vidinį pasaulį, ir į natūralius garsus bei triukšmus, atrandant harmoniją.
Garso dienoraščiai ir žemėlapiai
Praktikuojantiesiems garso kelionę paprastai patariama fiksuoti (užrašinėti arba grafiškai vaizduoti) garsinius įspūdžius: juk neartikuliuoti įspūdžiai žymiai greičiau „išgaruoja”. Todėl kelionės garsu derinamos su garso dienoraščio rašymu arba garso žemėlapių sudarymu. Tačiau, bandant užrašyti garsinius įspūdžius, neretai pasirodo, jog „grynas” garso landšafto aprašymas yra sunki (o gal net neįmanoma) užduotis: garsiniai įspūdžiai natūraliai persipina su vaizdiniais.
Ypatingą dėmesį šiam metodui skiria H. Westerkamp, kuri nemažai eksperimentavo ir su teksto formomis, siekdama išrasti adekvatų garso dinamikos perteikimo būdą. Šie eksperimentai analogiški tiems, kuriuos aptinkame ir Johno Cage’o tekstuose: pasitelkę netiesinio rašto principą, jie skaidė tekstą į stulpelius, išryškindami atskiras raides ir ištisas frazes. O garso žemėlapiai primena situacionistų brėžiamus emocinius žemėlapius, kuriuose vaizduojamos gatvės ir rajonai buvo išryškinami pagal emocinį santykį su šiomis vietomis.
Tačiau čia pateiktas garso aplinkos pažinimo arsenalas gali būti tobulinamas priklausomai nuo mūsų interesų; mat svarbiausia „pozityviosios” ekologijos idėja yra harmoninga sąveika su garsine aplinka. Šiame kontekste aidų kolekcija arba garso turizmas bei garso gidų sudarymas, orientuotas į egzotiškus garso įspūdžius, pasirodo kaip praktika, papildanti ir praplečianti mūsų buvimą pasaulyje.
