Raudona – tai spalva, gamtoje reiškianti įspėjimą. Įspėjimą žmonėms, jog gamtą reikia ne tik mylėti, ja džiaugtis, bet ir saugoti. Prieš tris dešimtmečius pirmą kartą išleista Lietuvos raudonoji knyga paskutinį kartą keitėsi 2007-aisiais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Tąkart daugiau nei metus dirbusi 60 mokslininkų redakcinė kolegija sudarė 767 gyvūnų, augalų bei grybų rūšių sąrašą, dabartiniu knygos pavidalu sveriantį 3 kilogramus 25 gramus, ir suskirstė juos kategorijomis nuo 0 (išnykusios arba galimai išnykusios rūšys) iki 5 (išsaugotos rūšys, kurių, anksčiau įrašytų į Raudonąją knygą, gausumas jau atkurtas).
Nors apie šią knygą galime išgirsti dažnai, visgi ji apipinta galybe mitų. Kaip konkrečiai knyga prisideda prie rūšių išsaugojimo? Anot Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio, knygos storis nebūtinai parodo realią situaciją gamtoje.
„Nors knyga yra ir didesnės apimties nei prieš tai buvusi, tai dar nereiškia, kad situacija Lietuvoje prastėja. Tiesiog šįkart dirbo kur kas daugiau ekspertų“, - sako L. Budrys.
Paklaustas, ar pasitaiko, jog prie išnykimo ribos esančios rūšies populiacija atsistatytų, direktorius įvardino ne vieną pavyzdį. Anot jo, itin sėkminga buvo programa, kuria buvo siekiama atstatyti atlantinių lašišų populiaciją. Tam buvo pasitelkta programa „Lašiša 2010“, kuri tokiomis kompleksinėmis priemonėmis kaip vandens kokybės gerinimas, nerštaviečių ar pagrindinių lašišos migracijos kelių apsaugos sustiprinimas, atstatė populiaciją. Maža to, užsienio mokslininkams bei ekspertams tai pripažinus, buvo netgi leista mėgėjiška žūklė.
Ne mažiau svarbus laimėjimas buvo ir perpelės, savo išvaizda panašios į silkę, populiacijos atstatymas. Tik šiuo atveju, buvo leista ją žvejoti ir verslo sumetimais.
„Tai gamtos dėsnis, jog pastovumo nėra“, - juokavo L. Budrys.
Tačiau Lietuvos raudonoji knyga nėra teisės aktas, todėl prasčiausioje situacijoje atsidūrusios rūšys įtraukiamos į aplinkos ministro tvirtinamą „Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą“.
Anot Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistės Sigutės Ališauskienės, sąraše šiuo metu yra 39 rūšys: 5 vabzdžių atstovai, žuvų – 2, roplių – 1, paukščių – 7, žinduolių – 2, samanų – 3, pataisūnų – 1, žiedinių augalų – 11, grybų – 4, kerpių – 3. Tarp žinomesnių – kūdrinis pelėausis, didžioji miegapelė, plačialapė klumpaitė, balinis vėžlys.
Pažeidėjai, nusikaltę prieš gamtą ir įstatymą, yra baudžiami pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą bei turi atlyginti žalą, kurios dydis nustatomas pagal Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką.
Didžiausia skiriama bauda už aplinkai padarytą žalą šiuo metu yra stumbro arba rudojo lokio nužudymas - pažeidėjui tektų sumokėti 35 630 litus. Mažiausia - 30 litų bauda, skiriama už vieno griežtai saugomo vabzdžio sunaikinimą.
Dažnai galima išgirsti, jog tiek gyvūnų, tiek augalų bei grybų rūšių, kiek jų yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą dabar – per daug. Tačiau šios knygos vyr. redaktoriaus Valerijaus Rašomavičiaus teigimu, dėl įtrauktų į knygą rūšių skaičiaus būtų galima diskutuoti tik argumentų kalba.
„Visa redakcinė kolegija dirbo sunkiai ir kūrybingai. Reikėjo sukurti duomenų rinkimo schemą, suvaldyti per 60 autorių, kurie visi yra asmenybės ir dar mokslininkai, nusistatyti pačius įvairiausius parametrus, juos unifikuoti. Rengiant knygą, svarbiausias buvo aplinkos ministro pateiktas sąrašas, tačiau buvo momentų, kai mokslininkai jį atidžiau peržiūrėjo, siūlė pakeitimus. Apie pakeitimus visada galima diskutuoti, bet tik argumentų kalba“, - sako V. Rašomavičius.
Šiuo metu iš 767 rūšių, aprašytų visoje knygoje, gyvūnų yra 253, augalų - 339, o grybų - 175.
Raudonosios knygos vyr. redaktorius akcentavo, kad pastaruoju metu padaryta milžiniška žala Raudonojoje knygoje saugomoms rūšims. Anot jo, neseniai gaisro nusiaubtos Aukštumalos pelkės istorija yra verta skandalo.
„Tai tas pats, kas degtų Gedimino pilis. Ši aukštapelkė yra seniausiai aprašyta visoje Europoje, o gal net ir pasaulyje“, - GRYNAS.lt pasakojo V. Rašomavičius.
Anot jo, Aukštumalos pelkė buvo aprašyta dar 1902 metais K. A. Vėberio monografijoje „Aukštumalos aukštapelkės augmenija ir vystymasis Nemuno deltoje”. Aukštumalos aukštapelkėje ir apypelkio miškuose aptikta nemažai rūšių, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą.
