Neptūno mįslės: paros trukmė, paviršiaus būvis, susiformavimo prielaidos (0)

2011-07-12

Labiausiai nutolusi nuo Saulės planeta Neptūnas yra vienas iš paslaptingiausių dangaus kūnų Saulės sistemoje, bet dabar mokslininkai bent jau žino tai, ko nežinojo pastaruosius 165 metus – tikslią Neptūno paros trukmę. Nors mokslininkai nustatė, per kiek laiko aplink savo ašį apsisuka tolimiausia Saulės sistemos planeta, tačiau daug šios planetos mįslių dar neįminta.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Šią savaitę Neptūnas pirmą kartą apsuks pilną ratą aplink Saulę nuo jo atradimo 1846 metais. Ankstesnių skaičiavimų duomenimis, Neptūno para trunka 16 valandų ir 6 minutes. Tačiau Arizonos universiteto (JAV) planetologas Erichas Karkoschka patikslino šį skaičių iki 15 valandų, 57 minučių ir 59 sekundžių. Paros trukmę nustatyti nesunku planetose su kietu paviršiumi – pavyzdžiui, Marse ar Merkurijuje, – nes mokslininkai gali pažvelgti į paviršių fotografijose ar radarų pateiktuose vaizduose ir stebėti lengvai atpažįstamų objektų judėjimą. Tačiau Neptūnas beveik visas sudarytas iš dujų, taigi, jame nėra regimo kieto paviršiaus. Vieninteliai išskirtiniai planetos bruožai yra audros, kurių judėjimą lemia planetos sukimasis ir besikeičiantys oro frontai. Iki šiol tiksliausius Neptūno paros matavimus praskrisdamas pro šalį 1989 metais pateikė NASA zondas „Voyager 2“. Tačiau vėlesni Saturno paviršiaus tyrimai parodė, kad dujiniai planetos paviršiaus bruožai gali būti ne taip tiksliai susiję su planetos sukimusi, kaip manyta anksčiau. E. Karkoschka grįžo prie pagrindų. Peržiūrėjęs „Hubble“ kosminio teleskopo nuotraukų archyvus jis išsiaiškino, kad Neptūne yra dvi debesų anomalijos, vadinamos Pietų ašigalio ypatybe ir Pietų ašigalio banga, kurios galimai yra susiję su kažkokiais planetos paviršiaus ypatumais, slepiamais storo debesų sluoksnio – galbūt tai yra karštas kieto planetos paviršiaus taškas. „Geriausias pavyzdys – tai debesų judėjimas virš kalno. Visi debesys juda, taigi, jei juos stebėsite, nematysite realaus sukimosi, nes tikroji paviršiaus dalis išlieka stabili“, - teigia mokslininkas. Du dešimtmečius dirbęs planetologas tiksliai registravo stabilių Neptūno paviršiaus savybių pozicijas iš 500 nuotraukų, kurias užfiksavo „Hubble“ teleskopas, ir nustatė planetos paros trukmę 0,0002 valandos tikslumu. Palyginimui, netgi greta sukantis „Cassini“ zondui, Saturno paros trukmė nustatyta bent dešimt kartų mažesniu tikslumu, tvirtina mokslininkas. Tokia tiksli planetos apsisukimo aplink savo ašį trukmė yra ne šiaip įdomi informacija – ją galima panaudoti ir praktiškai. „Ji apibrėžia Neptūno vidinės sandaros modelius. Jeigu žinote, kaip greitai sukasi planeta, galima apskaičiuoti jos vidaus masės pasiskirstymą“, - tvirtina E. Karkoschka.

Taip pat įdomu ir tai, kad Neptūno atmosferos matomi bruožai yra ryškios užuominos, jog ši planeta gali turėti kietą paviršių. „Jokioje kitoje iš likusių trijų gigantiškų dujinių planetų nebuvo stebėta nieko panašaus“, – sako E. Karkoschka.

Bet Neptūnas vis dar yra paslaptingas. Netgi E. Karkoschka'os surinkti duomenys iškelia naują klausimą: koks šilumos šaltinis yra nuolatinio debesų netolygumo priežastis?

Kitas klausimas, pasak Mičigano universiteto (JAV) planetologo Sushilo Atreya, yra Neptūno magnetinio lauko šaltinis. Manoma, kad magnetiniai laukai Jupiteryje ir Saturne atsirado dėl metališkojo vandenilio (angl. – „metallic hydrogen“), kuris dujinėse planetose susidaro esant kelis milijonus kartų didesniam slėgiui nei Žemėje, judėjimo. Tačiau Neptūnas yra mažesnis už Jupiterį ir Saturną, jo vidinis dujų slėgis yra mažesnis. „Mažai tikėtina, kad Neptūne susidarytų metališkasis vandenilis“, – teigia S. Atreya.

Tokiu atveju kyla klausimas, kaip iš viso galėjo susiformuoti ir egzistuoti Neptūnas?

Planeta nuo Saulės yra 30 kartų toliau, nei Žemė. Planetų formavimosi modeliai nurodo, kad, Neptūnui esant taip toli nuo žvaigždės, ūkas, iš kurio Saulės sistemos formavimosi metu susikondensavo planetos, turėjo būti nusidriekęs labai toli, tvirtina Kalifornijos universiteto Santa Kruze (JAV) planetologas Francisas Nimmo.

Todėl mokslininkai mano, kad Neptūnas susiformavo arčiau Saulės, kur ūkas buvo tirštesnis. Tačiau vėliau planeta kažkokiu būdu nutolo. Tiesa, daugelis Neptūno masės planetų kitose planetų sistemose migravo link žvaigždės, o ne nuo jos, tvirtina F. Nimmo.

S. Atreya teigia, kad norint daugiau sužinoti apie kitose Visatos vietose esančius „karštuosius neptūnus“ reikia geriau suprasti dėl ko mūsų pačių sistemos viena iš didžiųjų planetų taip nutolo nuo Saulės.

„Neptūno paslaptis turi įtakos šimtams egzoplanetų, kurios išoriškai atrodo panašios į Neptūną“, sako egzoplanetų tyrinėtojas Geoffrey Marcy iš Kalifornijos universiteto.

S. Atreya mano, kad geriausias būdas atskleisti šias paslaptis – tai kada nors ateityje siųsti zondus, kurie nusileistų Neptūne ir suktųsi jo orbitoje. Ir reikia tikėtis, kad šie zondai link Neptūno bus išsiųsti greičiau nei Neptūnas apsisuks dar vieną ratą aplink Saulę…

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: delfi.lt

(14)

(0)

(13)

Komentarai (0)